Žvejų kaimelis — Karkliškiai

Autoriaus gimtoji Karkliškių kaimo sodyba, apie 1930 m.

Dar prieš kelis šimtus metų Biržulio ir Stervo ežerai tyvuliavo apsupti daugiau kaip keturis tūkstančius hektarų turinčių klampių pelkių. Liūnuose karklynai kerojo, o prie kalvų dar ir dabar randami pelkėse išvirtę ir dumblu apsemti ąžuolai, liudijantys, kokie miškų galiūnai čia kadaise augo. Iš pietų pusės į Biržulio Sąsmauką atsirėmusi sausumos juosta buvo vienintelė vieta, kur žmogus galėjo privažiuoti prie ežero. Tą siaurą pakilesnę vietovę, savotišką pusiasalį, iš visų pusių supo Stervas, Biržulis ir karklynais prižėlusios pelkės. Tai ir davė žvejų kaimeliui Karkliškių vardą.

Pranas Vasiliauskas
(1907-1984)

Užrašė Varniuose 1973 metais

(Tęsinys. Pradžia Nr. 57)

Rezgiant ir žvejybai prirengiant tinklus, žvejų pirštai taip išsimiklindavo, jog tekdavo stebėtis, kaip jiems vikriai tarnauja rankos.
Numegztas drikas didžiuliame katile pertraukdavo per verdančią smalą. Po to džiovindavo iki smala susigeria į siūlus ir nebelimpa prie rankų. Smaluotus tinklus rečiau reikėjo džiovinti ir jie ilgiau tvėrė. Smalnyčiose degindami pušinius kerus, beržų ir epušių žieves, smalą žvejai pasigamindavo patys arba parsiveždavo iš Šaukėnų.
Velkamiems tinklams reikėjo daug sieksnių storų virvių, o statomiems ir baidomiems — plonų virvelių, kurios buvo vejamos iš kanapių.
Virves vydavo su kobiniais ir klebetais. Vėliau pradėjo vyti su kalvėse padarytom mašinom, kurios pagreitintai suko tris kobinius. Vejant su mašina, trys vyrai kanapius tvarkė susukimui, o paauglys mašiną suko. Su mašina nuvytas šakas susukdavo į reikiamo storumo virvę.
Pagrindiniai žvejai, žvejoję su velkamais tinklais, turėjo laivus, padarytus iš lentų ir su įrengtais volais. Užmetę tinklus, sukdavo volus, kurie, vyniodami virves, išvilkdavo per valksmo atstumą.
Iki devyniolikto šimtmečio vidurio žvejybai su kitais įrankiais laivelius darydavo iš storų išskobtų rąstų, panašius į geldas. Kad laivelis nesikraipytų ir neapsiverstų, prie šonų prikaldavo lentas. Irkluodavo su vienu irklu. Toks laivelis lėtai vandeniu slinko.
Vėliau laivelius pradėjo dirbti iš lentų, varomus su dviem irklais; plaukiant tolimesnius atstumus, bures iškeldavo.
Atsimenu, kad Biržulio ir Stervo ežeruose su velkamais tinklais žvejojo 4 barzdoti žydai. Per naktį turėdavo ištraukti 8 valksmus. Už darbą gaudavo po 35 kapeikas ir dar į terbas prisipildavo smulkių žuvų.
Žvejojant Biržulio ežere su velkamais tinklais, svarbiausi valksmai turėjo pavadinimus.
Pietinėje Biržulio dalyje, pradedant nuo Sąsmaukos, palei rytinius krantus valksmai turėjo tokius pavadinimus: Vaivorinės, Blakupis, Pūkis, Lynų, Aukštežerio ragas, Smiltinė, Gudupis, Trumpoji uličalė, Plačioji uličalė, Lydekinis, Cinkutė, Gudainių ragas, Raudinės, Nakačios laimingasis, Nalaja.
Palei vakarinius krantus: Pakulnikis, Paspiginis, Spigino ragas, Nalaja mažoji, Po Šaltiniais, Meškinė, Po Spanguolyne, Papelkių, Po Barsukalviu, Po Lukštų kalva.
Šiaurinėje Biržulio dalyje nuo Sąsmaukos palei vakarinius krantus: Paskardys, Kuknia, Šaltiniai, Po Volakais, Po Draniais, Po Tyrais, Uostas (ties Žvejeliškės kaimu), Paklienys, Klienas, Ežerukas, Po Alka, Druja, Tarpsalys, Kepaliukas, Po Liepų kalva, Po Smėlėtąja kalva, Žeberė, Juodlungis, Jamka, Po Ledaune, Lenkių ragas, Sąsmauka. Visi valksmai išsidėstę žiedu palei ežero krantus.
Abejose Biržulio dalyse toliau nuo krantų, viduj, valksmai atskirų pavadinimų neturėjo.
Vieni valksmų pavadinimai kilę nuo žuvų mėgstamų vietų, kiti — nuo palei Biržulio krantus buvusių vietovardžių.
