Degaičiuose nuaidėjo „Tulpmedžio žydėjimas“

Degaičių parke atidengtas informacinis parko akmuo.

„Visims diekou — parko mecenatas, dendrologas, globėjas Adolfas Kišonas“. Tokiu užrašu nuo šiol visus svečius, užsukusius į Degaičių dvaro parką, pasitinka informacinis akmuo.

Lina Dijokienė

Nuo ryto iki sutemų. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, Degaičiai įrodė esantys kūrybingi, išmanūs ir sportiški. Tokia jų ir šventės programa: nuo pat ryto Degaičių tvenkinyje varžėsi žvejai mėgėjai. Sporto aikštelėje savo jėgas išmėgino tinklininkai, krepšininkai, kitų rungčių mėgėjai. Popietę visi buvo pakviesti susiburti šalia bendruomenės namų ir pasimėgauti menu ir relaksacija. Įkvėpimo siūlyta semtis iš žolynų. Net aprangos kodu pasirūpinta — kviesta atvykti pasipuošus skrybėle, gėlėmis ar gėlių raštais.

Įamžinta istorija
Vakare gausus šventės dalyvių būrys susispietė parko viduryje, prie akmens, skirto parko istorijai įamžinti. Degaičių seniūnijos seniūnas Antanas Kontrimas padėkojo Seimo nariui Valentinui Bukauskui už šio pagalbą, kad Degaičių dvaro parkas gautų valstybinio parko statusą. Vėliau prie balta marška uždengto akmens seniūnas pakvietė paminklo meistrą — Stanislovą Jagminą, paminklų dirbtuvių savininką. „Ne tik paminklus daro, bet dar ir tokius gražius atminimo akmenis“,— gyrė seniūnas, pridūręs, jog tą akmenį į dirbtuves nuvežę dar pernai.
„Visi teiravosi, kas čia bus. Sakau: artėja rinkimai, tai tie, kurie lipa ant bačkos, galės čia atsistoję šnekėti, nenuvirs“,— juokėsi A.Kontrimas. „Tas akmuo susigulėti turėjo. Antanui sakau, iškart negali jo čiupti. Ir susigulėjo per pusmetį. Tai Antano didinga idėja. Mes tik ją čia perkėlėme“,— kuklinosi paminklininkas S.Jagminas. „Čia yra širdis medinė, bet Jūsų širdis auksinė“,— įteikdamas meistrui padėką — medinį suvenyrą — sakė Degaičių seniūnas.

Bendruomenės verdiktas
Tikrą siurprizą buvo parengusi ir Degaičių kaimo bendruomenė. Jos pirmininkė Vita Kazlauskienė eilėmis pristatė sumanymą: „Susirinkę į būrelį degaitiškiai sako: kaip jau būtų, kaip nebūtų — reik Antanui tako. Gal ons riekti, gal ons biegti, taka anam skyrėm, o kad širdis neišliektum, Untuonams paskyrėm. Kad iš visos Žemaitijos Untuonai žinotų ir Degaičių seniūnijos taką minavotų.“ Seniūnui Antanui Kontrimui įteikta dar viena medinė informacinė lenta su užrašu „Untuonu taks“. „Žinome, kad nemėgsti tos garbės, per metus laiko išskobėme. Visi norime, kad tai būtų akmeninis takas prie parko tvenkinio“,— bendruomenės pageidavimą seniūnui perdavė V.Kazlauskienė. Ji prisiminė, kaip seniūnas dar prieš šešerius septynerius metus svajojo, jog bus įrengtas takas, pastatytas gražus tiltelis, o prie jo norės fotografuotis jaunieji. „Nieko tada nesakiau, nors galvojau — kas čia eis į tą prūdą fotografuotis“,— juokėsi prisiminusi savo anuometes abejones Degaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Vita Kazlauskienė. Toks Degaičių kaimo bendruomenės sprendimas turėjo ir tam tikrą istoriją — priminė žodžio kišenėje neieškanti bendruomenės pirmininkė. „Nusprendėm, kad Antanui, tai gerai. Vėliau pagalvojome, kad geriau būtų, jog visiems Antanams skirtume. O kaip užrašyti? Klausiam S.Kasparavičiaus. Tas sako, gerai nežinau. Tai pasiskambinom Pabrėžai, žemaičių tarmės žinovui, tai jis paraidžiui mums sudiktavo. Taigi, jei kas nepatinka, visos strėlės Pabrėžai“,— juokavo V. Kazlauskienė. Degaičių parkas gyvuoja kaip tikras bendruomeniškumo fenomenas. Ilgą laiką čia medžiai žaliavo, augo ir buvo sodinami vien tik vieno entuziasto — parko globėjo, dendrologo Adolfo Kišono dėka. Pasak seniūno, ir visos gėlės parke — iš degaitiškių darželių, degaitiškių rankų sodintos ir puoselėjamos.
Devyniasdešimt dvejų metų parko globėjas, dendrologas Adolfas Kišonas sulaukė ne tik garsių padėkos plojimų ir žodžių, bet ir priminė, jog žmonės ilgiausius tiltus per jūras, ežerus pastato per penkerius metus, o štai parkui sukurti dažnai neužtenka vieno žmogaus amžiaus. „Mylėkime ir saugokime šitą parką“,— kvietė jo globėjas. Vėliau visi šventės dalyviai persikėlė prie vasaros estrados, kur klausėsi koncerto „Leiskit pasveikinti“. Tai ne vienintelės pramogos, kurias savo šventės proga buvo paruošę degaitiškiai — jie kvietė paminti jau pasaulio įžymybe tapusį sunkiausią dviratį, nusifotografuoti prie žolynų instaliacijų, pasigėrėti pražydusiu tulpmedžiu.

