Žvejų kaimelis — Karkliškiai

Dar prieš kelis šimtus metų Biržulio ir Stervo ežerai tyvuliavo apsupti daugiau kaip keturis tūkstančius hektarų turinčių klampių pelkių. Liūnuose karklynai kerojo, o prie kalvų dar ir dabar randami pelkėse išvirtę ir dumblu apsemti ąžuolai, liudijantys, kokie miškų galiūnai čia kadaise augo. Iš pietų pusės į Biržulio Sąsmauką atsirėmusi sausumos juosta buvo vienintelė vieta, kur žmogus galėjo privažiuoti prie ežero. Tą siaurą pakilesnę vietovę, savotišką pusiasalį, iš visų pusių supo Stervas, Biržulis ir karklynais prižėlusios pelkės. Tai ir davė žvejų kaimeliui Karkliškių vardą.

Pranas Vasiliauskas
(1907-1984)

Užrašė Varniuose 1973 metais

(Pabaiga. Pradžia Nr. 57 ir 59)
Tuose pavasariais sukylančiuose tvanų plotuose visur vanduo sukosi, virė nuo neršinčių žuvų. Senovėje dėl žuvų gausumo Biržulis buvo Viržuviu vadinamas.
Pelkėse, kur vasarą einant žmogui linko ir siūbavo, pavasariais tose vietose vanduo velėną pakeldavo.
Dumbrių pelkėse prie Nakačios upelio po iškilusiom velėnom rasdavosi du–trys sieksniai vandens. Šiame užvelėnėjusio ežero plote buvo išlikę šaltiniai — aklaežeriais vadinami.
Prieš gilias ir sunkias žiemas vėlais rudenimis žuvys iš Biržulio masiškai rinkdavosi ten, kur įteka Nakačios upelis. Sulindusios po velėnom į aklaežerius, žiemodavo, instinktyviai vengdamos dusimo pavojų.
Tas žuvų traukos keliones žvejai iš senos patirties žinojo. Rudenimis tykodavo, kada pradės į Nakačias žuvys plaukti. Pataikius prieš jų kelionę paspęsti trubicas, rasdavo jas pilnas, prisivėlusias įvairių žuvų.
Į Nakačias rudenimis važiuodavo ir su velkamu tinklu, kad „pajimką“ sugautų.
Mano tėvas Jonas Vasiliauskas (sūnus Anastazo brolio Antano) pasakojo, kad jo jaunystės metais vieną rudenį žvejai su velkamu tinklu prie Nakačių sugavo tiek žuvų, jog iš sparnų prisipylė pilnas valtis. Matnę, pilną žuvų, tekę, susiautus virvėmis, užrišti ir visą tinklą su žuvimis vandenyje palikti. Matnėje ryte paliktą žuvį su keseliais per dieną sėmę, laiveliais krantan vežę.
Kitų tokių didelių laimikių daugiau neminėdavo, bet žiemomis su tinklu viename valksme sugauti po du tris vežimus žuvų pasitaikydavo. Į tokius laimikius daugiausia karšys papuldavo.
Jau mano vaikystės dienomis žvejyba su ištobulintais įrankiais pasidarė labiau ežerus alinanti. Žvejai sakydavo: „Ežeras buvo nusižvejojęs, bet iš Nakačių naujų žuvų atėjo“. Sugavęs tokią Nakačių žuvį ir mesdamas ją į laivelį, tėvas man sakydavo: „Matai koks juodžalis lydekas, o lynai juodi — tai iš Nakačių pavelėnių išlindę“. Vaikščioti po Nakačių Dumbres žmonės vengė, kad pavelėnin nepalindus. Apie tas slaptingas vietas buvo pasakojami visokie nuotykiai su Dumbrių „dėdėmis“, dvikojais „ožiais“, juodais barzdotais „katinais“, tik ir tykančiais sugriebti ir nugalabyti žmogaus dūšelę. Skrybėlėti, su uodegom ir perskeltom pusnagom „ponaičiai“ ateidavę ir prie piemenų kiaulių ganyti.
Vieną žiemą (apie 1891–1892 metus) Biržulį ištiko nelaimė.
Ruduo buvęs šiltas — dar gruodžio pradžioje ežeras tyvuliavo neužšalęs. Staiga, pučiant rytų vėjui,— audra ir speigas. Stipraus vėjo sukeltos bangos iškritusį ežeran sniegą ir sušąlusį ižą nešė į vakarinius Biržulio krantus ir prigrūdo iki dugno.