Valksmų pavadinimai buvo kartu ir Biržulio ežero plotų pavadinimai. Žvejyba žiemą, po ledu, buvo sunkesnė. Ant ežero susirinkdavo 12–20 žvejų; susiskirstydavo pagal darbo mokėjimą prie abiejų tinklo sparnų po lygiai. Vieni lede su duromis aketes kirto, kiti su tam tikromis šakėmis ir kobiniais (kliučais) varydavo po ledu kartis, kurios pririštas virves pro valksmui skirtas aketes pertraukdavo. Paaugliai suko kubilus, ant kurių vyniojamos virvės traukė po ledu tinklą. Išvalkoje iš po ledo tinklą traukė plikomis rankomis. Valdęs baltušką, mušdavo į vandenį burbulus, kad subaidytų žuvis į matnę. Sparnų drikose rastas susivėlusias žuvis žvejai į savas terbas dėjo. Atitekdavo tam, ties kurio rankomis tinkle iškildavo žuvis. Pasirodžius sparnuose daug žuvų, pradėdavo stumdytis, triukšmauti; vadovavusiam žvejybai, tekdavo ir su keseliu „tvarką daryti“. Dėl tokių „nuotykių“ žvejai nesipykdavo ir pavydo neturėjo.
Po geros paimkos (laimikio), žvejų terbos būdavo pilnos žuvų. Terbos siekė veik maišo didumą. Pardavę laimikio žuvį, žvejai gaudavo po 5 ir daugiau carinių rublių. Žiemą ant ledo atvažiuodavo „kupčius“ iš žvejų žuvis supirkti. Atnešdavo degtinės ir beigelių (barankų), storų, po kapeiką.
Užbaigę dienos žvejybą, žvejai „susišildydavo“.
Ne visada laimikiai tinklan pakliūdavo, buvo dienų, kad vakare žvejai parsinešdavo tik ant anglies pasikepti.
Žvejų rūbai sumirkdavo, per šalčius į ragą sušaldavo. Nakčia išsidžiovinę, kitą dieną vėl rinkdavosi ant ledo. Vyrai buvo užsigrūdinę, nuo vėjo ir šalčių veidai pageltę; iš vandens su plikom rankom tinklus traukė.
Pavasarinė žvejyba prasidėdavo „takiškiuose“. Ežero pakraščiais, kurie atsiremdavo į pelkes, ties krantu iškasdavo dviejų sieksnių ilgumo griovius. Pavasariais iš tų griovių išvalydavo ledą ir suspęsdavo į juos tuptas ar žilvitinius venterius. Per iškirstas angas pasidarydavo takas žuvims iš po ledo į saulę ir narštoms į patvinusias pelkes išlysti. Takiškiuose paspęstose tuptose daugiausiai rasdavo lydekų, ešerių, kuojų.
Parsivežus iš prie Luodžio ežero esančio Salako naujus įrankius, „marozais“ vadinamus, Biržulio ir Stervo ežeruose žvejyba pasidarė sėkmingesnė: sugaudavo daug lydekų, ešerių, lynų, karšių, karosų, kuojų, raudžių, vėgėlių.
Dėl patogumo paspęsti bei išimti ir, svarbiausia, gerų laimikių marozai pasidarė pagrindiniais žvejybos įrankiais visuose Žemaitijos ežeruose. Iki pirmojo pasaulinio karo medvilninių siūlų ir drikų Biržulio žvejai parsiveždavo iš Salake buvusios įvairių žvejybos įrankių parduotuvės, o nuo 1920 metų įrankių iš kanapinių ir lininių siūlų patys visai nebdirbo.
Iki 1914 metų žuvis gaudyti nerštų laiku nebuvo draudžiama. Su žeberklais („perstekėmis“) buvo badomos neršiančios žuvys. Tykiais rudens vakarais Biržulio ir Stervo ežeruose plaukiodavo keliolika laivelių su žiburiais. Ant laivelių kūrenant jaujų pirtyse išdžiovintas pušų šaknis, buvo peršviečiamas vanduo ir badomos atrastos žuvys.
Rudenimis po žolynus žuvis gaudydavo ir su baidomais tinklaičiais, „tremtuvais“ vadinamais.
Palei ežerą gyvenę neturtingi ar pasenę žvejai žuvis gaudydavo su „trubicomis“, velkėmis, palaidinėmis ir meškerėmis.
Ant meškerių Biržulio ežere kibo kuojos, aukšlės, karšys, plakiai, ešeriai, rečiau ir šapalai. Stervo ežere buvo gaudomi vėžiai, Biržulyje vėžių nedaug buvo.
Žvejai, kurie nuolat žuvis gaudė su marozais ir trubicomis, pusę žuvų turėjo atiduoti valdžiusiems Biržulį pagal nuomos sutartis su Kauno kurija.
