„Į juodą kraują vyšnios žiedelių/ Baltų baltų prisnigo…/ Ir tavo kelias, keliautas kelias,/ Toks tyras kaip tas žiedas“. Tai posmas iš partizanės Irenos Petkutės-Neringos eilėraščio, kurto 1953 m., kai šiai jaunutei mokytojai, pogrindžio spaudos bendradarbei, gyventi bebuvo likę labai labai nebedaug… Tokia buvo daugumos jų, paaukojusių Tėvynei viską — jaunystę, ateities svajones, talentą, netgi gyvybę,— dalia. Prisiminimų, kuriuos netrukus skaitysite, autorė buvo dar jaunesnė. Negailestingas likimo ratas, vėl klaikiai atgirgždėjęs į mūsų Tėvynę 1944-aisiais drauge su grįžtančiu raudonuoju tvanu, ir ją, tuomet dar tik keturiolikametę mergaitę, įsuko į pavojingą istorijos verpetą. Taigi paklausykime jos pačios — EUGENIJOS KLIMAITĖS-LUKAUSKIENĖS.
Vlada Vengrienė
Eugenija Klimaitė-Lukauskienė
Esu gimusi 1930 m. gruodžio 12 dieną. Taigi gimiau Vytauto Didžiojo metais ir Šv. Barboros dieną, gruodžio 4 d., bet dokumentuose įrašė krikšto dieną. Turėjau dvynę seserį, gaila, kad ji mirė vos pusantrų metelių. Nors neprisimenu jos, bet dažnai pasvajoju, kaip būtų gera gyvenimo vingiuose eiti kartu. Vaikystę iki 10 metų prisimenu kaip šviesų sapną. Buvau mylima tėvų ir keturiais metais vyresnio brolio Zigmo, kuris saugojo mane nuo žydukų (nežinau, kodėl jų bijojau, matyt, kas nors prikurdavo apie juos kokių nerealių dalykų). Turėjau dar du jaunesnius brolius. Mano tėviškė — Varnių valsčiaus Kūjainių kaime. Nuostabios tai vietos, iš visų pusių apsuptos miškelių, iš rytų saugomos Pastervio ir Pabiržulio pelkių su jose prigludusiais dviem Žemaitijoje garsiais ežerais, pilnais žuvų, apipintais paslaptingų sakmių ir padavimų. O iš Varnių pusės tikras miškas dunksojo. Vasarą čia pat pilna uogų, grybų, riešutų, o pavasario kvapai! Ir ievų, ir miškinių obelų, ir daugybės žydinčių gėlyčių. O dar tie didingi ąžuolai — tikras Rojaus sodas! Tie plačiašakiai ir dabar tebesaugo mano gimtinę.
Puiki buvo ir mano tėvelių sodyba, Klimų ūkis. Varnių valsčiuje Klimų giminė buvo gausi, daugelio jų nebėra, kai kurių nebėra kam ir priminti, nežinomos ir giminės šaknys. Mano tėveliai, Apolinaras Klimas ir Joana Margelaitė-Klimienė, Kūjainiuose valdė 24 ha ūkį. Šeimoje augome 4 vaikai. Tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, dirbo žemę, augino vaikus, leido mus į mokslą. Tėvelis, nors jokių mokslų nebaigęs, buvo gana raštingas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje pasienyje, ten dirbęs raštinėje.
Pirmasis neaiškus, dar vaikiškas liūdesys buvo apėmęs 1941 metais, kada sužinojom: išvežė į Sibirą mokytoją Rekašienę, dingo mokyklos vedėjas Kaupas. Galvojom, svarstėm: „Kodėl? Jie mus mokė mylėti Dievą ir Tėvynę, nejaugi už tai? Kur jie dabar?“ O prasidėjus naujiems mokslo metams, jau turėjome dainuoti: „Mes su Stalinu į saulę… Negrįš ta diena, kur praėjo… Išbėgo gauja prispaudėjų…“ Dievo nebebuvo… Vokiečių okupacijos metais mokiausi Telšių gimnazijoje. Tai buvo gražūs mokslo metai. Mokykla graži, modernios architektūros, na, ir drausmė buvo tikra. Prieš pamokas bendra malda, kunigas dėstė tikybą, ir vėl dienos buvo su Dievu, visavertės ir ramios, tad savaime jautėme, kad turime būti geri.
