Tokiu pavadinimu vasario pradžioje išspausdinti Rūtos Jazdauskaitės-Bitarienės rūstaus pokario atsiminimai, o dabar skaitytojus supažindiname su Alfonso Erciaus, gyvenančio Varniuose, nelengvais išgyvenimais.
Danutė Šeržentienė
Telšių rajono neįgaliųjų draugijos kraštotyros būrelio narė
Taip jau atsitiko, kad 1944 metų viena spalio mėnesio diena visu karo žiaurumu užgriuvo Lazdūnėnų kaimą Vainuto valsčiuje. Už 2 kilometrų nuo kaimo buvo įsitvirtinęs vokiečių karinis dalinys, o iš kitos kaimo pusės priartėjo rusai. Ir prasidėjo… Kaimas atsidūrė mūšio lauko centre.
Bėgo kur kas galėjo, daugiausiai į mūrinius tvartus, į rūsius, o kas buvo išsikasę bunkerius, tai spruko kaip pelės į juos. Į bunkerį, tėvo sumanymu iškastą, su stogu iš storų lentų ir dar apkasto žemėmis, sulindo ir Ercių šeima. Mūšis truko apie 2 valandas. Kai viskas nurimo, dar kiek palaukę, išlindo iš bunkerio,— pirmiausia tėvas.
Mažiausias Erciukas buvo apie 10 metų, jis liko su mama bunkeryje. Tėvelis neleido jiems galvų iškišti, ką gali žinoti, ką reiškia stojusi tyla. Matyt, už 2 kilometrų buvęs vokiečių pulkas arba buvo likviduotas, arba bėgo. Po kelių valandų kaime pasirodė rusų kareiviai. Žmonėms buvo įsakyta surinkti nušautuosius. Žinoma, tokiu atveju niekas neskiria, kokia uniforma apsivilkęs guli ant žemės. Visus sunešė į kaimo aikštelę. Alfonsas prisimena, kaip kareivėliai buvo suguldyti, žmonės apžiūrinėjo gulinčius ir suskaičiavo — 16 rusų kareivių, 12 vokiečių. Paskui kaimo vyrai iškasė duobę ir visus palaidojo, nežiūrėdami uniformų.
Alfonsas augo Lazdūnėnų kaime, didelėje darbščioje šeimoje, kurioje buvo net 11 vaikų. Mamytei tekdavo nemažą katilą sriubos užkaisti. Jie nebuvo kaimo varguoliai, net 40 hektarų savo brangios nuosavybės — žemės — turėjo. Prasidėjus karui, vyresnieji ir savo šeimas jau buvo sukūrę. Didelė troba, kaip sakydavo „ant dviejų galų“, buvo patogi didžiajame gale šaukti kaimo susirinkimus. Tie susirinkimai prasidėjo, kai žmonės išgirdo iki šiol negirdėtą žodį „kolchozas“. Ir pradėjo stribų suvaryti rinktis į Ercių sodybą, pasiklausyti, kas tie „kolchozai“ ir koks žemiškas rojus juose laukia. Pasiklausydavo pasiklausydavo ir išeidavo. O jaunimui pasirinkimas buvo nedidelis — kariuomenė, miškas, „stribynas“.
Alfonsas buvo per jaunas, kad jį imtų į kariuomenę, o apie „stribyną“ ir pagalvoti buvo baisu. Lazdūnėnų kaimo pirmininku buvo paskirtas beveik beraštis kaimynėlis. Tai kai reikėdavo ką nors parašyti, kviesdavosi Alpiuką, kaip jaunystėje jis buvo vadinamas. Alfonso brolis, kiek vyresnis už jį, tapo partizanų ryšininku. Tas pirmininkas, dar ir „gramiuko“ mėgėjas, buvo labai pravartus partizanų ryšininkui, Alfonso broliui. Mat kai tam pirmininkui galvelėje laipsniai pradėdavo kilti, išplepėdavo savo „sekretoriui“, ką Vainuto valsčiuje iš valdžios girdėjęs, kur ir kada žada sukti stribai, kokias sodybas pradeda sekti. Matyt, kad kažkaip apie brolio ryšininko partizaninę veiklą stribai suuodė, nes vieną dieną tokią kratą, tokią „reviziją“ Ercių sodyboje darė, kad ir dabar Alfonsas prisimena su nerimu širdyje.
