Ubiškės mokykla birželio 16 dieną minėjo įsteigimo šimtmetį. Atvyko buvę mokytojai, mokiniai, svečiai. Mokykla, savo istoriją pradėjusi kaip pradinė, į ją vėl ir sugrįžo po daugelio metų.
Alvydas Ivoncius
Iškilmėse mokyklos direktorė Rita Buivydienė padėkojo savo kolektyvui, Ubiškės bendruomenei, rėmėjams, padėjusiems surengti šią gražią šventę. Jos dalyvius pasveikino buvę direktoriai Algirdas Ažubalis ir Stasė Birkantienė, Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Danutė Mažeikienė, buvę mokiniai, kitų mokyklų atstovai. Šventėje savo programą parodė mažieji mokyklos auklėtiniai, keletą kūrinių atliko operos dainininkė Judita Leitaitė.
Buvę mokiniai prisiminė ir gražiai įvertino mokyklos reikšmę jų gyvenimui, bendruomenei. Šventėje dalyvavo ir tokių buvusių moksleivių, kurie čia į pirmąją klasę įžengė daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Simboliška: vienas tokių mokinių — Plungėje gyvenantis Alfonsas Beresnevičius, kuriam tą pačią dieną buvo suteiktas Plungės Garbės piliečio vardas.
Ubiškėje ir jos apylinkėse vadinamosios „vargo mokyklos“ veikė dar carų laikais, kai vaikus rašto mokė daraktoriai. Ubiškės mokytojas, kraštotyrininkas Antanas Lovčikas surinko medžiagą ne tik apie Ubiškę, bet ir parengė jos mokyklos istoriją, kurios informacija remiamasi šiame straipsnyje.
Spaudos draudimo laikotarpiu Ubiškė pasižymėjo knygnešiais. Čia ir Dūseikiuose gyveno vieni žymiausių Lietuvos knygnešių Domininkas Bubėnas, Feliksas Petravičius. Aplinkiniuose kaimuose veikė kiti knygnešiai, kuriems padėdavo Ubiškės kunigas, Simono Daukanto globėjas Ignas Vaišvila. Savo atsiminimuose D.Bubėnas rašė, kad lietuviškai skaityti ir rašyti jį tėvai išmokė namie. Vadinasi, dar baudžiavos laikais, net iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 metais, valstiečius kažkas mokė rašto. Liko žinomos kelių daraktorių pavardės: Jonas Adomavičius, Beraitė, Matutis. Pastarasis buvo knygnešys. 1918 metais žmonės jau pasigedo mokyklos. Jie susirado ir pasamdė mokytoją Oną Ivaškevičiūtę, kilusią iš Tryškių. Mokyklai surado 24 kvadratinių metrų kambarėlį Bernotų name priešais bažnyčią: šis namas tebestovi ir dabar. Pirmojoje mokykloje buvo trys ilgi suolai, lenta, stalelis ir taburetė mokytojai. Vaikai rašydavo ant lentelių „grifeliais“ — angliniais pieštukais. Prirašę lentelę, galėjo viską nutrinti ir vėl rašyti: popierius buvo prabanga. Rengėsi visi kaip išgalėjo: namie austais ir siūtais rūbais. Ir mokykla, tiksliau vienintelė jos klasė, atrodė keistai: čia mokėsi vaikai nuo 8 iki 17 metų amžiaus. Veikė keturi skyriai (klasės), o mokinių būta apie trisdešimt. Kambaryje vaikai nebetilpo, tėvai prašė vietos pas kitus ūkininkus.
