Vasaros eilėraščių skaitymai Žemaičių „Alkos“ muziejuje

„Alkos“ muziejaus salėje — poetinio žodžio mylėtojai.

Reikėjo, tikrai jau reikėjo raiškaus žodžio ir tikro žvilgsnio — šitokia vasaros kaitra, toks užburiantis gamtos tikrumas, rodos, viskuo patikėtum, kas sakoma. Ir buvo pasakyta: daina, žodžiu, gėlių žiedu, sėdėjimu šalia ir ėjimu į tuos nuostabiai susiklosčiusius Žemaitijos kalnus ir tarpukalnes.

Sigita Raudaitė

Ėjimu ne tik ten, bet ir į artumas bei tolumas, į atmintį ir amžinatvę, į tai, kaip pastebėjo gydytoja Irena Miškinienė, kas taip trapu, laikina ir per amžius atmintina — manau, tą patį pasakytų kiekvienas poezijos skaitytojas-klausytojas ar vertintojas, atėjęs į Žemaičių „Alkos“ muziejuje vykusias knygos-almanacho „Už kalno kalnas“ sutiktuves.
Taip, tikrai buvo nuoširdus kalbesys, bardo Romualdo Miškinio dainos ir muzika, ir eilėraščių skaitymai, ir gyvas linksmumas — juk viskas čia pat.
Iš dvidešimt dviejų almanacho poetų į popietę atvyko iš Klaipėdos Danielius Milašauskas ir Nijolė Kliukaitė (Nija Lyta), iš Kauno — Gvidas Latakas, iš Skuodo — Dalia Tamošauskaitė, iš Mažeikių — Vytautas Navickas, iš Tauragės — Egidijus Gaidauskas, iš Kelmės — Ona Jautakė, iš Telšių — Steponas Algirdas Dačkevičius, Petras Gintalas, Monika Sudintaitė, Ieva Sigita Naglienė — į pirmąjį susitikimą su skaitytojais, į jau paleisto žodžio kelionę, į Žemaičių kūrybos almanacho viešnagę, kad autorių mintys būtų sutiktos ir priimtos. Toks buvo noras — tokia yra kūrėjų viltis, o kelionė pas skaitytojus, (kaip juokavo patys autoriai — tik kvieskite) bus tęsiama ir kituose miestuose.
O vis dėlto norisi prisiminti, nuo ko prasidėjo tokios knygos sumanymas? Aišku, pradžių pradžia — jau išleisto „Atokių stočių“ almanacho, kuriame spausdinta aukštaičių ir žemaičių kūryba, nes tuomet ir kilęs sumanymas pabandyti „suklostyti“ tik Žemaitijos poetus.
Ir va — „prasmingas dviejų atkaklių žemaičių Vytauto Stulpino ir Gvido Latako sumanymas“, kaip sako Viktorija Daujotytė, jau kelyje. O visa kita — tai komandos darbas, kitaip būtų neįmanoma. Suburti autoriai, rašantys bendrine lietuvių kalba, kartkartėmis įterpia tai, kas jiems brangiausia: žemaičių molius ir smilteles, kalbos bangavimus ir atodūsius, prigimties klodus, gamtos kvapus, „kitusio, pakitusio, bet ir išlaikyto“, kaip primena V.Daujotytė, žemaičių žodžio pilnatvę. Galima drąsiai teigti, kad per almanacho pristatymą buvo tiesiog bendrauta, kaip sakoma, akis į akį. Gal tik retkarčiais į poetų skaitymus kiek arčiau tikrovės susispiesdavo vakaro vedėjų Gvido Latako ir Sigitos Ievos Naglienės komentarai, paaiškinimai, nuorodos — kad būtų tiksliau, kad vis arčiau to, kas autoriaus galvoje kirbėjo, ką ir skaitytojas būtinai turėtų užmatyti. O poetai — gyveno iš naujo jau įmintytomis minutėmis, jau ataustais kalnų ir kalnelių išlikimais, kaip yra pastebėjęs ir garsusis poetas Antanas Baranauskas, „kokiuos žemaičiai, /kokiuos lietuviai turėjo“.
Danielius Milašauskas atviravo draugystės tema, o Ona Jautakė — moters kasdienybės lyrika. Kūrėjas Vaclovas Navickas save laiko tremtiniu į Žemaitijos pašalius, rašo apie viską, kas prieš akis — tiki, kad dar tik pradžia. Gvidas Latakas — nuo dailės iki poezijos tiesė kelius per „atsimenu, bet neprisimenu iki galo, o tai jau ir eilėraštis“, perskaitė ir poeto Vytauto Stulpino eilėraščių, nes pats autorius dėl svarbių asmeninių priežasčių negalėjo į renginį atvykti. Petras Gintalas — per mistifikacijas, eseistines refleksijas, dedikuodamas konkretiems žmonėms eilių žodžius, kalbino, kas natūralu ir amžina, tarsi įtemptų visas erdvines ir pajautų stygas iki galinio taško.