Jis tą dieną, tarsi nujausdamas, buvo atsigulęs daržinėje ant šiaudų. Išgirdęs šuns lojimą, pravėrė kraigo dureles ir pamatė kieme vaikščiojant stribus ir NKVD pareigūnus. Tarp stribų pamatė savo klasioką Zigmį. Toks įniršis suspaudė širdį, pamačius Zigmiuką, kad net baimė dingo. Parodė jam kumštį. Zigmis, pamatęs savo kaimyną ir draugą, greitai nubėgo nuo daržinės, bet Alfonso neišdavė. Stribai sodyboje kratos metu nieko nerado ir išėjo, tam kartui palikę Ercius ramybėje. Po tos kratos tėvas su Alfonsu miegodavo klėtyje.
Nušautus partizanus pirmą kartą Alfonsas pamatė Vainuto turgaus aikštėje. Negalėjo suprasti, kaip žmogus gali būti šitaip paniekintas. Vainuto turgaus aikštėje gulėjo 12 vyrų, kruvini, suplėšytais, sudraskytais rūbais, basi, o vienam po galva buvo pakišta „pagalvė“ — akmuo. Ėjai, praėjai ir nebandyk sustoti, gal ką pažinęs, pradėsi ašaras šluostyti, o tai — nuosprendis sau pačiam. Už namų kampų, už medžių viską stebėjo stribai. Jei verki, tai — tavo giminė, tavo draugas. Namiškiams labai rūpėjo sužinoti, ar vyresnis brolis, kuris gyveno Skiržiemio kaime ir buvo partizanų ryšininkas, nebuvo paguldytas toje aikštėje. Alfonsas, iš tolo apžiūrėjęs mirusius partizanus, matė, kad brolio nėra ir parėjęs mamą nuramino. Kaime žmones pradėjo gąsdinti prievolėmis, vadinamomis pyliavomis. Tėveliai suprato, kad su žemele, paveldėta iš prosenelių, senelių, reikės atsisveikinti. Ką čia kur bearsi, ką čia kur besėsi. Tačiau vis tiek dar svarstė vakarais prie vakarienės stalo: prie namų juk nepaliksi pūdymo, kažką reikia nors sau užsiauginti.
Gandai, kad Šilutėje rikiuojami vienas prie kito vagonai, pasiekė ir Lazdūnėnus. Vieną naktį tėvelis su Alfonsu gulėdami klėtyje pajuto kieme smarkų šunelio draskymąsį, arklių prunkštimą ir rusiškus garsius šūkavimus. Kai pradarė tėvelis klėties duris, suprato, kas jų kieme dedasi. Miegodavo su drabužiais, tai su Alfonsu spruko pro duris į beržinėlį, esantį už sodybos. Tėvelis spėjo į karklynus, beržynus įsmukti, o Alfonsą prisivijo kažkas, rusiškai besikeikdamas, užlaužė už nugaros rankas ir parsitempė į kiemą. Įdavė rusų kareiviams ir prisakė saugoti jį, o pačiam Alfonsui subliuvo velnio balsu: „Nebandyk bėgti, nušausiu!“ Kur čia bebėgsi. Įtempė į trobą, o čia sesutės išsigandusios, mama Jėzų, Mariją į pagalbą besišaukianti. Ir lietuviškas, garsus įsakymas: „Esate vežami, tautos priešai! Kraukitės, ką galite. Turite tris valandas!