Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos miestai ir miesteliai smarkiai nukentėjo. Vieni iš jų buvo beveik nušluoti nuo žemės, kiti smarkiai apgriauti arba išdeginti. Prie labiausiai nukentėjusių priskirtini ir Varniai.
Dr. Algimantas Miškinis (1929–2015)
(Parengta iš žurnale „Statyba ir architektūra“ 1971 m. Nr. 3 publikuoto straipsnio)
Pokario metais tapę rajono centru, Varniai iki 1962 m. buvo beveik iš naujo atstatyti. Todėl senųjų Varnių, kurie egzistavo iki 1940 metų, faktiškai nebeliko.
Varniai yra viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių. 15 a. pradžioje čia įkurta Katalikų bažnyčios Žemaičių vyskupija ir jos reikmėms pastatytos pirmosios bažnyčios ir keletas kitų reikšmingų pastatų. Varniai buvo sujungti keliais su svarbesniais to meto centrinės Žemaitijos kariniais, administraciniais ir ūkiniais punktais. Tačiau tuo metu nedidelėje gyvenvietėje pastatai išsidėstė tik palei du iš šių kelių, vedusių Žarėnų ir Telšių bei Tverų link. Iš dalies tai rodo ir bažnyčios (Šv.Aleksandro — A.I.) vieta bei jos orientavimas gyvenvietės atžvilgiu, taip pat senųjų kapinių vieta už tuomečio miesto ribų, prie kelio į Laukuvą, Karklėnus ir Kaltinėnus. Bažnyčia gyvenvietės atžvilgiu užėmė analogišką padėtį toms bažnyčioms, kurios tuo metu bei vėliau buvo statomos kitose linijinio plano gyvenvietėse — jų gale, pagrindinės gatvės ašyje. Taip pastačius bažnyčią, kelias ties ja darydavo vingį ir prieš ją ilgainiui susiformavo trikampė aikštė. Pati bažnyčia, netgi pažeidžiant religinius kanonus, pagrindiniu fasadu visada būdavo orientuojama į gyvenvietę. Tokia trikampė aikštė atsirado ir Varniuose, kelyje iš Žarėnų ir Telšių į Tverus. Iš to ir sprendžiame, kad pradiniame vystymosi etape Varniuose greičiausiai susiklostė linijinis išplanavimas.
Nors 1419 m. gyvenvietei buvo suteiktos Kulmo savivaldos teisės, tačiau nuo 15 amžiaus septintojo dešimtmečio, vyskupams persikėlus gyventi į Alsėdžius, miestas menkai tesivystė. Vis dėlto 15 amžiaus pabaigoje – 16 amžiaus pradžioje Varniai, matyt, jau buvo stambesni už gretimus miestelius — Kražius, Kaltinėnus, Kelmę. Apie tai iš dalies galima spręsti iš Bernardo Vapovskio sudaryto ir 1526 metais išleisto Lietuvos–Lenkijos žemėlapio.
Istoriniai duomenys rodo, kad intensyviau augti Varniai pradėjo tik 16 amžiaus pabaigoje. 1633 m. mieste jau buvo 125 namai. 1635 m. Varniams buvo suteiktos Magdeburgo savivaldos teisės, leista rengti turgus bei gyvulių prekymečius, kurie netrukus labai išgarsėjo. Į juos suvažiuodavo pirkliai ne tik iš Kauno, Vilniaus, bet ir iš Lenkijos, Rygos, Karaliaučiaus. Mieste įsikūrė nemaža amatininkų. Ūkinės ekonominės veiklos plitimas sudarė objektyvias prielaidas miesto išplanavimui ir užstatymui vystytis.
Manoma, kad 17 amžiaus pirmojoje pusėje miestas žymiau išsiplėtė pietryčių kryptimi palei kelią į Laukuvą, Kaltinėnus ir Karklėnus. Prekybos apimčiai išaugus, senoji nedidelė aikštė prieš medinę bažnyčią, matyt, taip pat jau nebepatenkino poreikių ir greičiausiai tuo metu susiklostė antroji, taip pat trikampė, tačiau žymiai didesnė turgaus aikštė. Tokiu būdu susidarė retai pasitaikanti dviejų trikampių aikščių kompozicija. Antroji Varnių turgaus aikštė buvo įdomi dar ir tuo, kad ji atstovavo vienai iš pirminių primityviausių aikščių formų, kurios gyvenvietėse išsivystydavo iš nedidelės transporto sankryžos trijų gatvių susikirtime. Aikštės proporcijos plane priklausydavo nuo to, kaip buvo nuvažinėjami gatvių sankryžos kampai. Kai kurios šios kilmės trikampės aikštės tolimesnėje gyvenviečių plano vystymosi eigoje keitė formą (Laukuva), ir todėl šiuo metu Lietuvos miestuose bei miesteliuose jų nedaug tepasitaiko. Tokių aikščių grupei gali būti priskirta Vilniaus Rotušės aikštė, Valkininkų ir Vaiguvos miestelių aikštės.
