Vargu ar kas žinojo, kad senosiose Telšių žydų kapinėse epitafijos ant paminklinių akmenų baigiasi tokiais giliai prasmingais žodžiais: „Tebūnie Jo (Jos) siela įpinta į gyvybės mazgą“. Gal būtų ir nesužinoję, jeigu ne Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo, vadovaujamo Almos Jankauskienės, įgyvendintas projektas „Telšių žydų senosios kapinės — atmintis prieš užmarštį“.
Algirdas Dačkevičius
Rugsėjo 7-ąją šalia Telšių žydų senųjų kapinių įvyko teatralizuotas Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo įgyvendinto projekto „Telšių žydų senosios kapinės — atmintis prieš užmarštį“ pristatymas, į kurį gausiai susirinko miestelėnai ir svečiai.
Tarp svyrančių medžių šakų suskambo smuiko melodija, pasigirdo Žemaitės dramos teatro Vaikų ir jaunimo studijos „Savi“, vadovaujamos Laimutės Pocevičienės, įtaigus jaunųjų aktorių žodis. Po tokios įžangos mintimis apie žydų bendruomenę buvo pakviestas pasidalinti istorikas Vaclovas Vaičekauskas.
Jis pastebėjo, jog žydų istorija Telšiuose prasideda XVII a. antroje pusėje. 1677 m. Telšių seniūnijos inventoriuje, kuris saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, įrašytos 54 miesto gyventojų pavardės. Tarp visų gyventojų minimas ir vienas žydas. Apie 1700 m. žydų buvo jau kelios šeimos. 1721 m. Telšiams oficialiai suteikus privilegiją turėti turgus ir prekymečius, žydai ėmė intensyviau kurtis mieste. Puikios galimybės prekybai buvo vienos iš esminių aplinkybių, lėmusios žydų pagausėjimą Telšiuose.
XVIII a. pradžioje žydai Telšiuose jau dominavo. 1738 m. inventoriuje minimos 36 mieste gyvenančių šeimų pavardės, 21 iš jų yra žydiška. Tai sudarė net 58 proc. visų miestelio gyventojų. 1870 m. Telšiuose buvo 6481 gyventojas, iš jų 4399 žydai (68 proc.). 1897 m. duomenimis, Telšiuose gyventojų sumažėjo iki 6000, o iš jų 3088 (51proc.) buvo žydai. Žydai aktyviai dalyvavo miesto kultūrinėje, ekonominėje veikloje ir politiniame gyvenime.
Apsigyvenę naujoje vietoje, žydai iškart pradėdavo rūpintis vietos savo mirusiesiems gavimu. Beveik visur, kur gyveno žydai, buvo ir kapinės. Pagal įvairius paskaičiavimus, prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 200-240 žydų kapinių. Šiuo metu jų priskaičiuota apie 197, kai kurios visiškai sunaikintos ir jose tėra pastatytas atminimo akmuo, daug užmirštų ir apleistų, kai kurių vietoje iškilo pastatai, o antkapiai buvo panaudoti kaip statybinės medžiagos. Tiksli Telšių žydų kapinių įsteigimo data nežinoma, tačiau bendruomenės įsikūrimo laikotarpis dažniausiai sutampa ir su kapinių įkūrimu (XVIII a. pradžia). Šiandien Telšių žydų kapinės yra praradusios savo autentišką išvaizdą ir plotą. Kai jose pradėti laidojimai, kapinės apėmė 2,17 ha teritorijos. Dabar išlikusi kapinių dalis siekia 0,43 ha. 1987 m. didžioji žydų kapinių dalis likviduota, o jų teritorija paversta parku. Telšių žydų kapinėse buvo laidojami Telšių, Alsėdžių, Lauko Sodos, Lieplaukės, Nevarėnų, Tverų, Viešvėnų, Žarėnų bei kituose aplinkiniuose kaimuose ir dvaruose gyvenę žydai.
Projekto įgyvendinimo metu sudarant išlikusių kapinių schemą, rasta 223 paminklai arba jų dalys ir nuolaužos. Identifikuoti 95. Seniausias išlikęs ir identifikuotas palaidojimas datuojamas 1842 m., vėliausias — 1965 m.
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja Alma Jankauskienė papasakojo, su kokiu entuziazmu buvo tvarkomos žydų kapinės. Ir ji pati, atsiraitojusi rankoves, valė paminklinius akmenis. Rezultatas akivaizdus — ne tik identifikuoti arti 100 paminklų ir jų dalių, bet ir išverstos iš hebrajų kalbos epitafijos, šalia kapinių pastatytas informacinis stendas, išleistas leidinys su antkapių nuotraukomis, iš hebrajų kalbos išversta informacija (su vardais, pavardėmis, mirties datomis, netrumpintomis epitafijomis), trumpa žydų kapinių istorija. 1995 m. Telšių žydų senosios kapinės įtrauktos į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, yra aukščiausio statuso — saugomos valstybės. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos regioninis valstybės archyvas.
