(Ne)sunaikinti nepriklausomybės ženklai

Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ Pavandenės kuopos vėliava. XX a. 3-4 deš. Fotografas K.Stoškus.

1928 m. Vyriausiojo Lietuvos Nepriklausomybės atgijimo 10 metų sukaktuvėms ruošti komiteto leidinyje „Ir eikim Lietuvos keliu…“ Vasario 16-oji palyginta su aukštu kalnu, „ant kurio užlipę turime atsižvelgti į praeitį ir į ateitį“. Šiandien į 1918 m. atkurtą Lietuvos valstybę, jos istoriją, materialius to laikmečio liudininkus — atminties institucijose saugomas vertybes, eksponatus — žvelgiame iš dar didesnės perspektyvos.

Raimondas Petrikas
Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorijos skyriaus vedėjas

Natūralu, kad jau praėjusiais metais, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, kilo nemažai klausimų: ar Žemaičių muziejus „Alka“ turi su valstybės atkūrimu, jos tarpukario gyvenimu susijusių eksponatų? Kokių? Kuriuos jų ir kokiais kriterijais vadovaudamiesi galėtume pavadinti tikrais nepriklausomybės laikotarpio ženklais?
Pirmasis klausimas — labiau retorinis: juk „Alkos“ muziejus įkurtas tarpukaryje ir net ne eilinę dieną, o minint Lietuvos valstybės atkūrimo 14-ąsias metines — 1932 m. vasario 16 d. Šio nepriklausomos Lietuvos „kūdikio“ egzistencijos tikslas įvardintas muziejaus steigimo akte „(…) rinkti ir saugoti visas Žemaičių krašto istorines, etnografines ir liaudies meno brangenybes“. Peržvelgę rinkinius, pamatytume, kad eksponatų, susijusių su tarpukario Lietuvos gyvenimu, rastume daugelyje: pradedant to laikotarpio archeologine medžiaga, dokumentuose bei spaudiniuose užfiksuotomis laikmečio aktualijomis, dailės fonduose saugomais tarpukario ir išeivijos dailininkų (Juzefo Perkovskio, Sofijos Lisieckaitės-Plechavičienės, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus, Adomo Galdiko, Juozo Bagdono, Telesforo Valiaus ir kt.) darbuose įamžintais tėvynės vaizdais ar tik jos prisiminimais ir baigiant įvairiais etninės kultūros rinkinių daiktais.
Paskutinis klausimas apie kriterijus pasufleravo pirmiausia pasidomėti tomis vertybėmis, kurių muziejuje, galbūt, jau nerasime — t.y. eksponatais, „užkliuvusiais“ sovietmečio ideologinėms nuostatoms. Kokie eksponatai labiausiai kliudė sovietų perrašomai istorijai ir koks jų likimas? O kad tokių galėjo būti, net nekilo abejonių.
Nuojauta neapgavo — pačiame stalininės epochos apogėjuje, 1951, 1952 m., Žemaičių muziejuje „Alka“ (to meto pavadinimas — Telšių kraštotyros muziejus) nurašyti 33 pagrindinio fondo eksponatai. Įprastai taip pasielgiama tik su labai prastos būklės vertybėmis, kurioms nebegali padėti net restauratoriai. Tačiau šiuo atveju — situacija visiškai kitokia. Dėl pilnos dokumentacijos nebuvimo negalima daryti visaapimančių ir nenuneigiamų išvadų. Tačiau, žvelgiant į „sausokus“ muziejinių vertybių aprašymus, didelių abejonių, kodėl jos buvo nurašytos, nekyla — į akis krenta tendencinga tam tikros grupės eksponatų atranka, o būklė daugeliu atveju neatrodo pakankama, realia tam priežastimi ir, tikėtina, vaidino labai mažą vaidmenį. Akivaizdu, kad tais metais atrenkant eksponatus nurašyti, vadovautasi kitais — ideologiniais — kriterijais.
Tarp sovietinei ideologijai neįtikusių — Lietuvos valstybės simboliai: tarpukario Pasruojės pradžios mokyklos moksleivio padarytas Vytis (medžiaga nenurodyta, manytina, iš molio ar medžio); pirmoji tautinė vėliava Telšiuose, pasiūta dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Jai namų darbo lininės drobės davė kunigas Jonas Gasiūnas, pats gavęs kalėdojimo metu. Nudažė ir pasiuvo Elena Folinaitė-Milevičienė. XX a. 4 dešimtmetyje vėliavą muziejui perdavė jos vyras, visuomenės veikėjas Feliksas Milevičius.
