Literatūriniam testamentui — pjūklo nuosprendis

Vienai telšiškei, vis užsukančiai į Telšių senąsias kapines aplankyti artimųjų kapų, dar pavasarį pasigedus baltais žiedais pasipuošusios vyšnios ties poeto Butkų Juzės kapu, ėmėme domėtis šio literatūrinio testamento likimu.

Lina Dijokienė

Išpildė norą
Senosiose Telšių kapinėse, ieškant Butkų Juzės kapo, sutikta telšiškė iš atminties padeklamavo šio paliktą literatūrinį testamentą: „Ant mano kapo jūs sodinkit vyšnią,/ ing mano širdį ji įleis šaknis./ Per jas manasis kraujas/ raudonai uogas nudažys“.
Šneki ir fenomenalia atmintimi nustebinusi pašnekovė, beje, prižiūrinti ne vieną šioje kalvoje Amžiną poilsį atradusio žymaus kraštiečio kapą, mielai pasidalijo savo žiniomis. Pasak jos, tuometis literatų klubas „Šatrija“, kuriam tąsyk vadovavusi poetė Teklė Kryževičiūtė, vykdydama poeto Butkų Juzės literatūrinį testamentą, minint kažkokią sukaktį, ir pasodinę ant šio kapo vyšnaitę.

Ne visiems patiko
Metams bėgant, medis augo, stiebėsi, pavasarį džiugindamas baltais žiedais, o vasarą — ir sirpstančių uogų raudoniu. Tačiau ne visiems, matyt, toks vaismedžio augimas patiko, ypač, kai uogos imdavusios byrėti…
Senosiose kapinėse kaip tik sutikta kapininkė, paklausta, kas nutikę vyšniai ant Butkų Juzės kapo, apgailestavo, kad taip nutikę. Tas medis, esą, nepatikęs žmonėms, prižiūrintiems aplinkinius kapus, mat teršia uogomis aplink. Tie žmonės, kaip sakė kapininkė girdėjusi, vis ėję, skundęsi, neva sužinoję iš valdžios, kad galima pjauti. Tai, matyt, ir nurėžę. O paskui, kai pasigirdo kalbų, jog vyšnios pasigesta, imta galvoti, ką daryti.

Bandė atgaivinti iš ataugos
„Iš pradžių dar buvo likę gražių ataugų. Jau buvo per gerokai ataugusi ta vyšnia, buvau aplinkui pagaliukais apsismaigsčiusi, pririšau, galvojau, kad neužklius niekam. Sakėme, atsiauginsime dailiai tas ataugas, neleisim jai didelei augti, apsikarpysim, kad ji būtų tokia nedidelė, tačiau va — nebėra. Parėjau iš atostogų ir nieko neberadau. Nežinau“, — apgailestavo kapinių prižiūrėtoja.
Moteris sako, kad prižiūrėti vyšnią tekdavo: juk kiekvienas medis meta lapus, o kai būdavę uogų, paukščiai jas lesdavo, juodais taškais būdavo viskas aplinkui nutaškyta. Ji apgailestavo, kad kažkokiam piktadariui užkliuvo ir bandytos išsaugoti anos vyšnios ataugos.

Pasodino naują
Vis tik Butkų Juzės kapas be vyšnaitės liko neilgam. Telšių miesto seniūnijos vyriausiasis specialistas Henrikas Adomaitis patvirtino, jog problema išspręsta — šalia kapo pasodinta nauja vyšnaitė. „Dabar laistome, prižiūrime, pakabino lapelį, kuriame paaiškinta, kodėl tas medis pasodintas ir prašoma jo neliesti“,— informavo seniūnijos vyriausiasis specialistas.

Apie Butkų Juzę
Nevienareikšmiškai vertinamas literatas, kultūros veikėjas, pedagogas, poetas, žurnalistas Butkų Juzė (tikroji pavardė Juozas Butkus), buvo kilęs iš Plungės rajono.
Gimė 1893 m. liepos 21 d. Mirė Klaipėdoje — 1947 m. balandžio 22 d. Palaidotas Telšių kapinėse. Mokėsi batsiuvio amato, įsijungė į kultūrinę veiklą, ėmė rašyti eilėraščius. Buvo prokomunistinių pažiūrų. Daug ir įvairiose švietimo įstaigose lavinosi. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, paskirtas Prienų gimnazijos mokytoju. 1943 m. apsigyveno Telšiuose ir įsidarbino Telšių dramos teatre. 1945 m. paskirtas Telšių „Alkos“ muziejaus direktoriumi (jam metami kaltinimai dėl muziejaus direktoriaus Prano Genio likimo). Klaipėdos pedagoginiame institute dėstė lietuvių kalbą. Be eilėraščių, yra parašęs scenos vaizdelių, pjesę „Palaidūnas“. Dalis kūrybos nepaskelbta.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.