Dar siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, nepritekliaus ir vokiškųjų okupantų spaudžiami žemaičiai kovojo, kad jų vaikai galėtų mokytis gimtąja lietuvių kalba. Ir 1918 m. sausio 18 d. telšiškių ir Žemaitijos žmonių svajonės ir pastangos pagaliau išsipildė. Padedant katalikiškai „Saulės“ draugijai, Telšiuose buvo atidaryta privati „Saulės“ gimnazija.
Janina Bucevičė
Okupacinė vokiečių valdžia, išduodama leidimą steigti gimnaziją, darė įvairiausių kliūčių, pvz., reikalavo, kad vokiečių kalbą dėstytų tik vokiečių tautybės mokytojas, todėl formaliai mokyti mokinius vokiečių kalbos sutiko Telšių miesto burmistras, vokiečių kilmės provizorius Oskaras Goeldneris. Besikuriančiai lietuvių gimnazijai trūko ir mokytojų, ir vadovėlių, ir mokymo priemonių, tačiau jos steigėjams netrūko jaunatviško entuziazmo ir žemaitiško užsispyrimo. Pirmuoju direktoriumi tapo kun. Antanas Simaitis, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos ir Friburgo (Šveicarija) universiteto auklėtinis. Įsteigta gimnazija buvo mišri, joje kartu mokėsi ir mergaitės, ir berniukai.
Gimnazija neatsirado tuščioje vietoje. Jos ištakos — 1907 m., Joanos Narutavičienės Telšiuose atidaryta privati pirmoji Lietuvoje mergaičių progimnazija. Tiesa, tais pačiais metais progimnaziją mergaitėms Marijampolėje įsteigė ir būsimasis Vasario 16-osios akto signataras, vėliau savo gyvenimą glaudžiai susiejęs su Telšiais, vyskupas Justinas Staugaitis. 1909 m. kitas būsimasis Vasario 16-osios akto signataras, telšiškis teisininkas Stanislovas Narutavičius ir provizorius Oskaras Goeldneris įsteigė draugiją vyrų gimnazijai Telšiuose steigti ir išlaikyti. Draugija tais pačiais metais atidarė vyrų gimnaziją Telšiuose, Oskaro Goeldnerio naujai pasistatytame name Kęstučio g. 13.
Nors pirmojo pasaulinio karo metais mergaičių progimnazija neveikė, tačiau šių mokyklų buvimas sudarė sąlygas, kad naujai įsteigtoje „Saulės“ gimnazijoje būtų atidaryta ne tik pirma gimnazijos klasė, o, be to, Telšiuose buvo mokytojų, kurių to meto Lietuvoje labai trūko. Pirmaisiais gimnazijos gyvavimo metais ypač trūko gerai mokančių lietuvių kalbą mokytojų, todėl lietuvių kalbą dėstė pats gimnazijos direktorius kun. A.Simaitis, vėliau jam pasisekė iš Vilniaus prisikviesti lietuvių kalbos specialistus — kalbininko J.Jablonskio dukterį J.Jablonskytę ir K.Kamantauską. 1920-1923 m. į gimnaziją iš Tilžės atvykdavo filosofas, rašytojas Vydūnas, kuris vyresnių klasių gimnazistams dėstė literatūrą, filosofiją, laisvalaikiu daug bendraudavo su gimnazijos jaunimu. Gimnazijoje lankydavosi ir paskaitas skaitydavo rašytojos Šatrijos Ragana ir Lazdynų Pelėda. Mokymo procesą nustatė ir prižiūrėjo Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija. Nuo 1918 m. gimnazijoje aktyviai veikė ateitininkų būrelis, vėliau susikūrė ir skautų organizacija.
Mokiniai į gimnaziją rinkosi iš visos Žemaitijos: Plungės, Alsėdžių, Tirkšlių, Salantų, Kulių, Švėkšnos, Laukuvos, Užvenčio. Dauguma mokinių buvo ūkininkų vaikai, bet buvo ir tarnautojų, darbininkų, amatininkų vaikai. „Saulės“ gimnaziją baigė 97 abiturientai. Iš jų išaugo garsūs kultūros ir mokslo žmonės: kalbininkai J.Budzinskis, prof. A.Salys, Z.Jonikaitė, muziejininkas poetas P.Genys, pramonininkas P.Augustinavičus, istorikas prof. Z.Ivinskis, medicinos mokslų daktaras, prof. J.Jaržemskis, dr. L.Kaulakis, pedagogai V.Rubaževičius, S.Skeivys (vėliau net vadovavę mokyklai) ir kt.
1925 m. gegužės 26 d., pagerbdama šviesų vyskupo M.Valančiaus atminimą, minint jo mirties 50-ąsias metines, gimnazijos Pedagogų taryba nutarė: „… nuo gegužės 29 d. šią mokyklą vadinti Vyskupo Valančiaus gimnazija, kad priminus būsiančioms kartoms to vyskupo Lietuvos, o ypač Žemaitijos švietėjo amžinus švietimo darbe nuopelnus“ (ištrauka iš kreipimosi į Švietimo ministeriją).
