„…o jei prūsas nebenori pirkti mūs žąsienos/ tai nuo savo gaspadorių pirkim nors po vieną“.
Manoma, kad žmogaus gyvenimą galima lyginti su metų laikų kaita. Gražiausias ir linksmiausias metų laikas — pavasaris. O gyvenime gražiausias laikotarpis yra vaikystė ir jaunystė. Tai — gyvenimo pavasaris. Tačiau tai galima pasakyti tik apie dabartinę kartą.
Pranas Ivinskis
(1920-2017)
J.Baltušio „Parduotos vasaros“, J.Biliūno „Joniukas“ ir kitų rašytojų kūriniai pasakoja, kokia nepakeliamai sunki ir varginga buvo piemenėlių dalia. „Piemenėliams vargdienėliams tarė Dievo siuntinys…“ — net džiugiose Kalėdų giesmėse piemenėliai yra vargdienėliai.
Sumaniau parašyti apie savo piemenavimo dienas. Kaip ir Biliūno Joniukas, pradėjau ganyti žąsis.
Žąsys yra pigiausiai užauginami paukščiai, nes patys maitinasi pūdymo ir ganyklos bei daržo žole ir tiktai mažiems žąsiukams duodavo kruopų bei bulvių. Per vasarą užaugusias žąsis veždavo į turgų, kur neblogai už jas mokėdavo. Ūkininkams tai buvo šiokios tokios pajamos. Supirktas žąsis pirkliai veždavo į Vokietiją — matyt, vokiečiai mėgsta žąsieną. Kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, tuoj su Vokietija prasidėjo ginčai dėl Klaipėdos krašto. Iš Lietuvos nieko nebepirko, taip pat ir žąsų. Ir Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė. Valdžia, gelbėdama ūkininkus, įvedė korteles žąsims parduoti. Kiekvienas tarnautojas turėjo pirkti nustatytą žąsų skaičių, o kad tikrai pirko, įrodymas buvo žąsų kortelės. Tuo būdu vidaus rinkoje buvo parduota pusė išaugintų žąsų, nes kortelės buvo duodamos ne visoms parduoti, o tiktai pusei išaugintų žąsų.
Kiek metų turėjau pradėdamas ganyti, nebežinau. Tik buvau dar ne labai smarkus vyras. Dar ir į pradžios mokyklą nėjau. Žinoma, tokių vargų, kaip Joniukas, neturėjau. Nes ganiau savo tėvų žąsis ir mano vasaros nebuvo kam nors parduotos. Kad man nereikėtų taip anksti keltis, mama iš vakaro bulvėse ir darže priravėdavo žolės rytą žąsiukams palesinti. Nes visi piemenėliai rytais labai nori miego. Žąsiukai man labai patiko dėl savo švelnumo ir prisirišimo. Dar ir dabar šie paukščiai man labai patinka. O kai pradėjau ganyti karves, turėjau dešimt metų ir jau ėjau į pradžios mokyklą. Mokslo metus pradėdavome po Visų Šventųjų, mokydamiesi iki gegužės pirmosios.
Ganyklos buvo bendros, savo gyvulius jose ganė septyni gaspadoriai. Du iš jų buvo stambesni ūkininkai, o kiti penki, tarp jų ir mano tėvai, mažažemiai, „bobeliais“ vadinami. Ganyklos buvo apaugusios alksnių krūmais, kuriuos kirsdavo kurui. Alksnynuose buvo daug erkių. Dažnai jos ir piemenims įsisiurbdavo, bet mes niekuomet nesirgdavome. Karvės sirgdavo kraujalige, o kai kada ir krisdavo.