“ Ką čia krauti? Ką čiupti? Kur tie maišai? Puolė šeimyna tempti, kas pakliuvo po ranka: grūsti į maišus drabužius, rišti iš paklodžių ryšulius. Alfonsas paprašė, kad leistų papjauti paršelį. Leido. Jį susikišo į tokią bačkelę, užbėrė kiek turėjo druskos. Geriausia tai, kad buvo iš malūno neseniai parvežti keli maišai miltų. Tuos irgi į vežimą. Ir sudie nameliai gimtieji, sudie ir tau, šuneli kiemsargėli, paskutinis sudie…
Išvažiavo mama ir keturi vaikai. Jauniausiam broliukui buvo 12 metukų. Vainute, aikštelėje prie kapų, tokių „ekskursantų“ jau buvo nemažai. Kai iš aplinkinių kaimų suvežė visus pagal numatytą planą, atvažiavo sunkvežimiai ir tada — į Šilutės geležinkelio stotį. Ešaloną sudarė 64 vagonai. Traukė šiuos keliautojus, „didžiuosius Lietuvos priešus“, net 2 garvežiai. Vagonais užkaltais langais pajudėjo į didžiąsias komunizmo statybas. Būreliai vagonuose susispietę šeimomis, tamsu. Vieni sėdėjo ant sukaltų narų, kiti — ant grindų. Labiausiai Alfonsui įsiminė tai, kad, kai stotyse sustodavo, prie vagonų durų prieidavo rusės moterys ir įduodavo sargybiniams kibirus vandens, kad perduotų „ekskursantams“. Jos žinojo, ko labiausiai kelionėje trūksta ir kas labiausiai gyvybei reikalinga. Taip, kad komunistas ir rusas nereiškia tą patį. Buvo kelionėje nemažai ir mirčių. Niekas „nesicackino“ — duris atidaro ir Dievulio valioje atsiduria ar vaikelis, ar senolis, neištvėręs tos kelionės.
Galutinis taškas — Krasnojarsko kraštas. Tiesa, kai įvažiavo į Rusiją, leido atmušti užkaltų langų lentas. Galutinis vežamų iš Šilutės rajono žmonių taškas buvo ant Angaros upės kranto esantis Zirguli kaimas. Kol pasiekė tą kaimą, teko plaukti ir Jenisiejaus upe, ir Angara. Įsimintina tai, kad baržose, plaukiančiose Angara, taip stovėjo vienas prie kito prisiglaudę, kad nebuvo vietos nė atsigulti.
Iš tos kelionės Alfonso atmintyje išliko tai, kai sargybinis vedėsi jį ir parodė gulintį negyvą senyvo amžiaus žmogų. Alfonsui liepė mesti jį į upę. Alfonsas pabėgo ir matė, kaip sargybinis pats įstūmė tą seneliuką į bangas. Plaukė 7 paras. Vieną kartą barža priplaukė krantą ir sustojo. Liepė visiems išlipti ir leido apie pusvalandį pabūti ant žemės. Kai barža davė signalą grįžti, viena šeima pradėjo šaukti savo dukrytę. Visi, kurie dar buvo nesulipę, puolė jos ieškoti, šūkauti. Niekur nė garso. Žmonės pradėjo maldauti, kad leistų vaiko paieškoti — neleido. Nuplaukė barža su verkiančiais tėvais, tą mergytę, kokių 4-5 metų palikę taigoje.
