Apie autorių

Vasiliauskų tėvonija Karkliškių kaime, deja, neišlikusi.

Antanas Ivinskis

Pranas Vasiliauskas (1907-1984) gimė Varnių parapijos Karkliškių kaime (palei Biržulio ežero sąsmauką), žvejų šeimoje. Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje mokėsi Telšių „Saulės“ gimnazijoje. Kaip reta valstiečių kilmės jaunuoliui, subrendo į inteligentišką asmenybę. Jo šeimoje užaugo trys sūnūs.
Iki Antrojo pasaulinio karo su bendrasavininkiu Valerijonu Žulkumi Varniuose turėjo paviljoną kioską–knygyną. Karo metais dirbo Žarėnų pieninėje, po karo — Varnių kooperatyvo direktorius, vėliau — ligoninės vyr. buhalteris.
Visuomeninė P.Vasiliausko veikla labiausiai atsiskleidė jam išėjus į pensiją. Buvo uolus gamtos saugotojas ir aplinkosaugos propaguotojas, rinko kraštotyrinę medžiagą, kėlė žmonių turiningesnio laisvalaikio idėjas, skatino kultūrinius ir blaivius papročius. Bendravo su jaunaisiais gamtininkais ir kraštotyrininkais, taip pat su iškiliomis asmenybėmis: kunigu A.Juozapavičiumi, profesoriumi Č.Kudaba, docentu V.Bergu, muziejininku V.Valatka ir kitais.
P.Vasiliauskas rašė, kad Varniuose būtina steigti muziejų, gynė ardomus Stumbrakalnio, Panakačio senkapius, bet daugiausiai dėmesio skyrė Lūksto pakrantėms tvarkyti ir „Biržulio klaida“ vadinamo nusikaltimo gamtai padariniams švelninti. Parašė apie 200 tekstų istorinėmis, etnografinėmis, geografinėmis, kraštotyros bei gamtosaugos temomis.

Svarbiausi rašiniai:
„Žvejų kaimelis — Karkliškiai“. Perduotas Žemaičių muziejui „Alka“. Skelbtas: Biržulio baseino kompleksinių tyrinėjimų dešimtmetis. Vilnius-Varniai, 1987. Taip pat: „Mūsų gamta“, 1987. Nr. 11, p.15; „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-07-28, 08-04, 11, Nr. 57, 59, 61.
„Medininkų — Varnių amatai ir amatininkai“. Perduotas Žemaičių muziejui „Alka“. Skelbtas: „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-06-23. Nr. 47. „Senieji Medininkai — Varniai“. Skelbtas: „Mūsų gamta“, 1970. Nr. 12, p. 19-20.
„Senasis kelias iš Medvėgalio į Baltininkus“. Skelbtas: „Mūsų gamta“, 1983. Nr. 7, p. 20-21; „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-06-28, Nr. 49. „Palikimas prie Žąsūgalos“. Perduotas Žemaičių muziejui „Alka“. Variantas „Padavimai apie Kuršų vietovardžius“ paskelbtas: „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-07-05. Nr. 51.
„Kur vaikščiojo ir kūrė Žemaitė“. Skelbtas: „Literatūra ir menas“, 1965-06-05; „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-09-15. Nr. 71.
„Dėl kraštovaizdžių tvarkymo“. „Mūsų girios“, 1961.Nr.5.
„Senų žvejų pasakojimas apie Stervo ežerą“. Skelbta: „Komunizmo švyturys“, 1963-01-22; „Kalvotoji Žemaitija“, 2018-09-15. Nr. 71.