Kiekvienas ganyklos lopinėlis turėjo savo vardą. Pati ganyklos pradžia vadinosi Genetys, nes per čia gyvuliai buvo genami į ganyklą ir varomi namo. Tolėliau buvo Kadagyno kalnas, kurio dalis buvo apaugusi alksnių krūmais, o kita plika. Čia mes žaisdavome savo žaidimus bei rišdavome šluotas ir pindavome krepšius. Nes gaspadoriai, samdydami piemenis, įsiderėdavo tam tikrą skaičių nupinti krepšių ir surišti šluotų. Šalia Kadagyno kalno buvo Pazapkys, nes ribojosi su žemės plotu, vadinamu Zapkė. Pazapkys buvo apaugęs alksnynu, kuriame augo kažkokie aštriais spygliais krūmai, vadinami subenkauliu. Pasitaikydavo, kad spygliai įlenda į koją, nes visi vaikščiojom basi. Užauga auglys ir būdavome raiši, iki auglys pratrūksta, koja išgyja.
Toliau buvo pelkė Dvišakė. Prie jos — Torpių dirvonas, Kumšalės kalva, Beržynės pelkė, Beržynės dirvonas, Vaivorynės kalva, pelkė, vadinama Puplaiškynė, prie jos — Puplaiškynės kalva, dirvonas, vadinamas Plytnyčios. Šalia Sklioriškės buvo troba, kurioje gal ir gyveno kada koks nors skliorius (stikliorius, stiklius). Kairysis ganyklos kraštas buvo palei mišką, trakomis vadinamas, todėl ir vadinosi Patrakys, o šalia jo — Gryžų dirvonas. Baigėsi ganyklos dviem lomelėmis, tai: Didžioji duobikė ir Mažoji duobikė.
Piemenys buvome vieni didesni, kiti mažesni, samdyti ar ganantys savo tėvų bandą. Sunkiausiai būdavo anksti keltis, nes baisiai norėjosi miego. Galvodavau, kad parginęs bandą pokaičiui, tuoj eisiu miegoti. Bet vidurdienį miegas nebeimdavo.
Per karščius alksnynuose buvo daug bimbalų, todėl dienai įkaitus, reikėjo ginti karves namo, tiek smarkiai puldavo jas bimbalai. Po pietų vėl išgindavome į ganyklą ir tik vėlai vakare parvarydavome nakčiai į tvartą. Todėl bimbalų nemušdavome, norėjome, kad jų būtų kuo daugiau.
Ganyti nebuvo labai sunku, ganyklos buvo aptvertos žabų tvora, bet dalis karvių ją išlauždavo, o ir gaspadoriai nevisi savo dalį užtverdavo arba užtraukdavo vieną vielos eilę, per kurią prieauglis išlįsdavo. Ganyti vis tiek reikėjo.
Neapsieidavome be žaidimų. Žaisdavome „Kiaulės varymą“. Pažymima maždaug metro skersmens duobutė — „dvaras“. Aplink ją išrikiuojamos mažesnės duobutės, „pilimis“ vadinamos. Žaidėjai iš alksnių pasidarydavome lazdas „kiaulei“ varyti. O pati kiaulė buvo maždaug 10 centimetrų ilgio lazdos galiukas.
Niekas nenorėdavo būti kiaulavariu, todėl, pradedant žaidimą, reikėdavo „joti ant provos“: vienas žaidėjas išmeta lazdą kitam į ranką, o kiti apimdami ją saujomis, lipa lazda aukštyn, kol vienam nebelieka už kur nusitverti. Tam ir tenka būti kiaulavariu. Prova būdavo „iš suktinų“ ir „iš muštinų“. Jeigu paskutiniam lieka trumpas lazdos galiukas, nepakankamas pilnai nusitverti, tai jis turėdavo lazdą apsukti 12 kartų apie galvą. Jei besukant lazda iš rankos išsprūsdavo, tam prisieidavo būti kiaulavariu. Tai vadinama „iš suktinų“. „Iš muštinų“ reiškė, kai žemiausiai ranką laikantis žaidėjas galėjo trimis smūgiais bandyti išmušti lazdą iš to, kuriam nusitverti buvo likęs tik lazdos galiukas. Taigi yra lyg ir savaime suprantama, kodėl vyresnieji piemenys žaidimą norėdavo pradėti „iš muštinų“, o mažieji — „iš suktinų“.
