Telšių rajono Degaičių seniūnijoje ošiantis parkas, kuriam neseniai suteiktas respublikinės reikšmės statusas, tapo čia nuo seno gyvenančių žmonių jaukiąja priebėga, o greičiau — žaliąja jungtimi, telkiančia degaitiškius gyventi kuo gražiau ir savo išskirtine medžių karalija džiuginti kitus. Tą jungtį nepaliauja stiprinti du tvirti žemaičiai: savamokslis dendrologas, bet savo gyvenimiškąja išmintimi prilygstantis profesoriui Adolfas Kišonas, ir Degaičių seniūnas, stipriausios pasaulyje barzdos savininkas Antanas Kontrimas.
Algirdas Dačkevičius
Ištakos
Degaičių parkas pasodintas XIX amžiaus pabaigoje. Kas jį projektavo — tikslesnių duomenų neišliko. Ilgą laiką parkas, priklausęs dvaro teritorijai, buvo gerai tvarkomas, tačiau, pristigus pinigų, savininkas jį užstatė bankui. Apie 1913-uosius metus dvarą iš banko išpirko broliai Liaugaudai. Pastarieji, nors vertėsi ūkine veikla, parko retus medžius ir krūmus išsaugojo. Antrojo pasaulinio karo vėtros labai pakenkė parkui — daug vertingų medžių iškirsta malkoms. Sovietmetis irgi nieko gero nežadėjo: parkas tik vegetavo, o jo erdvėse atsirado gyventojų daržai, šiltnamiai, netrūko šabakštynų.
1972-ieji Degaičių parkui buvo lemtingi, kai tuomečiam Anulėnų paukštininkystės tarybiniam ūkiui pradėjo vadovauti Mykolas Ežerskis. Neabejingas aplinkos grožiui vadovas pradėjo žvalgytis išmanančio žmogaus, kuris galėtų suteikti parkui naują gyvenimą. Taip ir parsiviliojo iš tuometės Telšių kelių statybos valdybos apželdintoją Adolfą Kišoną.
„Matytumėt, kokios tuomet „džiunglės“ buvo, tik pelėdos ūbavo“,— prisiminė Adolfas Kišonas. Nieko nelaukdamas kibo į darbą ir per 1972-1973 metus sukūrė parko sutvarkymo projektą, kuris ūkio vadovui patiko. Žinoma, nuovoka apie šeimininkavimą parke ėjo drauge su savišvieta — studijavo Lietuvos dendrologų patriarcho Mindaugo Navasaičio knygas, kitą specialiąją literatūrą, o ir pats tapo Dendrologų draugijos nariu. Dabar Adolfas — šios draugijos Garbės narys.
O tuomet, prieš 45-erius metus, įgyvendinant projektą, parko teritorijoje pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai, išvalyti tvenkiniai, sutvarkytos vejos, įrengti gėlynai, atnaujinta, o daug kur ir naujai įrengta takų sistema. Tvarkant senąjį parką, kartu buvo sutvarkyti ir parkui priskirti nauji žemės plotai, apsodinant juos vietinėmis ir retomis egzotinėmis medžių, krūmų rūšimis bei formomis.
Lengva pasakyti — „buvo apsodinti“. Be Adolfo ryšių su įvairiais mūsų šalies botanikos sodais, medelynais, vargiai būtų įmanoma turėti tokį parką, koks jis yra dabar. Žinant, kad sodmenys kainuoja nepigiai, A.Kišonas paprašydavo egzotiško augalo šakelės, kuri tapdavo puikiausiu skiepu. Pavyzdžiui, į paprastąjį klevą jis įskiepijo 20 ar 25 daug kam neregėtas formas. Tų jo rankomis įskiepytų medžių neįmanoma būtų suskaičiuoti. „Tik obelies į alksnį neskiepijau“,— juokavo dendrologas. Ir šalimais prisiglaudusi jo sodyba su nedideliu 8 arų sklypeliu sodinukais „maitina“ parką.
Parko medynuose bei medžių juostose daugiausiai savaiminių rūšių ąžuolų ir eglių. Iš svetimžemių spygliuočių parke auga dygioji eglė, europinis ir sibirinis kėnis, melsvoji pocūgė, kedrinė pušis, žirniavaisis puskiparisis ir jo plunksniškoji geltonšakė forma, serbinė eglė, vakarinė tuja ir europinis maumedis. Parke yra nemažai ir retesnių rūšių bei atmainų lapuočių medžių ir krūmų. Čia auga raudonieji ir glaustašakiai paprastieji ąžuolai, raudonlapiai paprastieji bukai, raudonasis platanalapis klevas, gelsvažiedis tulpmedis, raudonasis riešutinis lazdynas, raudonlapis pūkenis, paprastojo klevo, gluosnių, ąžuolų, sedulų, šeivamedžių dekoratyvinės formos ir daugelis kitų medžių.
Atskirai stabtelėjome prie japoniškojo puošmedžio. Tai labai retas medis. Tokį gali pamatyti tik Kauno botanikos sode. Iš viso parke priskaičiuojama apie 300 taksonų, o 10 hektarų parko plote auga apie 2000 įvairiausių medžių. Tai vienas iš daugiausiai medžių rūšių turintis parkas Lietuvoje. Jo grožio atšvaitai regimi šešiuose tvenkiniuose, o žemaitišką dvasią skleidžia net 26 tonas sveriantis Žemaičių vienybės akmuo.