Kai atplaukė į galutinį uostą, atvažiavusi komisija pradėjo rinkti stipresnius, jaunesnius. Vyko kaip Romos laikų vergų prekyba arba gladiatorių atranka. Alfonsas su savo šeimyna pakliuvo į tą „rinktinių“ būrį. Barakai atvažiavusių „ekskursantų“ jau laukė. Viename kambarėlyje turėjo sutilpti po 3 šeimynas. O maisto — ką atsivežei, tą ir valgyk. Ir dabar galima „ačiū“ pasakyti vietinėms gyventojoms, kurios žinojo daug valgomų žolelių. Ir taigos dosnumui galima dėkoti, kad už dyką uogomis, grybais maitino. Žiemą rąstų pjovimas, vasarą — ridenimas į Angarą. Daug nuskendo, įkrisdavo nuo kranto kartu su rąstais. O normą jei nori gauti — 600 gramų duonos — turi supjauti ir nurindenti 40 kubinių metrų rąstų. Įvykdei normą — parsineši ir sau, ir laukiantiems namiškiams tos skalsios, gardžios duonelės. Pjaudavo rąstus vyrai, ridendavo moterys, rąsto ilgis — 6 metrai. Per kaimą tekėjo upelis į Angarą. To upelio vanduo buvo sūrus, todėl dėl druskos rūpesčių nebuvo. O geriamasis vanduo — Angaros dovana. Kokie Sibiro šalčiai nekaustydavo žmonių, bet meilės žiburėlio užgesinti negalėjo. Tame pačiame barake gyveno Grublytė Stefutė, irgi iš Šilutės rajono. Ji taip sušildė Alfonso širdį, kad greitai susikūrė jauna šeima.
Kai paklausiau Alfonso, koks įsimintiniausias įvykis iš gyvenimo Sibire, jis papasakojo, kaip iš arti teko pamatyti lokį. Didelį, tamsiai rudą, su balta pakakle. Pjaudami rąstus, darbininkai išgirdo šauksmą taigoje. Vyrai nubėgo į tą pusę ir pamatė, kaip lokys užstojo kelią išsigandusiam, šaukiančiam vyrui. Pamatęs atbėgančius, lokys atsistojo ir jau norėjo sukti į jų pusę, bet persigalvojo ir nužingsniavo į taigą. Įdomus buvo tas tremtinių kaimas Zirguli tuo, kad jame buvo daug pačių rusų, ištremtų į tą kaimą. O kaimo tremtinių prižiūrėtojai, sargybiniai, buvo ne rusai, o siauraakiai maži žmogeliūkščiai, kuriuos visi vadino „čiurkomis“. Patys vietiniai rusai juos taip vadino ir jų labai nekentė.
Alfonsui, mirtininkų palatoje atsidūrusiam nuo bado ir sunkių darbų, gyvybę išgelbėjo baltarusė medicinos seselė. Apie mirusiųjų laidojimą žiemos metu nebuvo nė kalbos. Juos surinkdavo tas, kuris atveždavo geriamojo vandens į medicinos punktą, ir išveždavo į taigą. Toliau nuo kaimelio juos išmesdavo ir „amen“. Vasarą niekas nerasdavo ženklų, kad būtų kažkas miręs.
Stalino mirtis, tarsi kalavijo smūgis, nukirto katorgininkų pančius. Kiek buvo galima tomis aplinkybėmis, jų, kaip komunizmo statybos vergų, dalia palengvėjo. Už darbą pradėjo net atlyginimus mokėti ir Angaros upėje leido pažvejoti.
Į Lietuvą Alfonsas Ercius grįžo 1959 metais su Stefute ir parsivežė 2 sūnelius — Antaną ir Rimantą. Grįžo ir mama, bet sesuo žiauraus likimo smūgio neišlaikė — mirė Sibire. Dabar Alfonsas gyvena Varniuose, netoli sodybos yra beržynėlis, pro langą matosi laukas su palinkusiu gluosniu. Šunelis Tubis jau dausose, todėl kieme taip tylu tylu. Tik šarka kartais atskridusi triukšmą kelia, kažką pranešti nori. Kai ant žemės gulėdavo daug nukritusių obuoliukų, iš beržynėlio ateidavo stirnų pora. Stirninas eina pirmas, o iš paskos — stirna. Taip gražu Alfonsui žiūrėti į tą vaizdą, bet pro langelį jis žiūri jau vienas. Stefutė, pakirsta sunkios ligos, prisiminimų apie Sibirą jau niekam nebepasakos.