Dviejų trikampių aikščių kompleksas Varniuose galutinai susiformavo greičiausiai 17 amžiaus antrojoje pusėje. Nes iki 19 amžiaus vidurio miestas bent kiek žymiau neaugo (1863 m. jame buvo 120 namų, tai yra maždaug tiek pat, kiek ir 1633 m.) ir todėl jo išplanavimui keistis nebuvo objektyvios būtinybės.
Nors Varnių išplanavimas miestui neaugant beveik nesikeitė, tačiau užstatymas kito. Palyginti dažni gaisrai ir kitos stichinės nelaimės sunaikino abi senąsias bažnyčias bei kitus visuomeninius pastatus. Po kiekvieno gaisro miestas atsistatydavo. 1779 m. paskutinį kartą buvo atstatyta pirmoji medinė bažnyčia, o 1681–1691 m. ir 1817 m. — katedra (abu pastatai išliko iki šių dienų). 1740 m. pastatyti mediniai rūmai, kuriuose įsikūrė iš Kražių atkelta kunigų seminarija, o 1769–1771 metais — mūriniai dvasinės seminarijos rūmai su bokštu. 19 amžiaus viduryje aikštėje pastatytas gaisrininkų pastatas su bokštu, o gale jo — Florijono, turėjusio saugoti miestą nuo gaisrų, paminklas. Panaikinus baudžiavą, priešais valsčiaus valdybos pastatą, buvo pastatytas paminklas — bronzinis caro Aleksandro Antrojo biustas (nugriautas apie 1920 m.). 19 amžiaus antrojoje pusėje Varniuose stovėjo įdomios architektūros medinė sinagoga, buvo nemaža ir kitų visuomeninių pastatų. Miestas pasižymėjo savita ir palyginti turtinga erdvine kompozicija.
19 amžiaus pabaigoje Varnių gyventojų pagausėjo keturis kartus (1863 m. mieste buvo 720 gyventojų, 1897 m. — 3100 gyventojų); o centrinė dalis užstatyta kur kas tankiau. Būdinga, kad prie Varnių aikštės prekybininkų ir amatininkų pastatai stovėjo šonais, o ne galais, kaip daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių.
1941 m. Varniai sudegė. Miestas buvo atstatomas iš pradžių pagal projektą, paruoštą pirmaisiais pokario metais, vėliau — pagal 1957 m. sudarytą išplanavimo ir užstatymo projektą. Jau pirmajame projekte, neprisilaikant senojo istoriškai susiklosčiusio centro išplanavimo, numatyta standartinė keturkampė aikštė. Netrukus ši aikštė buvo suformuota. Dėl to nukentėjo savitas ir itin įdomus mūsų urbanistinės kultūros objektas, atstovaująs pradiniam susiformavusių miestų bei miestelių raidos etapui.
Pokario metais užstatytų dviaukščiais mūriniais pastatais, gražiai apželdintų ir tvarkomų Varnių nesulyginsi su buvusiu mediniu ir aplūžusiu miesteliu. Šiuo požiūriu Varniai gali būti pavyzdžiu daugeliui Lietuvos gyvenviečių. Tačiau užstatyti tipiniais pastatais, jie stokoja savitumo.
***
2018 metais medžių iškirtimu pradėti Varnių miesto centro viešųjų erdvių tvarkymo darbai. Tenka apgailestauti, kad tvarkybos projektas parengtas neatsižvelgiant į Varnių istorinę realybę, žinomą iš įvairiausių tyrinėjimų, istorinių kontekstų, plačiai mokslininkų bei specialistų išnagrinėtų bei aptartų. Šio reikšmingo straipsnio autorius — Lietuvos urbanistinio paveldo korifėjus dr. Algimantas Miškinis dar 1971 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ išryškino Varnių urbanistinio paveldo vertybes ir išdrįso įvardyti pokarinės Varnių tvarkybos paliktas žaizdas. Šių dienų projektuotojams buvo būtina atsižvelgti į Varnių urbanistinio paveldo visumą ir rasti kūrybinių sprendimų jo specifines vertybes vizualiai ir funkcionaliai išryškinti, kad tai kokybiškai tarnautų šių laikų žmonių poreikiams bei ugdymui.
Varnių viešųjų erdvių tvarkybos projektavimas privalėjo tapti kūrybiniu procesu, kokiame privalu derinti istorinės urbanistikos vertybes su dabarties žmogaus poreikiais. Tad argi gerbiamų specialistų sugalvojimas bei leidimas ekskavatoriais „išskusti“ paveldą iš centrinės Varnių dalies nėra primityviausias ir nusikalstamas? O juk buvo puiki proga pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama kūrybiškai.
Antanas Ivinskis