Žydi tulpmedis
Atvykus į Degaičius, dabar tikra nuodėmė nesustoti prie Degaičių parko įžymybės — kaip sykis žiedus skleidžiančio tulpmedžio. Tai labai retas magnolinių šeimos šiltųjų kraštų dekoratyvinis medis Lietuvoj. Veliuonos parke (Jurbarko r.) pora tokių gelsvažiedžių tulpmedžių už atkurtą Lietuvos valstybę vyresni. Degaičių parko prie Telšių tulpmedis iš Veliuonos parko tulpmedžio sėklos — kankorėžio išaugintas.
Mokslininkų teigimu, gelsvažiedžiai tulpmedžiai laikomi vienais seniausių žiedinių augalų pasaulyje. Tulpmedis paprastai žydi 3–4 savaites. Pirmasis gelsvažiedį tulpmedį prieš pustrečio šimto metų aprašė švedų botanikas Karlas Linėjus. Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis. Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja tuopa. Augalas paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje (nuo Masačusetso iki Floridos ir Misisipės), Apalačų kalnų miškuose. Tai — greitai augantis vasaržalis medis, užaugantis net iki 60 m aukščio. Jo gyvenimo trukmė gali siekti 400 metų. Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, neskali, puikiai tinka statyboms, faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai. Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame pusrutulyje (šiauriausiai jis auginamas Norvegijoje), bet ir pietiniame pusrutulyje — Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Urugvajuje. Dar XVII amžiuje pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, vėliau prancūzai, austrai.

Degaičių dviračiui — Guinnesso rekordo pripažinimas
Ne tik tulpmedžiu garsus Degaičių parkas. Kaip sykis šventės išvakarėse atėjo žinia, jog pagaliau žemaitiškas dviratis pripažintas sunkiausiu pasaulyje. Taigi oficialiai Guinnesso rekordų knygoje įregistruotas sunkiausias pasaulio dviratis yra sukonstruotas Žemaitijoje, Degaičiuose. Pasaulio rekordus fiksuojanti Didžiosios Britanijos „Guinness World Records“ agentūra net 1416 kg sveriantį dviratį, kuriuo galima važiuoti minant pedalus, pripažino sunkiausiu pasaulio dviračiu. Taip pat Guinnesso rekordininkas Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas ir jo komanda jau kelerius metus siekė, jog 2016 m. sukonstruotas beveik pusantros tonos sveriantis dviratis irgi pakliūtų į rekordininkų sąrašą. Tačiau reikalai užtruko. Pagaliau degaitiškiai gali džiaugtis, kad jų parke šalia seniūnijos stovi sunkiausias pasaulio dviratis.
Siekiant rekordo pripažinimo, dviratis buvo sveriamas metrologinę patikrą turinčiomis svarstyklėmis, geodezininkų išmatuotoje atkarpoje aerodrome juo reikėjo nuvažiuoti mažiausiai 100 metrų, tas važiavimas buvo filmuojamas ir stebimas specialistų. Tai daryti teko net kelis kartus. Pirmiausia teko atsisakyti šone sumontuotų apsauginių ratukų. Sunkiausio pasaulyje dviračio ratai yra padaryti iš girnapusių. Dviračio ilgis yra 283 centimetrai, aukštis — 180 cm, plotis — 135 cm.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.