Labai jaudinančiai kalbėjo buvusio Telšių geto kalinė Eitkės Milneraitės dukra Uogė. Ji dėkojo tiems žmonėms, ypač dvasininkams, kurie ištiesė pagalbos ranką. Nuoširdų žodį tarė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis, Telšių meras Petras Kuizinas. Architektas Algirdas Žebrauskas paminėjo, kaip jo darbo pradžioje vietiniai valdininkai iš „baltųjų rūmų“ buvo sumanę žydų kapinėse pastatyti penketą Alytaus statybos kombinato namų. Buvo kreiptasi į Architektų sąjungą ir kitas valstybines institucijas. Gerai, kad tuomet nugalėjo sveikas protas.
Renginio metu vyko Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo ir apdovanojimo ceremonija. 2015 metais „Yad Vashem“ instituto Stefanija ir Antanas Norkai iš Varnių seniūnijos pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais už pagalbą gelbstint žydus. Šios ceremonijos metu Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon Pasaulio Tautų Teisuolių medaliu ir garbės raštu apdovanojo Stefanijos ir Antano Norkų šeimą. Tėvų apdovanojimą atvyko atsiimti sūnus Antanas Norkus ir anūkas Algis Norkus.
Stefanija Norkienė (1919–1948) ir Antanas Norkus (1908–1964) per karą gyveno Telšių rajono Pavandenės kaime.
Tuvijus Izraelis Bolnikas su žmona Sara Menucha Bolnikiene (Levaite) prieš karą gyveno Varniuose ir augino šešis vaikus: du sūnus ir keturias dukras, vyriausiam iš vaikų buvo šešiolika, mažiausiajai — vieneri metai. 1941 birželio gale Varnių žydai vyrai, tarp kurių buvo Bolnikų šeimos tėvas Tuvijus Izraelis su sūnumis Abraomu Icchaku ir Jankeliu, atsidūrė laikinoje Viešvėnų stovykloje už kelių kilometrų nuo Telšių. 1941-ųjų liepos 17–18 dienomis Tuvijus Izraelis Bolnikas ir jo abu sūnūs Abraomas Icchakas ir Jankelis kartu su kitais Viešvėnų stovykloje įkalintais žydų vyrais buvo nužudyti.
Žydų moterys su dukromis buvo perkeltos į stovyklą Geruliuose (penkiolika kilometrų nuo Telšių). Sarai Menuchai su keturiomis dukromis pasisekė patekti tarp 500 stipresnių moterų, kurios buvo nuvarytos į Telšių getą. Prieš pat likviduojant Telšių getą, Bolnikienei su dukromis pavyko pabėgti, ir Menucha pradėjo ieškoti, kur paslėpti dukras. Jai pavyko rasti mergaitėms slapstymo vietas pas Varnių apylinkių valstiečius — kiekvienai atskiroje šeimoje, pati taip pat rado šeimą, kuri sutiko ją slėpti ir maitinti, o Menucha už tai atsilygino sunkiu darbu. Kaip galėdama Bolnikienė stengėsi aplankyti dukras.
Vieną iš Saros Menuchos dukrų — Rachelę Bolnikaitę (g.1936 m.) sutiko paslėpti jauna Antano ir Stefanijos Norkų šeima. Rachelei tuo metu buvo šešeri metai. Mergaitę pora pamilo ir nuoširdžiai ja rūpinosi. Rachelė buvo pavadinta Vlade ir pakrikštyta, kad aplinkiniams nekiltų nereikalingų klausimų. Pas Antaną ir Stefaniją Norkus Rachelė Vladė išbuvo iki karo pabaigos — 1944 m. rugpjūčio.
Norkai tam tikru momentu kelias dienas savo namuose slėpė ir Zitą Sabaliauskienę (Feigą Lėją Kac), kol jai buvo rasta saugi vieta, kur ji galėjo slėptis ilgesnį laiką.
Po karo Sara Menucha Bolnikienė grįžo į Varnius ir susirinko visas keturias dukras iš vietovių, kuriose per karą jos buvo slapstomos. 1949 metais šeima persikėlė į Kauną. Sara Menucha Bolnikienė mirė 1978 metais. Jos dukros sukūrė šeimas, Rachelė Bolnikaitė taip pat ištekėjo ir repatrijavo į Izraelį.
Tai jau trečiasis projektas, skirtas Telšių žydams atminti, kurį įgyvendina Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialas, vadovaujamas Almos Jankauskienės. Pirmieji du vadinosi „Istoriniais Telšių žydų kultūros pėdsakais. Javne“ ir „Telšių žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose“.
Projekto vadovė už prisidėjimą prie kilnaus sumanymo įgyvendinimo taria nuoširdų ačiū Lietuvos valstybės istorijos archyvui, vertėjai iš hebrajų kalbos — Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriaus vadovei dr. Larai Lempertienei, Telšių miesto seniūnijai, Telšių rajono savivaldybės Architektūros skyriui, Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Telšių skyriui, Žemaitijos psichikos negalią turinčių žmonių klubui „Telšių atjauta“, Telšių Naujamiesčio mokyklai, Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijai „Savi“ (režisierė Laimutė Pocevičienė), Žemaičių muziejui „Alka“ ir visiems kitiems talkininkams.