Ir štai 1944 metai. Atėjo baisūs laikai, kaip rašo poetas A.Miškinis, „Slibinai į mūsų kraštą atsigrįžo,/ Nenumaldomi malda…“ Rusams užėjus, vieną dieną su tėvuku rovėme daržą, o pro šalį praeidamas vienas kaimynas su piktu džiaugsmu metė žodžius, kurie nerimu ir bloga nuojauta įstrigo į mano širdį: „Jau tavo laikas, Klimai, baigėsi, kiti atein į valdžią!“ Visokių buvo kaimynų, nenešioju šiandien širdy keršto nė vienam. Buvo ir tokių, kurie net į akis pasityčiodavo. Štai mano pusseserei viena bendraamžė naujosios valdžios rėmėja metė juokdamasi: „Nesakei, kur dėdė dabar, o mes radom!“ O štai visai priešingą dalyką pasakojo žmonės. Sugrįžo trumpam į tėvų namus du broliai partizanai aplankyti tėvų, nesitikėdami, kad pelkių ir miškų juosiamoj gimtojoj Govėjoj grėstų pavojus. Netikėtai rusai ėmė supti apylinkę, užgriuvo tolimų kaimynų Radavičių namus. Kaimynų dukra Genutė, slapta prasmukusi pro sargybą, bėgo per pelkes pranešti partizanams, kad juos gali nužudyti. Broliams pavyko pabėgti ir tąsyk likti laisviems. „Buvo ašarotas motinėlės veidas,/ Ant raukšlėto veido buvo skausmo daug:/ Vieną tą turėjo — jį pavojun leido,/ O širdis lyg sakė, kad nebesulauks“,— dainavo jauni vyrai, pasiryžę iki paskutinio kraujo lašo kovoti už Tėvynės laisvę. Brolis nėjo į sovietinę kariuomenę, turėjo slapstytis. Nuo pirmų okupacijos metų persekiojamas tėvelis — kaip buožė. Atimama žemė, išvedami gyvuliai.
Štai 1944 metų Kalėdos. Namuose buvome mama, du mažieji broliai — 4 ir 7 metų, bei aš, keturiolikametė. Apsupo namus kareiviai. Vyresnieji, įėję į vidų, įbrėžė degtuką ir parodė, kad uždegs. Mes neišreiškėm jokio išgąsčio — nesupratom, negalėjom patikėti, kad tai ne žaidimas. Ruseliams, matyt, pagailo tokių „priešų“. Gerai, kad tai nebuvo stribai, tie kažin ar būtų pagailėję. Išėjęs vyresnysis sušvilpė kariškius ir visi nuėjo. Kitą dieną, pasirodo, uždraudė deginti sodybas. Taip mūsų namai išliko. 1945 m. per Grabnyčias brolį areštavo stribai ir išvežė be teismo į lagerius. Iš jų jis po dvejų metų pabėgo su svetimais dokumentais.
Apie kito brolio, Sigito Augusto, likimą turiu jo paties rašytus, nors ir gana lakoniškus, prisiminimus: „Esu gimęs 1940 metais. Iki 1951 m. su tėvais gyvenome Kūjainių kaime. Nors kolūkis žemę atėmė, bet į kolūkio narius tėvų nepriėmė, „išbuožino“. 1951 m. pavasarį išvažiavome gyventi į Plungės rajono Patvėrių kaimą. Gyvenome buvusio dvaro name, daug šeimų. Vieną dieną buvau lauke, kai atvažiavo į kiemą sunkvežimis pilnas kareivių. Išgirdau, kad mini pavardę Klimas ir tuoj pamačiau, kad pro šalį, atstatę ginklus, varo iš lauko į namą tėvuką. Aš praėjau pro šalį, tėvukas man nežymiai pamojo galva, aš supratau, kad reikia bėgti. Nubėgęs į krūmus, stovėjau pasislėpęs ilgai, kol tėvus ir brolį įsodino į mašiną ir ji nudardėjo. Man tada buvo 11 metų. Mačiau dar, kaip kareiviai su durtuvais ant šautuvų landžiojo po daržines ir tvartus. Grįžau į Kūjainius, mane priėmė buvę kaimynai, gyvenau pas juos. 1957 m. išvažiavau pas tėvus į Bratsko rajoną Irkutsko srityje, dirbau prie miško plukdymo darbų. 1960 m. grįžau į Lietuvą, tarnavau kariuomenėje, 1963-1965 dirbau Vorkutoje šaltkalviu, paskui — vėl Lietuvoje: Telšių MSV, mūrininku Telšių RSO“.