Kur vaikščiojo ir kūrė Žemaitė
Netoli Varnių, prie Nakačios upelio, Žemaitės tėvas A.Beniuševičius buvo nusipirkęs Rumšiškės vienkiemį. Būsimoji rašytoja dirbo tėvo ūkyje. Po kurio laiko į Rumšiškes ir jos tėvai persikėlė, o sesuo Juzė ištekėjo už Šileikos, jų anūkai ir dabar tebegyvena. Artimoje kaimynystėje, Dykviečių kaime, gyveno Petras Špiliauskas, kuris, anais laikais baigęs Rietavo keturklasę mokyklą, rengėsi eiti į kunigus, bet 1863 m. sukilimas tuos planus sumaišė.
P.Špiliauskas su Žymantais pasidarę geri kaimynai. Žemaitei jis pasakojęs įvairius atsitikimus. Ir vėliau, Žemaitei atsilankius pas Šileikus į svečius, susitikusi P.Špiliauską, ilgai su juo kalbėdavosi, kai ką užsirašinėdavusi.
Petro Špiliausko brolis, Liudviu vadinamas, prie darbo buvęs tingus, „lodaras“, bet apsukrus prie moterų, ypač mėgęs sukiotis apie turtingas našles.
Tas Liudvio būdas ir patekęs į būsimos rašytojos užrašus. Taip atsirado „Trijų mylimų“ herojus, kuris ir šiandien juokina radijo klausytojus ir scenos žiūrovus.
Tarp kaimiečių daug kalbų buvo sukėlusi Pavandenio bažnytkaimio klebono mirtis. Klebonas Bantys buvo šykštus ir sukaupęs nemažai įvairaus turto. Jam mirus, lengvai sukrautas turtas pradėjo į visas puses sklisti. Klebono Bančio giminės gyvenę Bagėnų kaime, už Varnių. Kol jie atvyko į Pavandenę, daug turtelio jau buvo išnešioję Burbiškių, Pabiržulio, Nagirbių ir kitų kaimų gyventojai. Vėliau Varnių „uredninkas“ važinėjęs po kaimus ir atpažintus daiktus atimdinėjęs.
Pasakojimai apie tuos nuotykius pasiekė ir Žemaitę. Atsitikimas su Bančio turtu pateko į Žemaitės apsakymą „Kunigo naudą velniai gaudo“. Keliaujant iš Užvenčio ar Rumšiškių į Varnius, tenka vykti per Ožtakių kaimą, kuris Žemaitės minimas apsakyme „Atžala“. Ir dabar verta stabtelėti ant Ožtakių kalnelio, nuo kurio matomo vaizdo apsakyme prasideda tais laikais visoje Žemaitijoje buvusių garsių Petro ir Povilo (birželio 29 d.) prekymečių Varniuose aprašymas. Suvažiuodavo tūkstančiai žmonių: tarp visokių verteivų, maklerių, dievdirbių, muzikantų, elgetų maišydavosi feodalai Oginskiai, Ulmeriai, Dimšos, Gurskiai, Pliateriai ir kiti Žemaitijos didikai.
Buvo rengiamos parodos, tais laikais „vystavais“ vadinamos; jose iš Plungės Oginskio muzikantai linksmindavo dvarininkus, kurie parodose didžiavosi savo arkliais, jaučiais ir kitais nupenėtais gyvuliais. Žemaitė mokėjo stebėti tą margą svietą ir gražiai visa tai pavaizduoti.
Prie Rumšiškių yra kalneliukas, Stumbrakalniu vadinamas. Netoli nuo čia prasideda Dumbrių pelkės, kurios tęsiasi kiek akys užmato, iki Varnių, Biržulio ežero ir buvusio Zdoniškės dvaro. Prieš Biržulio nusausinimą Dumbrėse buvo klampių, neužžėlusių aklaežerių. Anų laikų prietaringi žemaičiai manė, kad tuose tyvuliuojančiuose liūnuose yra velnių gyvenvietės.
Atsirasdavo žmonių, kuriems tiesiog „pasitaikydavo“ pelkėse sutikti skrybėlėtą ponaitį su purvina uodega arba smailabarzdį Dumbrių dėdę, kurio kojos buvusios perskeltos kaip ožio. Kiti kipšai, pasivertę į juodus katinus, ožius, ilgaausius kiškius, slampinėdavo pelkėse, tykodami sugriebti kokį „griešninką“, kad nugalabiję galėtų jo dūšelę nusinešti į Dumbrių gelmes… Žemaitei gyvenant Rumšiškėse, apie Dumbrių velniūkščių išdaigas tekdavo girdėti žmones kalbant. Vienas iš tokių nuotykių aprašytas apsakyme „Nuo audros palindus“.
Kultūringai tvarkomas Stumbrakalnis galėtų išlikti kaip gyvas paminklas, primenantis, kad čia dažnai, gyvendama Rumšiškėse, užsukdavo Žemaitė.
Kol Varniuose buvo rajonas, Stumbrakalnis buvo saugomas. Dabar vietovė atsidūrė Telšių rajono pakraštyje, tapo užmiršta, čia vėl kasamas žvyras, naikinami grožį mylinčių rankų pasodinti medeliai. Reikia skubaus patvarkymo ir pastangų, apsaugančių vietovę nuo sunaikinimo. Stumbrakalnio senkapiai prašo sustabdyti ardymus, o vietovę paversti grožį ir prisiminimus teikiančiu gyvu gamtos paminklu.

