Tarpukario ženklai Telšiuose

Kurijos salės (dabar — Žemaitės dramos teatras) statyba 1936 m. Architektas S.Stulginskis.

Tarpukariu Telšiai, būdami regiono centru ir Žemaitijos sostine, sparčiai vystėsi. 1931 m. Telšiai tapo pirmos eilės miestu greta Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Augančiame mieste iškilo daug modernizmo stiliaus statinių. Telšių augimą lėmė ne tik prekybos ir pramonės plėtra, geležinkelio per Telšius nutiesimas bei Telšių sujungimas su Klaipėda ir Šiauliais, bet ir pačių telšiškių pilietinės iniciatyvos. Ir vienas puikiausių to pavyzdžių yra Žemaičių muziejaus „Alka“ įsteigimas.

Janina Bucevičė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 58)
Kitas iškilus modernizmo stiliaus statinys — tai Vyskupo Valančiaus vardo valstybinės gimnazijos pastatas. Telšių gimnazija — atkurtos Lietuvos valstybės amžininkė, 1918 m. sausio mėnesį „Saulės“ draugijos iniciatyva įsteigta Telšiuose, Didžiojoje gatvėje (dabar — Respublikos), o 1925 m., minint iškilaus Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties 50-ąsias metines, gimnazijai suteiktas Vyskupo Valančiaus vardas. 1935-1936 m. pastatytas architekto Stepono Stulginskio suprojektuotas modernus konstruktyvizmo stiliaus dviejų aukštų, aiškaus funkcinio zonavimo, su atskiruose tūriniuose blokuose patalpintomis klasėmis (jos išdėstytos koridorine sistema), sporto bei iškilmių sale ir administracinėmis bei pagalbinėmis patalpomis gimnazijos pastatas. Visos trys zonos sujungtos išdėstymu apie centrinį tūrį, kuriame suformuota salės tipo rekreacinė zona. Centriniame bokštelyje įrengta astronomijos observatorija ir meteorologijos stotis, suformuota apžvalgos terasa. Patalpos erdvios: salė beveik 8 metrų, klasės 3,3-3,5 ir net 4 metrų aukščio. Kaip modernų vidaus funkcinio zonavimo ypatumą derėtų išskirti itin erdvų salės tipo fojė. Tiek fojė, tiek sporto salės perdangos suformuotos pasitelkiant gelžbetonio konstrukcijas, kurias padėjo įgyvendinti vienas iš ryškiausių to meto statybos inžinierių — Anatolijus Rozenbliumas. Tad Telšiuose pastatyta gimnazija buvo viena iš moderniausių mokymo įstaigų Lietuvoje tiek architektūrinės estetikos, tiek ir funkcinio zonavimo prasme. Laisvas planas, laisvai, asimetriškai išsidėstytos angos, stiklo plokštumos, stogas-terasa, juodos ir baltos spalvų kontrastai — visa tai bylojo apie nuoseklų funkcionalizmo principų diegimą. Gimnazijos mokytojai savo iniciatyva sutiko paaukoti vieno mėnesio atlyginimą, kad aktų-sporto salėje būtų įrengtas, pagal pedagogų pasiūlytą projektą, nedidelis balkonas su galerija salės šonuose.
Dar vienas modernizmo stiliaus statinys, atidarytas spalio 4 d. — Telšių amatų mokyklos pastatas. 1931 m. rugpjūčio 5 d. švietimo ministro įsakymu, Telšiuose įsteigta valstybinė vidurinė amatų mokykla, jos direktoriumi paskirtas Prahoje aukštąją amatų mokyklą baigęs Karolis Šimonis. Mokyklos gyvavimo pradžioje veikė tik meninio medžio apdirbimo (stalių) skyrius. Gerinant mokinių ugdymo sąlygas, 1936 m. pastatytas specialiai šiai mokyklai pritaikytas, architekto Vsevolodo Kopylovo projektuotas pastatas su moderniomis dirbtuvėmis. Tūrinė erdvinė pastato kompozicija — daugiakampis, artimas stačiakampiui, pastatas kompaktinio tūrio, dviejų aukštų su rūsiu ir įrengta pastoge bei vieno aukšto priestatu. Fasado architektūrinis sprendimas — paprastų formų, konstruktyvizmo stiliaus, išilginės kompozicijos, su griežtu langų ritmu, įėjimo tambūras fasade — su stogelio parapetu. Pastatą vainikuoja profiliuotas karnizas, konsolės (pagal pirminį projektą buvo numatyta ant jų statyti skulptūras, tačiau šis sumanymas, deja, nebuvo įgyvendintas). Fasadas tinkuotas, su dekoratyviu degtų plytų mūru tarp langų. Moksleiviai čia įgydavo vidurinį išsilavinimą ir išmokdavo meninio medžio apdirbimo amato. 1939 m. gimnazijoje pagaminti baldai ir stendai pasaulinei parodai Niujorke, kur eksponuoti Lietuvos „Seklyčios“ baldai, apdovanoti aukso medaliu. 1939 m. mokykloje atidaryti iš Klaipėdos amatų mokyklos perkelti metalo ir siuvimo skyriai.