O dabar — apie mano gyvenimo „odisėjas“. Argi galėjo tais laikais jauni Lietuvos patriotai likti abejingi Tėvynės ir savo idėjos draugų likimui? 1947-1948 metais turėjau ryšių su partizanais, kurie lankydavosi ir apsistodavo pas draugus ir kaimynus. Jų buvo Spigino miškuose, Dreniuose, kai kuriuose kituose nuošaliuose ūkiuose.
Reikėdavo padėti paruošti jiems maisto, kai kada ir nunešti į slėptuves miške, kai kam perduoti spaudos, laiškų, kurių gaudavome iš patikimo draugo mokykloje. 1948 m. rugpjūčio 28 d. rusų kariškių būrys apsupo mūsų namus ir jau sutemus įėjo į vidų. Mane išsivedė gana mandagiai, už parankės, į Varnių MGB. Varniuose manęs nekankino, nemetė į rūsį, bet po paros išvežė į Telšius. Ten tardymai vyko naktimis, buvo baisu. Kad esu ryšininkė, prisipažinau, bet daugiau viską melavau, kad neišduočiau kitų. Sužinojau, kad partizanų liepimu brolis Zigmas sugebėjo mane išpirkti kažkam davęs kyšį, todėl buvau palikta nuo teismo, kai teisė daug tada sėdėjusių kalinių. Iškvietė mane lietuvis prokuroras, pavardės neprisimenu, bandė verbuoti, bet aš pasakiau, kad nenoriu būti šnipė, tokia kaina pirktos laisvės man nereikia. Kad brolį Zigmą buvo išsikvietę partizanai, man pasakojo Rėkašiutė, kuri taip pat buvo areštuota, jai mano brolis pasisakęs. Teista buvau Telšių teisme, toliau — mano didžioji kelionė: Klaipėdos kalėjimas, Vilniaus Lukiškės ir 1949 m. pavasarį gyvuliniuose vagonuose — į Vorkutą. Tiesa, Klaipėdos kalėjime, po teismo, didelėje kameroje, kur buvo uždarytos 25 moterys, sutikau pažįstamą mokytoją, Palangos gimnazijos ateitininkų vadovę Bronę Kalvaitytę, kilusią iš Sauserio, netoli mano tėviškės. Kartu su ja buvo uždarytos ir 9 jos mokinės ateitininkės. Po lagerių ir tremties Bronė Kalvaitytė nebegrįžo į tėviškę Palangoje, gyveno kažkur Biržų krašte.
O Vorkutoje — be galo sunkūs darbai prie geležinkelio, akmens karjeruose, reikėdavo įšalusioje žemėje iškirkuoti duobes namų pamatams. Prie geležinkelio karučiais veždavome žvyrą, iškraudavome platformas, kasėme sniegą. Šaltis, vėjai, pūgos kankino, nes vilkėjome kareivių išdėvėtas uniformas, vatinkas, kiaurus veltinius. Šalome nosis, rankas, kojas, snaudėme į kastuvus įkibusios, žaidėme, kad rankos sušiltų, ratučius. Visur padėjo išgyventi kalinių santarvė ir gerumas, užuojauta vienas kitam. Vorkutos gamta ypatinga. Tundra, krūmų lapeliai kaip Lietuvos rūtelės, vasarą būna dienų, kai saulė nenusileidžia, dieną naktį šviečia, o žiemą visai nepateka. Šiaurės pašvaistės danguje — jos būna šviesios, gražios, o būna ir piktos, mėlynos, juodos ir raudonos — lyg kraujas. O rudenį — tirštas rūkas ar šiaurės vėjas, kuris gali žmogų panešti. Visa tai matyta ir iškentėta…
Toliau — Mordovijos lageris, labai uždaras, režimas griežtas — siuvykla, kojinės mašinos, kurias reikia išminti 10 valandų. Vėliau pakeitė elektrinėmis. Ryšys su saviškiais — 2 laiškai per metus. Ant narų galėdavo sėdėti tik po dvi, pamatys trečią — karceris. Kai kurie sargybiniai padėdavo išsiųsti laiškus. Toks sargybinis mėlynais antpečiais buvo naktinėje pamainoje, jam patikdavo mūsų dainos, sakydavo: „Litva, poj, a to strieliat budu“. Nors neprivalgiusios, sušalusios, bet buvome jaunos, o dar pusė brigados lietuvaitės. Ant rankovių nešiojome užrašą OR (osobyj režim — ypatingas režimas). Šaltis siekdavo -40. Ir vis dėlto dainuodavome, ir dabar prisimenu: „Čia šachtos, keliai ir takeliai,/ Čia tundra per amžius balta./ Nuo šalčio pamėlusios lūpos/ Kartoja: ar grįšiu kada?“ Mordovijos lageryje buvo privežta daug kalinių iš kitų lagerių po sukilimo. Mirus Stalinui, pagerėjo maisto davinys, duodavo duonos, sušvelnėjo priežiūra.
