Neseniai Lieplaukės bendruomenės namuose pristatyta antroji kraštietės tautotyrininkės Apolonijos Narmontaitės-Girdžiūnienės knyga „Pasižvalgius po Žemaitiją“.
Ši knyga — Lieplaukės miestelio istorija, nes Apolonija Narmontaitė-Girdžiūnienė čia gimė ir augo, praleido daugybę savo vaikystės ir jaunystės metų. Todėl ir knyga, visų pirma, yra grįžimas į Lieplaukę, ieškojimas to, kas joje prarasta, užmiršta, nepastebėta.
Pasveikinti Apolonijos šia gražia proga atvyko artimieji, draugai, kaimynai. Sveikinimo žodžius tarė Ryškėnų seniūnijos seniūnė Gražina Sukurienė, Lieplaukės bendruomenės pirmininkas Vytautas Rumbutis. Renginį vedė Lieplaukės miestelio vyr. bibliotekininkė Irena Barauskytė. Pasak jos, Apolonija labai šviesi, šilta ir nuoširdi asmenybė. „Iš kur pas ją tiek energijos dalyvauti kiekvienoje šventėje. Jos veidas visada švyti laime. Mes turime iš šios moters imti pavyzdį. Nuostabu žinoti, kad, rugsėjy sulauksianti savo 89-ąjį gimtadienį, Apolonija sugebėjo ir sugeba gyvenime padaryti daug darbų Tėvynės labui. Labai džiaugiuosi sutikusi tokį žmogų. Ir kas gali pasakyti, kada mes senstame, kada pradėti ir baigti. Neskubėkime pasenti, pasidžiaukime kartu su Apolonija, kad gyvenimas dar ilgai tęstųsi“,— kalbėjo I.Barauskytė.
Apolonija, Lieplaukėje baigusi šešių skyrių pradžios mokyklą, toliau mokytis nebeturėjo galimybių ir nuo 15 metų pradėjo dirbti. 1945 metais dirbo Lieplaukės žvyro kasyklos sąskaitininke, o po metų — buhalteriavo miško medžiagų sandėlyje. Čia ji išdirbo 30 metų. Visada buvo labai sąžininga, teisinga ir darbšti.
Supratusi, jog laikas greitai bėga ir niekas atgal negrįžta, ėmė rinkti, kaupti įamžintus vaizdus, rašyti prisiminimus. Taip gimė jos knygos, paremtos archyviniais dokumentais, prisiminimais, laiko nublukintomis nuotraukomis. Vidurinį išsilavinimą Apolonija įsigijo gyvendama Plungėje. Paskatinta mokytojos Eleonoros Ravickienės, pradėjo savo kraštotyrinę veiklą, ir, jos raginama, rašyti straipsnius į „Gimtinės“ laikraštį. Šiame laikraštyje išspausdintas 61 jos kraštotyrinis straipsnis. Nustojus leisti laikraštį „Gimtinė“, rašė ir teberašo į „Tautotyros metraštį“, publikavo savo straipsnių ir kituose leidiniuose. Berašydama į „Gimtinės“ laikraštį, įstojo į Tėvynės pažinimo draugiją. Iš pradžių buvo šios draugijos bičiulė, vėliau — aktyvi narė.
2008 metais A.Girdžiūnienę Tėvynės pažinimo draugija išrinko Metų tautotyrininke. Šių metų gegužės mėnesį Plungėje už aktyvią ir reikšmingą kultūrinę ir kūrybinę veiklą jai skirta premija. Nors Apolonija jau daug metų gyvena Plungėje, nepamiršta savo tėviškės Lieplaukės. Ji nuolat bendrauja su šio miestelio bendruomene, turi bendraminčių, su kuriais gali pasikalbėti ir pasidalinti savo surinkta kraštotyrine medžiaga.
Apolonija yra surinkusi straipsnių ir kitos kraštotyrinės medžiagos apie žymius kraštiečius. Tai medžiaga apie Lieplaukėje gyvenusį ir ten palaidotą knygnešį Igną Milašių, prof. pedagogą Leoną Jovaišą ir kt. Susirašinėja laiškais ir bičiuliauja su kraštiečiu garsiu rašytoju Kaziu Saja.
Vieną rašytojo laišką iš antrosios A.Girdžiūnienės knygos „Pasižvalgius po Žemaitiją“ spausdiname.
Mieloji Apolonija!
Baigiu skaityti Jūsų knygą. Kai kurie praeities įvykiai man buvo girdėti ir šiek tiek kitaip perpasakoti.
Jeigu žmonai Vilniuje per internetą pavyks sužinoti „Žemaičio“ redakcijos el. paštą, ji pasiųs vieną neišgalvotą pasaką — „Trys broliai“: apie Benediktą, Joną ir Juozą Rainius iš Drukčių kaimo. Tą įstabią ir liūdną istoriją stengiausi pateikti vaikams, bet ji leidyklai pasirodė nepriimtina, gal per daug politizuota, bet „Žemaičio“ laikraščiui tiktų. Jei išspausdintų, man vietoj honoraro užtektų to (arba 2) numerio, kuriame mano rašinys būtų išspausdintas.
Rugsėjo 15 d. Vilniuje vienas iš Žebrauskių palikuonių A.Želnys nusprendė sukviesti giminės suvažiavimą. Pasistengsiu ten būti ir pacituosiu iš Jūsų knygos apie Žem. „Saulutės“ įkūrimą. Iš tetos Anės (Onos Ž.) esu gavęs keletą jos tėvo, mano senelio Kazimiero Žebrauskio, knygų, galbūt per knygnešį Milašių gautų Spaudos draudimo metais.
Mano senelis savo vyresniesiems vaikams Vincui, Onai ir Kazei (mano mamai) samdė „daraktorių“, kuris juos išmokė ne tik skaityti, bet ir rašyti. Ne blogiau, negu dabar rašo vidurines baigę abiturientai… Jaunesnieji Žebrauskių vaikai: Kazimieras, Juzė, Pranas, Martynas, Petronėlė sulaukė 1904 m., kai spaudos draudimas buvo panaikintas, tačiau lietuviškų mokyklų labai trūko. Vis dėlto dėdė Pranas tapo Lietuvos kariuomenės kapitonu, dėdė Martynas — vargonininku (per karą žuvo Kuliuose).
Apgailestauju, kad savo žinių apie Žemaitiją sistemiškai niekur nesurašiau, tik suliteratūrinęs panaudojau savo kūryboje.
Kai sovietų valdžia (mano 50-mečio proga) iš karto uždraudė Lietuvos teatruose ėjusias 3 mano pjeses („Patalogiško žmogaus, patalogiška kūryba“), prasidėjo mano „aukso amžius“. Su aktoriumi Č.Stoniu važinėjom po visą Lietuvą ir „vaidinom“ tiems susitikimams sukurtus aštrius, „neaprobuotus“ dialogus.
1988 m. kovo mėn. mane saugumui apskundė Telšių tuometinė valdžia (už Rainių kankinių paminėjimą). Man buvo užvesta politinė byla pagal 58 str. už sovietų valdžios juodinimą. Nuo lagerio mane išgelbėjo Sąjūdis ir 1990 m. atkrta Nepriklausoma mūsų valstybė.
O mieloji Apolonija! Mudu galėtume drauge daug ką prisiminti, bet vargu ar ateinančią žiemą dar susitiksim.
Amžius, sveikata silpsta, laikas padėti tašką…
Kazys Saja
2017. VIII. 19
butu idomu paskaityt sia knyga