Kiaulavarys savo lazda varydavo kiaulę į dvarą, o dvaro gynėjai savo lazdomis stengdavosi numušti ją tolyn — neįleisti į dvarą. Dvaro gynėjai privalėjo lazdas laikyti pilyse (įrėmę į duobutes), o kiaulę dvaran įvarius, tekdavo pasikeisti pilimis. Tuo tarpu kiaulavarys galėjo užimti tuščią pilį, įkišdamas jon lazdą. Likęs be pilies, gynėjas eidavo varyti kiaulės. O kai gynėjas ištraukdavo savo lazdą iš pilies kiaulei tolyn numušti, kiaulavarys tuo momentu galėdavo savo lazdą įkišti į tuščią pilį, likti jo pilies gynėju, o gynėjas, netekęs pilies, likdavo kiaulavariu. O jei kartais abu (kiaulavarys ir gynėjas) lazdas subezdavo į tą pačią pilį, ginčą, kas toliau varys kiaulę, turėjo spręsti jodami „ant provos“. Kiaulavariui niekaip nepavykstant kiaulės įvaryti į dvarą, jis galėjo ją „švėnsti“. Paėmęs į rankas kiaulę, sukalbėdavo tokią maldelę: „Mona kiauli švėnsta,/ Par ton dvara tėnsta;/ Kas ton kiauli užkabavuos,/ Tas pili nustuos“.
Taip pasimeldęs, kiaulę meste mesdavo į dvarą. Ją įmetus, visi gynėjai turėdavo pasikeisti pilimis, ir kiaulavariui buvo proga užimti kurią nors pilį. Nepataikius įmesti kiaulės į dvarą, niekas negalėdavo jos užkabavoti, nes tuoj nustotų pilies ir eitų kiaulavariu. O jei neįmetęs kiaulavarys pats kiaulę paliesdavo, šventimas nustodavo galios. Tuomet visi vėl stengdavosi numušti kiaulę tolyn, neįleisti į dvarą.
Kartais, gaspadoriams ir tėvams leidus, ganydavome per naktį. Žaros nenusileisdavo, alksnynuose švietė jonvabaliai, o mes, susikūrę laužą, prie jo dainuodavome. Būdavo labai linksma ir gera. Tai būdavo savotiška piemenų gegužinė.
Kai Kūjainių kaimą (1938-1943) skirstė į vienkiemius, buvo panaikintos ir bendros ganyklos, išdalijant jas gaspadoriams. Vieni iš jų buvo pradėję rauti alksnynus ir arti dirvas, o kiti dar ne. Nespėjo dirbama žeme ganyklų padaryti nei vienas. Prasidėjus sovietinei Lietuvos aneksijai, vienas stambesnis ūkininkas Pranas Jonikas buvo ištremtas, Mykolas Jokubauskas pats pasitraukė iš Kūjainių. Smulkesniuosius ūkininkus vargino įvairios mobilizacijos, siautėjantys aktyvistai. Apie normalią žemdirbystę net galvoti nebuvo įmanoma. Galutinai dirvomis ganyklos buvo paverstos tiktai kolūkių laikais, suprantama, atėmus teisę tikriesiems žemės savininkams ją dirbti. Dabar dalį šių plotų valdo Varnių žemės ūkio mokykla, o buvusių ganyklų vardai ar kitų smulkių lopinėlių reikšmingi pavadinimai pamažėle išnyksta. Amžinybėn juos nusineša piemenys, kurių vis mažiau lieka džiaugtis saule.
Sovietiniai strategai buvo sugalvoję panaikinti ir Kūjainių kaimą. Nebeleido statyti naujų namų, žemę prijungė prie miškų ūkio. Laimė, tai truko neilgai. Kaimas liko, nors visiškai nebe toks, kokiame užaugau. Išdygo jame „kremlius“ — silikatinių plytų daugiabučiai, tokių pačių plytų ferma, dar viena kita trobelė. Pasikeitė dainos ir interesai. Nors draugiškumas, vyravęs čia nuo amžių, neišnyko. Visi esame tikri kaimynai.