Pasmerkimo sulaukė ir žymios tarpukario nepriklausomos Lietuvos asmenybės, tiksliau, jų atvaizdai. Iš Mažosios Lietuvos parodos, 1935 m. rugsėjo 22 d. atidarytos Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kaune, vėliau, apie 1938-1940 m., eksponuotos Žemaičių muziejuje „Alka“, daliai jos čia ir likusios, nurašyti Prezidento Antano Smetonos ir septynių Klaipėdos krašto gubernatorių fotokopijos. Iki parodos sukūrimo, 1924-1935 m. Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas ėjo: Jonas Budrys, Jonas Žilius-Jonila, Karolis Žalkauskas, Antanas Merkys, Vytautas Jonas Gylys, Jonas Navakas, Vladas Kurkauskas. Jeigu dėl A.Smetonos atvaizdo nurašymo priežasčių abejonių nekyla, tai neturėtų jų būti ir dėl kitų: A.Merkys (beje, ne tik buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius, bet ir paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, ėjęs prezidento pareigas) tuo metu kalintas tremtyje, J.Budrys, K.Žalkauskas, V.J.Gylys atstovavo nepriklausomybę praradusiai Lietuvai Vakaruose. Kitų gubernatorių fotokopijoms nurašyti galėjo užtekti tos priežasties, kad buvo suklijuotos tame pačiame stende.
Sunaikinti pasmerktas ir dar vienas su Prezidentu A.Smetona susijęs eksponatas — ornamentuotuose bronzos atspalvio rėmuose, tamsiai mėlyno aksomo fone įrėmintas šios asmenybės bareljefas, kurio autorius dailininkas Bronius Šaliamoras (1893-1976). Bareljefas 1937 m. birželio 20 d. įteiktas Telšių-Žemaitijos sporto apygardos lengvosios atletikos varžybų nugalėtojui Telšių jaunalietuvių sporto organizacijos klubui.
Į nurašymo aktą papuolė dailininko, Telšių gimnazijos auklėtinio Simo Sidabro (1898-1967) darbo „Generolas Silvestras Žukauskas. Nepriklausomybės karų vadas fronte 1919-1920 m.“ reprodukcija. Sovietiniam režimui galėjo neįtikti ne tik tai, kas buvo pavaizduota, bet ir pats autorius. S.Sidabras 1919 m. vasario 25 d. įstojo į Lietuvos savanorių eiles, kovėsi mūšiuose su bolševikais ir lenkais. Dar didesnę sovietų nemalonę užsitraukė Rainių miškelio tragedijai atminti nutapydamas paveikslą bei sukurdamas memorialo projektą. 1945 m. ištremtas į Velską (Archangelsko sritis), 1955 m. grįžo į Lietuvą. Vis dėlto tai, kad kiti jo darbai liko nepaliesti, leidžia daryti prielaidą, kad dailininko asmenybė nebuvo pagrindinis kriterijus atrenkant eksponatą. O gal pasmerkiant sunaikinti šią kiek įplyšusią reprodukciją gelbėti kiti, originalūs dailininko darbai?
Didžiausioje nurašytų eksponatų grupėje — dešimt Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ kuopų vėliavų (Nerimdaičių, Ubiškės, Pavandenės, Žlibinų, Žarėnų, po dvi Lauksodos ir Nevarėnų kuopų, viena be užrašų), trys pavasarininkų vėliavų kotų antgaliai ir aštuonios vėliavnešių juostos, naudotos tos pačios organizacijos narių. Manytina, kad sovietinei valdžiai tuo metu ne tiek kliuvo religinis aspektas, kiek šios organizacijos ugdytas tautinis sąmoningumas ir pilietiškumas, demokratiškumas, valstybingumo reikšmės suvokimas.
Visi šie eksponatai, kuriuos simboliškai pavadinčiau nepriklausomybės ženklais, akivaizdžiai besikertančiais su sovietine ideologija bei propaganda, oficialiai nurašyti ir, matyt, turėjo būti sunaikinti. Tačiau iš tikro didžioji jų dalis, net 23 — pradedant minėtu A.Smetonos bareljefu ir baigiant vėliavnešių juostomis — muziejininkų buvo išsaugoti. Tai, kad šių muziejinių vertybių būklė net ir po tiek metų yra pakankamai gera, tik dar kartą patvirtina grynai politizuotą jų vertinimą sovietmečio laikotarpiu. Vėlesniais metais tokių ideologiniu pagrindu pagrįstų eksponatų nurašymų nebepasitaikė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.