Žuvys, kurios netikėto ižo buvo užspeistos, apsemtos ir prislėgtos, į rytinius gilesnius vandenis nebepajėgė išplaukti; taip atskirtos, vienos ledan įšalo, kitos ištroško. Pavasarį, metant iš ežero ledą, pasirodė volai krantan išplūdusių negyvų žuvų. Dvi lydekas tėvas radęs ledan įšąlusias, nešęs namo kiaulėms pašerti, tai uodegos žeme vilkos. Kiekviena svėrusi po pūdą (16 kg).
Jau mano tėvui nuomojant iš Kauno vyskupų kurijos Biržulį, 1920 metais, buvo sugauta 20 kilogramų svėrusi lydeka.
Man su tremtuvu Stervo ežere pasitaikė sugauti lydeką, svėrusią 15 kilogramų. Žuvis sudraskė drikas ir būtų pabėgusi, bet gal iš piktumo sukando dantimis virvutes,— taip laivelin ir įkėliau.
Karkliškių žvejai su tokio didumo žuvimis susitikdavo, bet pagauti ne visada sekdavos.
Biržulyje žuvys daugiau neduso. Sterve sunkiomis žiemomis pasitaikydavo dusimų, bet už kelerių metų ežere žuvų vėl prisipildydavo.
Žvejai sakydavo: „Stervo ežeras žuvingas, tik „unoravas“ oro atmainom“. Geru oru, kai pūtė pietų vėjas, ežeras pliauškėjo nuo nardančių žuvų daugybės. Tada ir žvejų įrankiuose spurduliuodavo, blikčiodavo sulindusios žuvys. Po perkūnijos, o ypač atsisukus šiaurės vėjams, žvejai įrankius traukdavo tuščius, lyg iš torpynės, atrodė — ežere žuvelės nėra.
Už tas apgaulingas manieras senuose laikuose ežeras nepergražiausią „Stervo“ vardą gavo.
Žuvys į oro pasikeitimus reaguoja ir kituose ežeruose, bet tik žvejams labiau sekasi atspėti žuvų paslaptis. Todėl žvejui buvo svarbu sugebėti sekti oro atmainas. Norėdami atspėti orą, žvejai klausydavosi miško medžių šlamesio. Žiūrėdavo į padanges — kokie debesys kyla vakaruose. Koks bus oras, žvejams pasakė saulėtekiai ir saulėlydžiai, nuo saulės sklindančios rykštės ir raudoni stulpai, tekiniai apie mėnulį ir saulę, šviesios ir mirgančios žvaigždės. Vaivorykštės didumas ir spalvos, piemenėlių dainos aidas, paukščių giesmės skambesys ir… pačios žuvys.
Labiausiai pamėgtas buvo paukščių iškalbingumas. Pavasarį, pradėjus tetervinams burbuliuoti, žvejai sakydavo: „Už mėnesio bus šiltas oras“. Iš ežero pasigirdus baublių, lyg jaučių, baubimui: „Laikas bulves sėti“.
Ežerų apylinkėse išgirdus sėjikų balsus: „Sėk, sėk, sėk…“, sakydavo: „Sėjikas ragina į žemę grūdus berti“.
Padangėse ratu skraidą gandrai ir ereliai žuvininkai pranašavo giedrą orą. Kai gandrai murzini lizdus remontuoja — bus vėjas ir lietus. Juodvarniai krankdami į mišką skrenda — teks laukti ilgos nepagados. Nors dangus giedras, bet padangėse ratu sukančių perkūno oželių mekenimas ir miške volungių krykštavimas: „Laukiame lietaus… laukiame lietaus…“ — pranašavo audrą ir perkūniją.
Aukštai skraidančios blezdingos ir kregždės — bus sausas ir pastovus oras, jei lyg strėlės skraidžiojo žemai — pranašavo ilgą nepagadą. Prieš šiltą orą, tarsi nerimastingi žirgai, savo skardžius balsus vakarais ir naktimis sklaidė po Biržulio vandenis nardą kragai, o pelkėse monotoniškai griežė griežlės.
Labiausiai žvejų žvilgsnius viliojo palei ežero krantus virš kerynų skraidą, vis skirtingom plunksnom apsikaišę pasipūtėliai gaidukai, dar „bakaziukais“ vadinami.
Ankstų rytą, brendant per pievų rasas, žveją pirmiausiai pasveikindavo pempės. Pelkėse nuo kemsų pakildavo triliuodami tilvikai.
Kai ramus ežero vanduo, rūku prisidengęs, laukė patekančios saulės, iškalbingiausi buvo laukiai, vištelės, kirai, žuvėdros.
Vasaros vakarais žarų prieblandoje skambėjo lakštingalų ir devynbalsių melodijos.
Tūkstančiai Biržulio sparnuočių gyventojų vis savas giesmes traukė. Tuos vaizdus ir garsus tik žvejo akys, ausys bei savijautos galėjo patirti.