Stiprėjant Lietuvai finansiškai, 1926 m. gimnaziją savo žinion iš „Saulės“ draugijos perėmė valstybė. 1926 m. Švietimo ministerija valstybinės vyskupo Valančiaus vardo gimnazijos direktoriumi paskyrė Joną Jagaudą, nuo 1921 m. gimnazijoje dėsčiusį matematiką. J.Jagaudas buvo baigęs Dorpato (Tartu) universitetą, matematikos-fizikos fakultetą, mokytojavo Rygos realinėje mokykloje, o 1914-1917 m. vadovavo privačiai M.V.Lerch mergaičių gimnazijai Rygoje. Tai buvo griežtas ir reiklus mokytojas, geras matematikos žinovas, parašęs ir išleidęs matematikos vadovėlį. Iš savo asmeninių santaupų direktorius šelpdavo neturtingus mokinius, užmokėdavo už jų mokslą. Gimnazijos pedagogų taryba turėjo teisę atleisti nuo mokesčio už mokslą 15 proc. gimnazijos moksleivių. Kuo gimnazijoje mokėsi dagiau mokinių, tuo daugiau gabių, bet neturtingų mokinių mokytojai galėjo atleisti nuo mokesčio už mokslą. Taip pat mokytojai galėjo nuo mokesčio už mokslą atleisti gerai besimokančius Lietuvos valstybės kūrėjų-savanorių ir pradinių klasių mokytojų vaikus. Mokestis už mokslą buvo gana opus klausimas. Vartant pedagogų tarybos protokolus, matyti, kad gana nemažai mokinių buvo išbraukiami iš gimnazijos mokinių sąrašų, nes nesusimokėdavo laiku už mokslą, bet sumokėjus, jie vėl būdavo priimami. Pvz., 1932/33 m.m. Valančiaus gimnazijoje mokėsi 281 mokinys, iš jų 156 berniukai ir 125 mergaitės. Buvo klasių, kur mokėsi panašus mergaičių ir berniukų skaičius: 8 klasėje — 11 mergaičių ir 12 berniukų arba 1 klasėje, kurioje mokslą gimnazijoje krimsti pradėjo 24 berniukai ir 25 mergaitės, o antroje klasėje mokėsi 19 berniukų ir net 26 mergaitės. O štai trečioje klasėje buvo atvirkščiai: 28 berniukai ir 16 mergaičių arba šeštoje klasėje mokėsi 24 berniukai ir tik 9 mergaitės. Mokinių amžius toje pačioje klasėje buvo įvairus, pvz., aštuntokų amžius svyravo nuo 16 iki 21 metų, penktokų — nuo 14 iki 20 metų. Absoliuti mokinių dauguma buvo lietuvių — 259, 5 žydų, 3 vokiečių, 11 rusų ir 3 kitų tautybių mokinių.
1918-1928 m. gimnazija buvo įsikūrusi privačiame name Didžiojoje g. 26 (dabar Respublikos g. 49), kurį nuomojo iš S.P.Augustauskių. Remiantis 1926 metų gimnazijos Ūkio komiteto protokolu, gimnazijos direktorius kun. A.Simaitis derybas dėl patalpų nuomos vedė jau ne su pačia savininke P.Augustauskiene, bet su jos įgaliotiniu ir žentu Simonu Sidabru. Buvo prašoma, kad savininkai visą namą perleistų gimnazijai, nes pirmame aukšte iš gatvės pusės buvo įsikūrusi Šv. Kazimiero draugijos valdyba bei kooperatyvas „Meška“. O gimnazijos administracija, trūkstant patalpų, buvo priversta nuomoti namą Turgaus g. 32 (dabar — Turgaus aikštė). Ten buvo įrengtas fizikos kabinetas, tačiau tai sudarė gana didelių nepatogumų tiek mokiniams, tiek mokytojams. Suderėta nuoma 1926 metams buvo 675 Lt mėnesiui. Tualetai buvo lauke, patalpų apšildymas — krosnys klasėse. Taip pat gimnazijos pastate gyveno du jos tarnautojai — šveicoriai, kurie rūpinosi gimnazijos švara ir tvarka, už vieno kambario būstą mokėdami gimnazijai po 5 Lt kas mėnesį, tačiau kambarėliai buvo nedideli, vieno butas buvo drėgnas, o į kitą butą reikėjo eiti per klasę. 1928 m. gimnazijos pastato nuoma pakilo iki 875 Lt
Nuo 1929 m. gimnazija persikėlė į pastatą Nevarėnų g. 23 (dabar — Daukanto g. 14), kurį nuomojo iš Mečio ir Justino Liaugaudų, gyvenančių Degaičių dvare. Nuomojamame name buvo salė, 8 kambariai-klasės, 5 kambariai-kabinetai: chemijos, fizikos, gamtos ir raštinė. Bendras pastato plotas — 623 kv.m, koridorių — 75 kv.m, su tualetu, šuliniu bei 50×27,5 m pločio kiemu. Taip pat buvo išnuomota šalia esanti patalpa 12,5×11 m kūno kultūros pamokoms ir sandėlys malkoms bei koksui. Pastato šildymas — centrinis. 1932 m. sudarytą ir notaro patvirtintą sutartį tarp gimnazijos direktoriaus Jono Jagaudo bei gimnazijos ūkio komiteto iš vienos pusės bei Mečiu ir Justinu Liaugaudais iš kitos pusės, buvo numatyta, kad trejus metus pastato (iki 1935-09-01) mėnesio nuomos mokestis bus 740 Lt. Už kurą, elektrą, patalpų valymą ir tvarkymą mokėjo nuomininkas, t.y. gimnazijos administracija. Savininkai įsipareigojo atlikti reikalingus pastato remonto darbus.