Senų žmonių pasakojimas apie Stervo ežerą
Netoli nuo Biržulio į vakarus yra Stervo ežeras. Jo plotas 152 ha. Ežerą beveik iš visų pusių supa pelkės.
Iki mūsų amžiaus pradžios iš Stervo į šiaurinę Biržulio ežero dalį tekėjo Govijos upelis. 1898–1900 metais ant rytinio ežero kranto buvusio Sauserio vienkiemio savininkas Juozas Platakis iškasdino 2,5 km ilgio kanalą. Kanalas buvo iškastas rankiniu būdu per aukštas kalvas, gilus. Šiuo kanalu Stervo ežero vanduo pradėjo tekėti į pietinę Biržulio ežero dalį ir dėl to Stervo ežero vandens lygis nukrito apie 50 cm.
Dėl to buvusiame ypatingai žuvingame ežere šaltomis žiemomis pradėjo dusti žuvys. Įvyko penki masiniai ir keliolika dalinių žuvies ištroškimų. Paskutinį kartą masiškai žuvys ištroško 1942–43 m. žiemą. Slegiant storai sniego dangai, ledą apsemia vanduo. Dėl susidariusios izoliacijos žuvys, pradėjusios jausti deguonies stoką, pirmiausiai puola ten, kur jaučia bet kokią vandens cirkuliaciją.
Dėl to į minėtą Govijos kanalą pirmiausiai verždavosi mažosios žuvytės, kurios su srove patekdavo į Biržulį. Po kurio laiko sekdavo didžiosios — karšiai, ešeriai, lydekos, kuojos ir kitos dusimui jautrios žuvys.
Nemačiusiam sunku įsivaizduoti, koks laimikis tada atiteko to kanalo savininkui. Į jo tinklus dešimtimis tonų patekdavo žuvies. Sužalojęs Stervo ežerą, iš žuvų nelaimės susikrovė sau turtus.
Nepatekusios į kanalą žuvys, plūsdavo prie iškirstų akečių, kur žvejai jas išgaudydavo. Pati didžioji žuvų masė žūdavo.
Tokius Stervo ežero žuvies žuvimo įvykius yra tekę matyti man 1916 m. ir 1943 m. pavasariais.
Nuo 1944 m., pasitaikius sunkioms žiemoms, Stervo ežere žvejai išgelbėdavo žuvis. Pirmoji pagalba — užtvenkimas. Antra — sunkiomis žiemomis, kad nesudrumsti vandens (= kad nebūtų sudrumstas vanduo), buvo sustabdoma velkamais tinklais poledinė žvejyba. Kai pradedamas jausti ežero vandens sugedimo kvapas, buvo iškertamos eketės bei perpompuojamas vanduo.
Nuo 1962 m. pavasario Stervo ežere susidarė nauja situacija, primenanti 1900 metus, kurie ežero žuvingumui atnešė daug nelaimių. Nusausinant Biržulio ežerą, Govijos upelio vagos linkme iškastas naujų kanalų tinklas, kuris nuo Stervo ežero yra tik už 200 metrų. Be to, buvo užtvenktas 1898–1900 m. kanalas, o srovės tėkmė buvo pasukta į naujus kanalus. Tai padidino ištekančio vandens srovės greitį, ir rudenį susitelkęs ežere vanduo nusenka per trumpesnį laiką.
Žiemą vandens gausumas ir galimai mažesnė jo cirkuliacija yra pagrindinė priemonė išgelbėti žuvis nuo dusimo, nes Stervo intakai iš Utėlių ir Degėsių pelkių atneša sugedusį vandenį.
Dabar ežero laisvėje gausybė žuvų knibžda, nardo, vikrauja ir nejaučia pavojų, kurie joms gresia dėl melioracijos darbuotojų abejingumo. Stervo ežero vandens srovę nukreipus į naujus kanalus, žuvų žiemojimas pasidarė žymiai pavojingesnis. Žuvys, pajutusios dusimo pavojų, veršis į kanalą. Bet dabar į Biržulio ežerą nebepateks. Paplaukusios 200 metrų senojo kanalo vaga, su srove staigiai kris į naują, žymiai platesnį kanalų tinklą. Ši apgaulė žuvims lems vieną likimą: įšalimą į ledą ir atitekimą krankliams. Pradėjusios dusti žuvys, nepatekusios į kanalą, žus po ledu.
Tai rimtas ir pagrįstas Juozo Bagočiaus ir kitų senų žvejų susirūpinimas.
Stervo ežero žuvingumą galima išsaugoti ir reikia išsaugoti. Tuo jau dabar privalo rūpintis gamtos mylėtojai.

Fotografijos Antano Ivinskio, 1995 m.