Dailininkas ir poetas Petras Gintalas visada pateikia ir savo sūnaus Petro P. Gintalo kūrybos žodžių, sakydamas, kad dabar tarsi „mes abu rašome viename“. Tiesa, visas almanachas yra papildomas ir Gvido Latako bei Petro Gintalo piešiniais, kurie jungte įsijungę į poetinę darną ir sudaro elegantišką kūrinio visumą.
Iš poetės Dalios Tamošauskaitės skaitymų sklido rimtis ir atsisveikinimas — ji pristatė prieš mėnesį mirusio poeto Stasio Jonausko eilėraščius, ėjo nuo meilės ir stebuklingų sutapčių, išgyveno tas akimirkas, kai brangus žmogus yra, kai jis kažką nujaučia, kai jo jau nebėra, kai tyla tampa gyvenimu — iki atminimo… O jos pačios kūryboje — ir meilė, ir laikinumas — „Iš kažkur“(D. Tamašauskaitė). Algirdas Dačkevičius taip pat perskaitė poetui Stasiui Jonauskui skirtą eilėraštį, o iš savo lyrikos išklostė, kas ir „Klostėse“ ir ne visai — kas iš Žemaitijos, kas iš ten, kur gentainiai, gyvulėliai, „nuo kuknės rinkės“. Į poeto Egidijaus Gaidausko pasaulį suėję bulvių laukai ir Orfėjas su Sizifu, ir senos fotografijos — ir lemtis, ir liudininkai.
Kaip pastebėjo mokytoja ir poetė Adolfina Varnelienė, tai eilėraščiai, kurie šneka, šaukia ir sustabdo laiką. O pati jauniausia šios knygos autorė — Monika Sudintaitė — tai netikėtų stabtelėjimų ieškotoja. Ji yra „Septintosios kalvos“ laureatė, kaip pati prisipažįsta, ir poeto Vytauto Stulpino mokinė, gebanti kalbėti apie namus, artimus ir suprantanti buvimo esmę: „ten/ kol su tėvu išsikalbėdavau“. Į Nijolės Kliukaitės (Nija Lyta) pasaulį vis dar braunasi, kaip pati autorė pastebi, atkaklus tapatybės ieškojimas. Ji nėra iš prigimties žemaitė — „tiesiog,— sako Nijolė, — gyvenu Žemaitijos didmiestyje ir pamilau šį kraštą, apie jį rašau, domiuosi prūsais“.
Taip pamažu vienas po kito „kalbino“ savo patyrimus almanacho eilėraščių žmonės. Tikra, tarsi įsprausta, kaip sako Viktorija Daujotytė, smėliakalnių ir piliakalnių tiesa. O poetės Birutės Mikalauskienės eilėraščius paskaitė jos sesuo iš Alsėdžių, kuriuose taip pat autorės išgyvenimų sustojimai, kur „irklai saulės“, properšos, „Mes veidrodžiuos užsimiršę“. Per S.I. Naglienės eiles keliauta vienkiemio vėsa, gyvenimo laukais iki susitikimų. Iš tiesų — iki susitikimų, juk taip gera, juk taip ir atsidūsėti galima, kaip sako Viktorija Daujotytė. Ir „suglaudžia gyvus, rašančius, rašysiančius, jau mirusius ir mus palikusius, bet savo žodžiais ir nepalikusius, tebebendraujančius. Pasiimkime, kas mūsų, ir gražiai vienas su kitu pasidalinkime“ (V.Daujotytė).
Štai tiek tos almanacho „Už kalno kalnas“ popietės tiesos — ačiū rėmėjams Varnių vyskupo Motiejaus Valančiaus bendruomenei, jos pirmininkui Antanui Ivinskiui, Telšių rajono savivaldybei, gydytojoms Almai Vitkienei, Adolfinai Striaukienei už paramą.
Ačiū poezijos gerbėjams, muziejaus „Alka“ darbuotojams ir visai erdvei — kūriniai, mažesni ar didesni, išsilaikys, jeigu į juos prisižiūrėsime ir turėdami džiaugsimės.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.