Tais pačiais 1936 m. duris atvėrė ir pagal architekto Stepono Stulginskio projektą pastatyta Telšių savivaldybės pradinė mokykla (dabar — „Atžalyno“ progimnazija). Pastatas — konstruktyvizmo stiliaus, stačiakampio plano, mokymo patalpos suplanuotos atskirame korpuse, prie kurio statmenai priglausta salė. Koridorinio planavimo mokymo korpuse visos klasės sutalpintos šviesioje pietų pusėje. Pirmo aukšto šiaurinėje koridoriaus pusėje įrengtos rūbinės, sanitariniai taškai, o antrame aukšte — mokytojų kambarys, raštinė. Dviejų aukštų su pusrūsiu kampinio plano pastatą vakarinėje pusėje supo ūkinis kiemas, pietų pusėje — vaikų žaidimo, sporto aikštės.
1932 m. Telšiuose įsteigtai ligonių kasai, 1939-1940 m. buvo pastatytas architekto Vsevolodo Kopylovo projektuotas konstruktyvizmo stiliaus pastatas Kalno gatvėje.
O 1940 m. Telšiuose duris pacientams atvėrė nauja moderniai įrengta apskrities ligoninė, vadovaujama talentingo chirurgo Leonardo Plechavičiaus. Ligoninę modernizmo-konstruktyvizmo stiliumi suprojektavo architektas Steponas Stulginskis. Pastatas — dviejų aukštų, aiškaus funkcinio zonavimo, su atskiru operacinių bloku, ligoninei nupirkta moderni Vokietijoje gaminta aparatūra, kainavusi apie 100000 litų.
Mieste taip pat yra privačių modernizmo stiliaus namų.
Ypatingas statinys Telšiuose — tai 1937-1938 m. ant Malūno kalvos pastatyta architekto Vsevolodo Kopylovo suprojektuota vienintelė Lietuvoje kubizmo stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvė. Šventovės pastatas — planinės struktūros, kurio pagrindas — kvadratas, ant kurio formuojamas kubo formos tūris (10x10x10 m), vainikuotas svogūniniu kupolu ir apjuostas masyviu, laužytu, kubizmo stiliui būdingu karnizu. Tokiu pat laužytu, į viršų platėjančiu karnizu apjuosti ir žemesni už pagrindinį tūrį apsidės ir prieangio priestatai rytinėje ir vakarinėje pastato dalyje. Lygias, baltai dažytas sienas skaido siauros langų angos. Į cerkvę perkeltas XIX a. trijų aukštų ikonostasas.
Derinant prie senamiestyje dominuojančio istorizmo stiliaus, 1929-1930 m. pastatomi architektų Povilo Taračkovo ir Vladimiro Dubeneckio projektuoti ir prie Katedros priderinti istorizmo (neobarokinio) stiliaus vyskupų rūmai. Juos statė taip pat Klaipėdos meistrai: technikai Hemsas ir Lubartas bei Gerošius, geras mūro meistras. Darbus prižiūrėjo architektas Romanas Steikūnas. Rūmų statybos sąmata — 250 tūkst. litų. Pastatas dviaukštis su pusrūsiu, dviejų statmenai susikertančių korpusų, kurių stogas — dvišlaitis, centre bokštas su kupolu. Pirmame aukšte įsikūrė kurija, archyvas, vyskupijos įstaigos, bufetas, valgomasis, antrame — vyskupo gyvenamosios patalpos, salė, koplyčia, kambariai svečiams.
Dar vienas istorizmo stiliaus pastatas — Telšių geležinkelio stotis. Lietuvai buvo reikalinga geležinkelio trasa Žemaitijos regione, kuri sujungtų Lietuvos geležinkelių tinklą su atgautu Klaipėdos uostu ir taip sustiprintų šio regiono ir valstybės ekonominį potencialą. Geležinkelio trasa buvo nutiesta 1926-1932 m. Telšių stoties keleivių pastatas yra vienas didžiausių visoje Kretingos-Telšių-Kužių trasoje. Šio pastato architektūroje dominuoja modernizuoto neoklasicizmo (istorizmo) stilius, kuris Lietuvoje buvo paplitęs XX a. 2-3 dešimtmetyje. Telšių keleivių stotis — simetriškos kompozicijos, išilginto stačiakampio plano, centrinis jų tūris su reprezentacine vestibiulio dalimi suprojektuoti dviaukščiai, o šoniniai sparnai — vieno aukšto. Pastato eksterjero dekore dominuoja fasado plokštumą vertikaliai dalijantys aukšti langai, o pastato horizontalumas išryškintas lakoniška karnizo juosta.
Tarpukariu Telšiuose dirbusių talentingų architektų dėka puikiai tarpusavyje mieste derėjo broko, istorizmo ir net kubizmo stilių statiniai. „Vidinis kūrybos pagrindas remiasi plačiu filosofiniu autoriaus akiračiu. Kurdamas gyvenimui „rėmus“, architektas turi žinoti tikslą ir prasmę. Kitaip — nebus pagrindinės idėjos, o be jos — ir harmonijos, tik aklas formų vaikymasis, kitaip — technika gali nustelbti žmogų. „(…) reikia stengtis suprasti, kad audringas technikos progresas — tik priemonė socialinės pažangos materialinei bazei, humaniškai architektūrai kurti“,— rašė architektas Steponas Stulginskis.
O turtingą tarpukario palikimą Telšiuose reprezentuoja ir saugo Žemaičių muziejus „Alka“ — vienas iš tarpukario žymiausių ženklų mieste.