Su bendraminčiu — daug lengviau
A.Kišonas prisipažįsta, jog tolesnis parko atgimimas atėjo 2009-aisiais, kai seniūnijai pradėjo vadovauti Antanas Kontrimas. Tas pats, kurį pasaulis žino kaip stipriausią barzdočių, net 12 kartų gerinusį Gineso rekordus. Jo diplomatiškumo ir sumanumo dėka parkas buvo išlaisvintas nuo nereikalingų medžių. Krito ir galiūnai ąžuolai, bet taip reikėjo. „Jei norime, kad augtų tulpmedis, reikės kirsti ąžuolą“,— šiandien prisimena pokalbį su A.Kišonu seniūnas. Nors ir gaila, bet reikėjo. Užtat dabar prie žydinčio tulpmedžio, kuriam jau bene 40 metų sukako, per šventes pasigėrėti jo egzotiškais žiedais renkasi ne tik degaitiškiai, bet ir svečiai. Pasirodo, šis medis iš Veliuonos parke augančio gelsvažiedžio tulpmedžio sėklelės, palytėtos A.Kišono, į žemaitišką žemelę įkrito ir suvešėjo. Sako, iš 100 tik vienas teprigyja.
Seniūnas pasakojo, jog nuo pat pradžių jo neramino tai, kad reti medžiai neįvardinti. Jo ir šviesaus atminimo Telšių mero Vytauto Kleivos pastangomis buvo surasta lėšų lentelėms su lietuviškais ir lotyniškais rašmenimis prie medžių įrengti. Taip atsirado 200 lentelių, jų reikės dar apie šimtą. Bet ir lankytojams tarsi akys prašvito — žinai, į kokį medį žvelgi. Seniūno iniciatyva parke atsirado ir takai su pavadinimais, menantys garbius žmones, vietoves ir kt. Pravartu pažvelgti ir į informacinį stendą, kuriame surašyta parko augmenija.
Džiugu, kai gražią iniciatyvą puoselėja vietos valdžios atstovai, Degaičiuose sodinandami egzotiškus medelius, bet dar džiugiau, kai prie parko turtinimo prisijungia ir svečiai. Seniūnas parodė paprastąjį skroblą, kurį parke pasodino 6 tautų — portugalų, ispanų, vokiečių, danų, norvegų ir lietuvių — atstovai, dalyvavę projekte „Atvira ir liberali bendruomenė: iššūkiai ir galimybės suaugusiųjų švietime“. Parke auga ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio šiemet pasodinta Rojaus uoginė raudonžiedė obelaitė. Užuot planavęs parke pasivaikščioti apie pusvalandį, svečias iš Vilniaus čia sugaišo net 2,5 valandos. Taip jam čia patiko.
Paminklas medžiui ir padėka parko puoselėtojui
Sunku pasakyti, ar kur Lietuvoje išvystum paminklą medžiui. O Degaičių parke jis yra. Į lankytojus tarsi prabyla galingas medžio kelmas su užrašu „Viskas keičiasi ir nieko pastovaus pasaulyje nėra“ (Ovidijus) Čia pat „pasirašo“ — Sidabrinis klevas (???? — 2012).
Nuo šio originalaus paminklo — netoliese ir kitas, žinoma, paminklu nevadintinas. Tai seniūnijos žmonių padėka jau 93-iuosius metus žygiuojančiam parko mecenatui, dendrologui ir globėjui Adolfui Kišonui. Tačiau ant galingo akmens skaitome visai ką kita. Žmonėms žemaitišką „Visims diekou“ taria pats nenuilstantis dendrologas. Ypač „diekou“ už tai, kad didžioji svajonė, padedant seniūnui ir visiems degaitiškiams, įgyvendinta — parkas įtrauktas į valstybinės reikšmės parkų sąrašą. Žemaitišką „diekou“ seniūnas taria ir Seimo nariui Valentinui Bukauskui, kuris aktyviai varstė Aplinkos ministerijos duris ir argumentuotai įrodinėjo, jod Degaičių parkas vertas respublikinio statuso.
O viskas sukurta minimaliomis pajėgomis. Žinoma, pirmiausia petys petin stojus dviem žemaičiams — Adolfui ir Antanui, prie jų dar prisijungus gėlininkei Elytei Bružienei, sulaukta šiek tiek pagalbos ir iš Darbo biržos talkininkų. O kaip atsirado apie 130 rūšių gėlių parke? Pasirodo, degaitiškiai be jokio atlygio dovanojo. Kaip gi jiems nebūsi dėkingas.
Rašytinė žinia apie reikšmingą parko statusą saugoma originalioje, vos pravertoje metalinėje skrynelėje, šalia neseniai į pasaulinę Gineso rekordų knygą įtraukto sunkiausio mūsų planetoje dviračio, kuriam ratus atstoja ne bet kas, o galingos girnapusės.
Nėra tos dienos, kad dendrologui A.Kišonui nerūpėtų parkas su savo augmenija. Jį žavi gamtos grožis, kuriuo alsuoja nuo mažumės. Tai persmelkė ir žemaičio iš Mažeikių krašto kūrybą. Jau būdamas šešerių metų pamėgo tapybą. Ypač jo paveiksluose gajus peizažas. Neveltui tautodailininkas respublikiniame konkurse pelnė Antano Zmuidzinavičiaus peizažo parodos laureato diplomą. Iš viso turi apie 200 paveikslų nutapęs, kai kurie jie dovanoti Žemaičių „Alkos“ muziejui. Ir jo dukra Vitalija į meno pasaulį panyra, japoniškąja temari technika siuvinėdama įvairiaspalvius kamuoliukus.
Degaičių parkas — žalioji jungtis, gyvybingai siejanti medžius ir žmones, o Degaičių garbės pilietis A.Kišonas toje jungtyje — pats svarbiausias ir tarsi nejaučiantis metų naštos.