Ant septynių kalvų įsikūrusiuose Telšiuose į trečiąjį dešimtmetį pradedanti kopti Roberta Šliogerytė gyvena, dirba ir nuoširdžiai globoja mūsų mažuosius draugus — gyvūnus. Ji savanoriauja „Telšių uodegėlėje“ ir gyvena savo sielai labai artmu šūkiu: „Duokš uodegytę — drauge mes įveiksime visus sunkumus!“
Edita Gotautaitė
Baigdama mokyklą, Roberta svarstė, kur studijuoti — veterinariją ar geografiją, tačiau, pamaniusi, kad veterinarijos studijos skaudžiai kirs tėvams per piniginę, o to nenorėjo, nes buvo supratinga, pasirinko geografijos mokslus, kurie taip pat buvo prie širdies.
„Šeimoje augau vienintelė, tėvų numylėta, lepinama, tad mokykloje buvau neklaužada, nuolat bėgdavau iš pamokų, mat erzino mokytojai, tik geografija domino“,— ketverius metus studijavusi Klaipėdos universitete ekonominę geografiją ir regionistiką, pasakojo Roberta. Universitete mokėsi gerai, net buvo trečia pagal įvertinimus, tad ir jos darbas susijęs su šia specialybe — dirba UAB „Telšių vandenys“.
Kad ir koks mielas būtų gyvenimo pasirinkimas, studijos, darbas, jos niekaip neapleido meilė gyvūnams, kuri buvo skiepijama nuo mažų dienų. Ji pamena, kaip prieš dvidešimt metų šviesaus atminimo senelis Antanas Telšiuose rengdavo žirgų lenktynes, dalyvaudavo miesto šventėse, vietinius renginio dalyvius vežiodavo karieta miesto gatvėmis. „Buvau tik kelerių metukų, neturėjome net balnų, tai įsikibdavau į arklio karčius,— ir pirmyn“,— prisiminė Roberta.
Dabar mergina jau dvejus metus laisvu nuo darbo metu savanoriauja „Telšių uodegėlėje“. „Pasiūlymo savanoriauti sulaukiau iš įstaigos vadovės Romos Puidokienės, mat neseniai įsikūrusiai gyvūnų prieglaudai reikėjo jaunų žmonių rankų. Nieko nesibaiminant ir ilgai nesvarstant, sutikau“,— prisiminė svajonės dirbti su gyvūnais pradžią Roberta.
Dažnam kiltų klausimas, kas tai? Tai puikus laisvalaikio pasirinkimas ir praleidimas tiems, kurie labai myli gyvūnus, nebijo prisirišti prie jų, jaučia įsipareigojimą ir atsakomybę. Ši veikla itin tinkama studentams, žmonėms, kurie galbūt norėtų auginti gyvūnėlį, tačiau neturi tam sąlygų. Lietuvoje įsikūrusi ne viena gyvūnų globos organizacija, veikianti savanoriškais tikslais.
Šiuo metu Roberta, padedant ir palaikant tėvams, augina penkis šuniukus ir katę. Visi gyvūnėliai paimti iš gyvūnų prieglaudos. Trys kalytės laikomos voljeruose, o kitos dvi — namuose, nes joms reikalinga nuolatinė priežiūra, mat Citai — net devyniolika metų, o Ziuzei sužalotas stuburas (lūžęs dviejuose vietose), nevaldo užpakalinių kojyčių (kalytė gali judėti tik ratukų pagalba).
„Šie gyvūnai — saviti šeimos nariai. Žinoma, susiduriame su nemažai rūpesčių, tačiau džiaugsmas atperka viską. Smagu, kai grįžus namo tavęs kas nors laukia“,— kalbėjo R.Šliogerytė.
Ne kartą girdėjau kalbant gyvūnų prieglaudos savanorius: „Mes nieko nedarome prieš savo valią, tiesiog mums tai rūpi. Būtina rūpintis silpnesniu. Gyvūnų problemos tampa ir mūsiškėmis“. Tuo ir vadovaujasi Roberta.