Kokios buvo metinės gimnazijos išlaidos? Pvz., 1935 m. sausio 31 d. Telšių vyskupo Valančiaus vardo gimnazijos Ūkio komiteto akte Nr.2 nurodoma, kad 1934 m. išleista 102210,99 Lt. Didžiausia lėšų dalis — 89763,08 Lt buvo skirta darbuotojų (mokytojų ir aptarnaujančio personalo) algoms ir pastato nuomai — 8400 Lt, kurui — 1015 Lt, knygoms ir periodiniams žurnalams — 550 Lt. Kitos išlaidos: raštinės reikmenims — 542 Lt, elektrai — 300 Lt, mokslo priemonėms įsigyti — 242,70 Lt, inventoriui laikyti ir taisyti — 200 Lt, muzikos instrumentams laikyti — 50 Lt, darbdavio mokestis ligonių kasai — 262,80 Lt; darbdavio mokestis viešųjų darbų fondui — 87,60 Lt; kelionės išlaidoms — 75,04 Lt, švaros priežiūrai — 347,75 Lt, tarnautojų aprangai (šveicoriams ir valytojoms) — 207,75 Lt; smulkioms ūkio išlaidoms — 167,27 Lt
Nė vienas iš nuomojamų pastatų nebuvo pritaikyti mokyklai ir gimnazijos poreikių negalėjo patenkinti. 1930 m. mokytojų bei mokinių tėvų komiteto pastangomis pavyko iš miesto valdžios gauti žemės sklypą mokyklos pastatui statyti. Iš varžytinių miesto pakraštyje, už cerkvės (dabar — Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios) gimnazijai buvo nupirktas 4 ha 0062 kv.m žemės sklypas. Tačiau statybai Švietimo ministerija neskyrė lėšų, todėl gimnazijos vadovybė dalį žemės 2 ha 5062 kv.m nuo 1931 m. nuomojo Mortcheliui Zelmanovičiui, o nuo 1935 m. Simonui Cecui už 200 Lt mokestį metams, taip pat nuomininkai įsipareigojo mokėti žemės mokestį valstybei.
Nuo 1922 m. iki 1930 m. Telšiuose veikė mokytojų seminarija, kuri 1930 m. buvo perkelta į Plungę. Telšiškiai dėjo visas pastangas, kad susigrąžintų mokytojų seminariją į Telšius, todėl būta siūlymų statyti bendrus rūmus mokytojų seminarijai ir gimnazijai, kurioje būsimieji mokytojai galėtų atlikti pedagoginę praktiką. Deja, šiam projektui lėšų iš Švietimo ministerijos nebuvo gauta.
Pagaliau 1935 m. valstybė skyrė lėšų gimnazijai statyti. Statinį projektavo Telšių apskrities inžinierius Steponas Stulginskis. Architektas buvo neseniai baigęs Prahos politechnikos institutą ir savo architektūriniuose sprendimuose gana nuosekliai taikė modernizmo principus. Jis suprojektavo dviejų aukštų gimnazijos pastatą, aiškaus funkcinio zonavimo, su atskiruose tūriniuose blokuose patalpintomis klasėms (jos išdėstytos koridorine sistema), sporto bei iškilmių sale ir administracinėmis bei pagalbinėmis patalpomis. Visos trys zonos jungiamos išdėstymu apie centrinį tūrį, kuriame suformuota salės tipo rekreacinė zona. Centriniame bokštelyje įrengta astronomijos observatorija ir meteorologijos stotis, o ant stogo suformuota apžvalgos terasa. Patalpos buvo erdvios: salė beveik 8, klasės 3,3-3,5 ir net 4 metrų aukščio, kad mokiniams suteiktų kuo daugiau erdvės, saulės šviesos ir gryno oro. Tiek fojė, tiek aktų-sporto salės perdangos suformuotos pasitelkiant modernias gelžbetonio konstrukcijas, kurias padėjo įgyvendinti vienas iš ryškiausių to meto statybos inžinierių — Anatolijus Rozenbliumas iš Kauno. Tad Telšiuose pastatyta gimnazija buvo viena iš moderniausių mokymo įstaigų to meto Lietuvoje.
(Bus daugiau)
Reklama: kiemoprojektai.lt