Paukščiai, kasdien su žvejais susitikdami, jų veidus pažino ir nesibaimindami darbavos, statydami lizdus. Nepažįstamų iš tolo vengė. Medžiotojų nedaug tebuvo; retai kas, Biržulin užklydęs, šūvį paleisdavo.
Mano jaunystėje į Karkliškius atvažiuodavo Kipras Petrauskas; kartą teko laiveliu pavažinėti.
Užsukus į ežero pakraščius, tarp žolynų ir kerynų vandens gatvės ar aikštės vinguriavo. Čia iš užvingių tai vienur, tai kitur antys pakildavo, iš žolynų jau užaugusių jauniklių būrelis išplaukdavo. Dainininkas į tokius patogius taikinius retai šaudė. Po šūvių prisieidavo, atsiyrus iki ant vandens sparnus išskleidusio, nebegyvo mėlyngalvio gaigalo, jį ištraukti.
Kur tik į naują įlanką nuveždavau, Kipras Petrauskas vis kartojo žodžius: „Kokios puikios vietos, koks gražus ežeras — tikras paukščių miestas“.
Rudenimis į tą „miestą“ iš kitų ežerų ir pelkių susirinkdavo antys. Sustodavo pailsėti ir iš Šiaurės atkeliavę įvairūs paukščiai. Tada Biržulio ir Stervo ežerų vandens paviršius juoduodavo nuo nesuskaitomų tūkstančių sparnuočių.
Vakarais, kai prasidėdavo rudens šalnos, iki sutemų buvo girdimi vieni kitus vis garsiau pralenkiantys ančių „kar, kar, kar… kar, kar, kar… kar, kar, kar…“ karksenimai. Bet jos nė iš tolo neprisileisdavo medžiotojų. Laiveliui artėjant, padangės švilpė ir mirgėjo nuo pakilusių ir jau skraidančių paukščių.
Nors ne visi nuo žmogaus artumo pasibaidę paukščiai pakildavo, bet ir tai tūkstančiais tai į šen, tai į ten skraidydavo virš Karkliškių, kol apsispręsdavo, kur vėl nutūpti,— į pietinę ar į šiaurinę Biržulio platumą, o gal į Stervo ežerą?
Vakarais, lyg juodi debesys, į Vartavų ir Nakačių pelkes nakvynei traukė pulkai špokų.
Gyvenantiems Karkliškiuose tada ne tik neatėjo mintis, bet ir nesisapnavo, kad iš tokios daugybės tūkstančių paukščių kada nors beliks tik nykūs būreliai.
Žvejai galvos sau nesuko ir dėl to, kaip užauga žuvys. Biržulis jiems atrodė esąs niekad neišsenkantis žuvų aruodas. Stebėdami oro atmainas, žvejai žinojo, kur žuvys persikelia, būriuojasi, grobio ieško. Patirtis ir vikrūs nagai leido žvejui iš žūklės su pilnu krepšiu grįžti.
Dažno žvejo savijautose apsigyvendavo aistringas polinkis („naloga“) ne tik dienos galvosenose prisigalvoti, bet ir miegant susapnuoti: kokiose ežero vietose ir kaip, rytui išaušus, gaudys žuvis.
Karkliškių kaimelį supusi graži gamta, paukščių čiauškėjimas lepino žvejų dvasią. Kasdien plaukiant su laiveliais tolimus atstumus, kovojant su bangomis ir vėjais, kenčiant darganas ir šaltį, žvejų rankas išpynė tvirtos gyslos ir užgrūdinti raumenys.
Stiprus kūnas ir užsispyręs būdas labiausiai žvejams buvo reikalingas žiemą, kada tekdavo bristi per gilias pusnis, šlapiomis rankomis traukti tinklus.
Užsigrūdinusius Karkliškių kaimelio žvejus kai kada ir mirtis primiršdavo.
Išmainyto į šunį Radžiaus sūnus Juozapas išgyveno daugiau kaip šimtą metų (mirė 1920 m.). Žilos senatvės, arti šimto metų, sulaukė 1938 metais miręs Mėčius Petras. Jo sūnus Petras, kuriam 1947 metais ties Biržulio Sąsmauka vilkas veidą sudraskė, yra gimęs 1889 metais. Mirė 1977 m. kovo 13 d.
Atsiminimai apie žvejų kaimelį — Karkliškius — apima 1765–1935 metų laikotarpį. Kai kurie pasakojimai turi ryšį ir su XVIII a. pradžia. Užrašyti iš senelio Anastazo Vasiliausko ir mano tėvo Jono Vasiliausko (1862–1949) pasakojimų.
Kai senelis Anastazas mirė, turėjau 11 metų.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.