Mokyklos steigimo iniciatoriai buvo Ubiškės šviesuoliai broliai Antanas ir Jonas Adomavičiai bei vaikų tėvai. Taip Ubiškės pradinė mokykla pradėjo savo jau šimto metų sulaukusią istoriją. Mokykla kilnojosi iš vieno ūkininko namo į kitą, kol 1921 metais Telšių apskrities valdyba leido statyti mokyklai pastatą. Byvainės girioje buvo nukirsta ir atvežta 500 kubinių metrų medienos. Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet, valdžia stokojo vienos savybės — pastovumo. Apskrities valdybos įsakymu norėta tą medieną išvežti kitur, net suriedėjo vežimai, tačiau žmonės medienos išvežti neleido, ją saugojo. O jų įgaliotas Antanas Adomavičius išvyko į Kauną. Neveltui: Švietimo departamentas skyrė lėšų mokyklai statyti ir, sudarius komisiją, prasidėjo statyba. 1924 metais rugsėjo 1 dieną mokyklos statyba buvo baigta. Mokykloje buvo dvi klasės, du butai mokytojams ir salė. Mokėsi jau 72 mokiniai, dirbo du mokytojai. Kartu su pradine mokykla veikė ir suaugusiųjų kursai, tiesa, neilgai — 1925-1926 metais. Visgi kursuose rašyti ir skaityti bei aritmetikos ir kitko išmoko 34 žmonės nuo 16 iki 35 metų amžiaus.
1936 metų sausio mėnesį mokyklos pastatas sudegė iki pamatų. Vaikai vėl buvo išskirstyti po ūkininkų namus. Sudegusios vietoje per dvejus metus buvo pastatyta nauja mokykla, kurios pastatas išlikęs ir dabar: tiesa, jau tuščias, privatizuotas. Prasidėjus karui, mokykla buvo paversta laikinu kalėjimu. Karo metais mokykla nuskurdo, todėl reikėjo remonto. Vėlgi viskas buvo daroma pačių tėvų darbu ir pinigais: pastatytos klasėse krosnys, įstiklinti langai, suremontuotas inventorius.
1948 metais Ubiškės mokykla išaugo į progimnaziją. Ji 1950 metais pertvarkyta į septynmetę, o nuo 1954 metų pradėta formuoti vidurinė mokykla. Tais pačiais metais mokinių tėvai iš Dūseikių plytų fabriko atvedė į Ubiškės mokyklą elektros liniją.
1958 metais prie mokyklos pastatė medžio ir metalo dirbtuves, nuo 1954 metų veikė Kaimo jaunimo vidurinė mokykla, kurioje mokėsi ne mokyklinio amžiaus jaunesni žmonės. 1967 metais pradėtas statyti naujas dviejų aukštų mūrinis pastatas, o senajame dar kurį laiką veikė pradinės klasės, bendrabutis bei biblioteka.
Pirmieji mokyklos vadovai buvo paskirti 1946 metais: vedėju tapo Stasys Abromavičius, vėliau — Stasys Ratkus, jis tapo ir progimnazijos, vėliau — septynmetės bei vidurinės direktoriumi. Augant mokyklai, gausėjo ir mokytojų. Dalis jų mokykloje dirbo dešimtmečius: Genovaitė ir Pranas Dzvonkai, Antanas ir Genovaitė Lovčikai, Genovaitė Vizgaudaitė, Algirdas Bložys, Stasė Daračienė, Adelė Albrikienė, Birutė Viktoravičienė, Stasė Birkantienė, Stefa Jarienė, Jonas Zorys ir daugelis kitų. Be minėto S.Ratkaus, mokyklai vadovavo Vilhelmas Petraitis, Pranas Dzvonkus, Ona Mikutytė, Dalytė Šarkytė, Antanas Lovčikas, Algirdas Ažubalis, Stasė Birkantienė, Rita Buivydienė.
1948 metais mokykloje mokėsi 170 mokinių, vėliau jų skaičius augo net iki 375 (1956 metais). Apie 300 mokinių mokykloje buvo ilgus metus, vėliau mažėjo, tačiau dar 1990 metais čia mokėsi 211 vaikų. Deja, emigracija, kitos demografinės problemos pavertė Ubiškės vidurinę mokyklą pagrindine, galiausiai — pradine mokykla-darželiu. O dabar ketinama čia įsteigti mokyklą-daugiafunkcį centrą.