Atlikus sumažintą iki 8 metų bausmę, išvykau savo noru pas tėvus į Sibirą, į Irkutsko sritį, mane prijungė prie šeimos — padarė tremtine. Kadangi areštuojant buvau nepilnametė, teistume nebuvo sąlygos „5 metai be teisių“, tad galėjau grįžti į Lietuvą, tačiau labai norėjosi pas tėvus, taip buvau jų išsiilgusi. Kai po 15 metų susitikau su broliu Zigmu (jis buvo grįžęs atostogų iš Vorkutos), brolis pasakė: „Tavo idėja buvo labai stipri, pasakei: kol Lietuva nėra laisva, nereikia ir man laisvės“. Ten vaizdas jau kitas — taiga, miškai, plati Okos upė. Darbai miškuose irgi sunkūs. Sibire ištekėjau už tokio pat kaip aš politinio tremtinio Juozo Lukausko, gimusio 1924 m., nuteisto pagal 58-19 ir 58-11 straipsnius (už ryšį su partizanais) 25 metams. Grįžome į Lietuvą 1959 metais. Prisiglausti neturėjome kur, brolis vėl buvo lageryje Vorkutoj. Mano vyras Juozas buvo geras, puikus žmogus, deja, mirė jaunas, 1968 m. po infarkto. Teko vienai užauginti vaikus: sūnų Raimondą ir dukterį Elvyrą. Ačiū Dievui, užaugo geri žmonės, rūpinasi manimi, yra Lietuvos patriotai. Sūnus ir žentas padėjo man susirasti ir buvusias lagerio drauges, su kuriomis buvome artimos kaip seserys. Susiradau net šešias. Ypač jaudinantis susitikimas buvo Panevėžyje. Ilgai ieškojome: ir Paliepiuose, ir Kėdainiuose, ir Kuršėnuose. Pagaliau gaunu adresą Panevėžyje, skambinu 2 aukšte, o duris atidaro jauna moteris, pasirodo, jos dukra, ir sako: „Mama išlėkė į kitą kambarį paverkti — taip jaudinasi iš džiaugsmo“. Deja, dabar savo drauges lankau jau kapeliuose: Telšiuose, Janapolėje — ten net 2 kapai, važiavau į 6 laidotuves. Kasmet prieš Visus šventus užperku šv. Mišias už lagerio drauges.
Žaizdota mano ir mano šeimos praeitis… Bet išgyventi privalai kaip gyvenimas paskiria. Pragyvenau, džiaugiuosi Lietuvos Nepriklausomybe, tik gaila daugelio žmonių, kurie buvo dar labiau verti to džiaugsmo, bet nesulaukė… Graži, brangi mūsų maža Tėvynė, apdainuota Vorkutoj, Karagandoj, Taišete, Balchaše, Mordovijoj ir visur kitur, kur lietuviai kentėjo, ji nebuvo pamiršta. „O Lietuva, brangioji kryželių žeme Tu,/ Tiek amžių iškankinta žiauriųjų kraugerių,/ Šalin vergijos pančiai! Mes gimėm čia laisvi,/ Po ąžuolais šventaisiais prisiekėm laisvę gint./ Už brangiąją Tėvynę, už motinų raudas,/ Už brolius nukankintus/ Lietuvis ginklą kels.“ Vis skamba atminime šis partizaniškos dainos posmas. Džiaugiuosi atgijusia, pagražėjusia Lietuva, net mūsų Varniai kokie „bagoti“: atnaujinti istoriniai pastatai, gatvės, kaip smagu jomis vaikščioti, tik reikia apsižvalgyti ir suprasti, koks gyvenimas gražus. Aš jau prosenelė, bet dar vaikščioju ir truputį protelio dar turiu, taigi, man viskas gerai. Džiaugiuosi Lietuva, džiaugiuosi Varniais, ir žmonės visi man geri. Gerai gyvenu, gyvenu viena, bet ne vieniša, su manim — laisva mano Tėvynė!
Labai gražaus žmogaus nuoširdūs prisiminimai. Ir labai gražiai išguldyti.
Dėkojame „Kalvotajai Žemaitijai” ir redaktorei V. Vengrienei