Kiekvieną vasarą Degaičiuose vyksta „Tulpmedžio žydėjimo“ šventė. Jei kuriais nors metais negaliu ten atvykti, ištinka gilus liūdesys. Nes niekur kitur nerandu tiek progų pasidžiaugti gyvenimu ir žmonėmis, kaip vien Degaičiuose. O ir žydintį tulpmedį mačiau! Šiemet jo žydėjimas „nenukrypo“ nuo šventės datos.
Janina Zvonkuvienė
Taigi 2018-ųjų šventėje dalyvavau. Iš čiukuro net savo plačiabrylę šiaudų skrybėlę nusikėliau — toks reikalavimas šventės dalyviams: skrybėlės ir gyvos gėlės. Kas tylioj šalikelėj žydėjo, tą ant brylių ir sukroviau. Tad laisvomis rankomis ėjau fotoaparatu spragsėti, kuo plačiau ir giliau po šventę, po Degaičių parką pasižvalgyti, ką nors tokio patėmyti…
Ir patėmijau, kaip antai renginių aikštyne pulkelis didokų vaikų ant karuselės sukasi. Sava toji karuselė, visam čia įrengta, senoviška, tvirta — ne kokia ten kvailų spalvų plastikinė atvežtinė. Krykštauja Degaičių ateitis pakaitomis. Niekur nėra jokio alkoholio, niekas iš suaugusių nešlitiniuoja, „nevomauja“… Viską kultūringai ir itin šventiškai vaikai mato. Vienas, kurs narsiausias, šaukia žemaitiškai, vis galvą pasukdamas, vis veizėdamas ir besijuokdamas — „A muni įdiesi į laikraštį!?“.
Gražu matyti linksmus žaidžiančius ir žemaitiškai puikiai skeliančius vaikus. Gaila, kad vakarėjanti saulelė jau buvo ne tik už medžių, bet ir už budinkų jau pasikavojusi, fotkelė su krykštaujančiais vaikais neryški, tamsoka — „dėjimui į laikraštį“ netinkama. O juk negaila būtų… Dar ir todėl negaila, kad štai šitie krykštaujantys berniūkščiai, mergytės, kur ne visiems dar iki dešimties metelių yra, po kokių penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų kur nors kalbės, kur nors kam nors pasakos, kad jie dar atsimena buvusį laiką, buvusias šventes Degaičiuose, kai po darnaus grožio parką pats Adolfas Kišonas vaikščiojo — metelių visas devynias dešimtis turėdamas, ale šviesiausiu veidu ir šviesiausia širdimi vis šviesdamas: nes panašu, kad kiekvienas parko medis ir medelis pirmiausiai jam lenkiasi.
Tai Adolfas Kišonas net keliais savo ilgo ir gražaus gyvenimo „užėjimais“ šį parką nuo prapulties gelbėjo: kas nereikalinga, kirto, valė, o kas reikalinga paliko ir naujų medžių-draugų pasodino. Daugybę savo paties praaugintų ar atsivežtų, ar iš bendraminčių gautų. Tačiau prie šios valdžios niekas tokios tvirtos gaspadoriškos rankos Adolfui Kišonui neištiesė, kaip tik dabartinis Degaičių seniūnas, visų mylimas ir žavus Untuons — taigi Antanas Kontrimas. Tie karuselėje bekrykštaujantys vaikai po daugelio metų pasakos ir pasakos, kaip jų vaikystėje toks pasaulinės barzdos ir pasaulinio dviračio galiūnas jiems karuselę įrenginėjo, kaip visokias sporto varžybas skatino, kaip Degaičių parkui naujus gražius takus net apšvietimo lempas išrūpino… Kaip žmonės, mylėdami savo garsųjį ir gerąjį seniūną, nekviesti, neprašyti vis padirbėti į parką eidavo, savo užaugintas gėles ten sodindavo… Štai dabar jau vis didesnėmis ir tankesnėmis voromis žmonės iš visos Lietuvos pasigrožėti Degaičių parku atvažiuoja. Atsimins tie vaikiūkščiai ir mergytės, kad kadais vėlėsi jie po kojomis dar pačiam Adolfui Kišonui, pačiam Ananui Kontrimui… Du Degaičių didžiūnai! Kaip gerai, kad likimas juos suvedė. Adolfas — menininkas. Parką — lyg įspūdingiausią savo paveikslą — ilgus dešimtmečius kūrė. Tapytojas jis. Ir eiles kuria. Bet štai parkui sukurti — ar atkurti, kaip kad Degaičių — prireikia viso gyvenimo, ir netrumpo. Ta jau širdingiausias dėkui Adolfui Kišonui nuo žemaičių ir visos Lietuvos. Įtikinti atitinkamas institucijas, kad senasis parkas seniai jau atnaujintas ir vertas valstybės pripažinimo — irgi ilgalaikiai žygiai. Tai ir pasisekė, kad seniūnas yra Antanas Kontrimas — pradėjo ir įveikė šiuos žygius: Degaičių parkui pripažintas valstybinės reikšmės statusas. Tam faktui užtvirtinti Antanas Kontrimas vėl ženklą akmeninį pastatė. Padėjo Stanislovas Jogminas. Jo meistrai sugeba akmenims „veidą suformuoti“, kad jie išraišką turėtų, kad kalbėtų… Tokį akmenį Degaičių parke šios šventės metą pats Stanislovas Jogminas ir atidengė.