Be Karkliškių, žvejai dar gyveno šiuose kaimuose: Dranių, Daktariškės, Žvejeliškės, Pabiržulio (prie Janapolės), Lenkalių, Pabiržulio (prie Pavandenės), Gaudkalnio, Paežerės, Kujainių, Sauserio; buvo atvykstančių ir iš Varnių.
Biržulyje telkėsi apie 30 laivelių. Žvejai laivelių neprirakindavo, nes kas norėjo žvejoti, turėjo ir laivelį.
Žvejybos įrankius džiovindavo palei ežero krantus — kur kam patogiau. Įrankiai, palikti prie ežero, nepražūdavo ir per ilgesnį laiką.
Jei žvejas kurioje nors ežero dalyje paspęsdavo ar sustatydavo įrankius, tai palikdavo ten plūduriuojančius ženklus, kad lengviau rastų vietą, ypač ežerui stipriau banguojant. Kitas žvejas, matydamas, kad toje vietoje įrankiai jau paspęsti, arti savų nebespęsdavo, o plaukdavo į kitas vietas. Vengdavo vieni prie kitų paspęstų įrankių ir arčiau privažiuoti, nes žinojo, jog į įrankius jau pakliuvusios žuvys, pamačiusios iš arti žmogų, spurduliuoja, baiminasi ir dažnai ištrūksta laisvėn.
Esant šaltam vandeniui, žvejai žuvis laikydavo lentinėse laidose. Atšilus, žuvis padėdavo ledaunėse ant ledo.
Supirkti žuvis pirmadieniais ir ketvirtadieniais atvažiuodavo „kupčiai“: iš Šiaulių — Kaganai, o iš Raseinių — Codikas. Varniuose gyvenęs Pivorninkas iš žvejų supirktas žuvis veždavo parduoti į Kelmę, Skaudvilę, Rietavą ir kitur. Žuvis miestuose daugiausiai pirkdavo žydai, o per gavėnės, adventų ir kitus pasninkus pirkdavo katalikai bei stačiatikiai.
Per metus trečdalis dienų buvo „juodi“ pasninkai; žvejų šeimose tada prisivalgydavo žuvies.
Karkliškiai buvo centrinė žvejybos vieta. Čia gyvenę žvejai turėjo reikalingų didumų velkamus tinklus ir geriau padarytus kitus žvejybos įrankius. Brangiai kainavusius įrankius žvejai nusipirkdavo daugiausiai už Biržulio ežere sugautas žuvis.
Karkliškių žvejai žiemomis su velkamu tinklu dar žvejodavo: Gludo, Žvirgždžių (Medainio), Venių, Tyklio, Labūnavos, Karklėnų, Lūksto, Paršo, Pareškečio (Reškečio), Žiezdžio, Sydeklio, Kuršų (Baltežerio), Gūšros (Milvydo, Milvydiškių), Viekšnalių ežeruose.
Dvarininkai, kuriems priklausė Didovo ir Plūtinuko (Pluotinalio) ežerai, žvejų iš Karkliškių nevadino. Kegų ir Karštenių ponai buvo skūpailos, mat sugautą žuvį reikėjo pusiau dalytis su žvejais. Be to, ponams baisiai atrodė, kaip žvejai, traukdami tinklą, žuvis „vagia“ ir į savo terbas deda.
Karkliškių žvejai ne kas metai kituose ežeruose žvejodavo; gerus įrankius rečiau matę ežerai leido čia nemažai žuvų sugauti.
Žvejai išsilavino gerus darbo įgūdžius: jų rankose, užleidžiant ir išimant, tinklai ne tik nesusiveldavo, bet rasdavosi netušti, su gausiai papuolusiomis žuvimis.
Visais metų laikais žvejų dienos būdavo ilgos, o naktys trumpos. Žiemą eidavo ant ledo žvejoti, o vakarais žvejybos įrankius rengdavo pavasariui. Pavasarį ir vasarą su pirmąja ryto žara žveją pabudindavo savijautas kutinantis nerimas — kas šįkart pakliuvo į paspęstus įrankius? Rudenį, tykiais vakarais, iki išnakčių plaukiodavo su žiburiais ir badydavo žuvis, o rytais jau eidavo į tremtuvus baidyti.
Kai Biržulį supusiose pelkėse žiemą iškritęs sniegas sutirpdavo, o iš laukų ir nuo kalnų Virvytės aukštumų baseino vanduo ežeran upeliais subėgdavo,— Vartavų ir Nakačių pelkės tvino, potvyniai iki Varnių pylėsi, Spiginų ir Volakų pelkės Biržulį su Stervu suliedavo, Tyruose ir Ereliškėse tvanas Janapolę pasiekdavo. Vaivorinių pelkėse link Pavandenės daugiausiai lydekos narštas kėlė. Nakačios upelio atlajose — net už Gomalių kaimo — buvo pilna neršinčių žuvų.

(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.