Strikinėjo ir tada vaikiūkščiai, mergytės kažkur netoliese… Vai, kad taip kas būtų juos visus sugaudęs, sukvietęs bendrą nuotrauką padaręs ir pasakęs — atsiminkite, vaikai, kas čia vyksta, užaugę vis kam nors papasakosite. Ale bus kokios imlios akelės įsidėmėjusios — pasakos… Saulelė taip gražiai žaidė, šešėlius metė, vėjelis juos krutino… O labiausiai gražiai vis dailiai sušukuota Untuono barzda jam ant krūtinės plaikstėsi… Žavus žmogus! Didis romantikas. Ištvermingas vyras! O juk patėmijau taip skaudžiai ištinusią Untuono koją… Bet veide — vien pakili šventiška šypsena, kupina meilės žmonėms, aplinkai. Gyvas optimizmas! Ir meilė savo kraštui, žmonėms.
***
Po dailiu laikinu stogeliu stalai — tai prie Degaičių bendruomenės namų, parke. Svyra beržo šakos lyg lengvi vainikai… Besišypsančios, skrybėlėmis ir kuom nors gėlėtu pasipuošusios moterys dailiai rišo vaistingų žolynėlių butelius, kabino juos pastogėje. Čia pat išdėlioti rankdarbiai, čia pat nemokančios naujų mokėsi — iš Pikelių miestelio bendraminčių sulaukė. Renkasi Degaičių bendruomenės moterys su padėkliukais vaišių bendram stalui lauke. Prie padėkliuko maža Zoselė dar didžiulį termosą skaniai „susmožytos“ karštos arbatos pastato. Veik visai šventei užteko. Ir visi vien gyrė, ką gėrė. O kiek daug degaitiškių į puošnius Zoselės nertus šalikus įsivynioja… Antai ir Jadvyga su savo atida ir vaišėmis, vis su dailia šypsena veide, dar ir su labai gražiomis savo gėlelėmis ant skrybėlės. Jei yra Paulina, tai neapsieisite negavę šaukštelio jos firminio medaus. Yra Paulina! O Vita — visa ko atsakomybė. Ji ir pradžia, ir pabaiga. Esmių esmė Degaičių bendruomenei. Gražioji gracija Virginija — dovana Degaičių kultūrinei šviesai. Viskas iš jos ir per ją. Kartą stebėjau jos vedamus moterų šokius — joks matytas spektaklis nebebus geresnis nei eilinė repeticija su Virginijos šokėjomis.
Daug dar mačiau degaitiškių su gražiausia širdžia šventėje buvusių. Bendruomenė čia išskirtinė — net Kalvarijos Kalnus nutaikiusios renkasi giedoti. (Ir tonciui, ir rožančiui.) Žolynus rišo, rankdarbius rodė ir mokėsi. Dailiai prie stalo susėdusios, akordeonui pritariant, ramias dainas dainavo — pats gražiausias tai buvo koncertas. Paskui dar žolynų kilimą iškaišė, fotosesiją prie jo darė — gražumas nuotraukų! O aplinkui — stebėtinas parko grožis: gyvi medžių paveikslai, spindintys tvenkiniai, žydintys gėlynėliai, dailiai banguotomis kalvelėmis takeliai vingiuoja… Parko medžiai vieni kitus ir savo žemelę globoja — visur negailestinga sausra šiais 2018-aisiais, o Degaičių parkas gyvas lyg oazė.
***
Paskui prie lauko estrados suėjo šventės dalyviai. Priimami nauji nariai į „Bočių“ gretas, toliau skelbiama Degaičių Garbės piliečio nominacija, kuri šiemet suteikta žurnalistei Vilimai Meškauskienei. Gražu matyti, kad ir tarp žurnalistų yra pelnytai pagerbiamų, kad ne visi „nuslydę“. Sveikinimai! Seniūno gaspadoriškai geras žodis visiems esamiems ir būsimiems degaitiškiams.
…Ir sugriaudė, sudundėjo šventinis koncertas, apjungęs dabartį-moderną, praeitį-tautiškumą. Tik tas garsumas toks, kad Telšiuose ant Pasvaigės gatvelės pakylėjimo jau buvo pats tas Degaičių koncerto klausytis… Tol ėjau, kol mano auselėms garsas švelniai malonus tapo… Ten ir užbaigiau šią gražią šventę. Kitą dieną pargrįžusi į Klaipėdą, ne vieną šimtą parsivežtų nuotraukų žiūrinėjau — lyg gyvus Degaičius su savim pasiėmusi būčiau…