„Medus vis teška ant asfalto“. Tokiu metaforišku, gal net kiek ironišku pavadinimu visai neseniai dienos šviesą išvydo senokai brandinta, Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos Danutės Mažeikienės užmanyta ir gausaus mokytojų kūrėjų būrio dėka kūną įgavusi idėja — rajono mokytojų kūrybos knyga.
Lina Dijokienė
Parėmė Vytauto Mačernio paminklo statybą
Per šiųmetės profesinės šventės — Mokytojo dienos — minėjimą Telšių rajono mokytojų kūrybos knyga „Medus vis teška ant asfalto“, naujutėlaitė, dar kvepianti spaustuvės dažais, buvo pristatyta pedagoginei bendruomenei. Kūrybiškai pažvelgusi į kolegų eiles, į scenos vaizdinius, kai kuriuos knygos poetinius tekstus transformavo Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė ir jos vadovaujamos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ jaunieji aktoriai. Per šventę knygą buvo galima įsigyti visiems norintiems už savanorišką auką. Tąkart surinkti 289 eurai. Jie visi atiteko puikiam sumanymui įgyvendinti — kaip auka poeto Vytauto Mačernio paminklui.
Po šventės gausus knygos sudarytojams savo kūrinius patikėjusių autorių būrys susirinko į Telšių rajono Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skaityklą. Pro plačius jos langus veriantis įspūdingiems rudenėjančios Žemaitijos sostinės vaizdams, susėdę prie apskrito stalo, mokytojai poetai ir mokytojai dailininkai — vienu žodžiu, mokytojai kūrėjai — pagaliau gavo progą atsiversti jiems dovanotas knygas, pasigrožėti puikia jų leidyba, žvilgtelėti į savo kūrinį, nugulusį knygos puslapiuose… Tąsyk diskusija apie kuriančių mokytojų jausmus, menines idėjas neišsivystė. Buvo šventinė popietė, ir, matyt, visiems labiau norėjosi pabendrauti ramiai su kolegomis, padalinti vienas kitam autografus, pasidžiaugti įgyvendintu sumanymu.
Laikas ir vieta Mokytojui
Todėl laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ nusprendė pakalbėti apie šią mokytojų kūrybos knygą su tais, kurių dėka ji ir pasirodė. Paklausta, kada ir kodėl kilo sumanymas sukurti ir išleisti tokią knygą, Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Danutė Mažeikienė sakė: „Kai pamatai, kiek daug gali mokytojai, kurie ne tik puikiai dirba, bet ir skleidžia savo talento šviesą, įnešdami į kasdienybę daugiau spalvų, supranti, kad negali išeiti iš parodų, pristatymų šiaip sau, kaip vartotojas ar tik pašalinis stebėtojas. Taip keletą metų brandinta mintis išleisti knygą „tapo kūnu“. O čia dar tokia nepaprasta proga — Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis: kaip tik laikas ir vieta Mokytojui“.
Pasak pašnekovės, jai šią idėją padėjo įgyvendinti kolegos: pagrindiniai darbininkai — buvę rajono lituanistų metodinės tarybos nariai, Švietimo centro darbuotojai, mokytojos entuziastės. „Sunku nebuvo: pasidalinome darbais ir visi juos įvykdėme. Atsakingiausia buvo darbus atrinkti — jų atsiųsta tris, keturis kartus daugiau nei pateko į knygą. Tenepyksta autoriai už tai“,— šypsojosi vedėja.
Džiaugiasi ir dėkoja
Kaip žinia, išleisti knygą būtinos ne tik kūrybinės pajėgos, bet ir nemažos lėšos. Ypač, jei norima leidinį padaryti gražų, kokybišką. Anot idėjos autorės, didžiuma sumanymų, norint juos įgyvendinti, reikalauja lėšų. Išleisti knygą taip pat. „Pirmiausias žingsnis buvo įtikinti Lietuvos šimtmečio programos komisiją, kad knygos reikia, kad tai išliekamąją vertę turįs dalykas. Ačiū visiems, kas suprato ir pritarė tam, kad Savivaldybės biudžete būtų suplanuotos lėšos knygai leisti“,— prisiminė knygos kelią D.Mažeikienė.
Paklausta, kaip vertina jau išleistą knygą, ar viską pasisekė įgyvendinti, kas buvo sumanyta, Švietimo ir sporto skyriaus vedėja sakė: „Aš nevertinu, tik džiaugiuosi. Mačiau, kad džiaugiasi ir darbų autoriai. Buvau pamaloninta prašymu parašyti knygos įžangą ir joje „apsidraudžiu“ nuo bet kokio vertinimo, nes knyga tikrai nepretenduoja į meno aukštumas, darbų meninis svoris yra nevienodas, bet… kiek čia jausmo, kiek nuoširdaus ir atviro žvilgsnio į gyvenimą, mus supančią aplinką, praeitį ir dabartį, ir į save. Tai tik trumpi stabtelėjimai Mokytojo pašaukimo kelyje, anot mokytojos Elenos, keliaujant „kartu vienu Žemės laivu“. Dėkoju redaktorei mokytojai Elenai Šidlauskienei, visai redakcinei grupei: Valdemarui Eitučiui, Kristinai Ežerskienei, Aldonai Kleivienei, Indrai Mileškienei, Sigitai Ievai Naglienei, Andželai Valuckienei, Ritai Vargalytei. Dėkoju knygos autoriams ir linkiu toliau kurti, nes kuriantis žmogus yra laimingesnis ir tiesiog įdomiau gyvena. Knyga tikrai gali turėti tęsinį — tikiu, kad dar ne viskas išsakyta. Ačiū Jums“.
Poezijos plazdėjimo paieškos
Savo įspūdžiais iš to meto, kai buvo rengiamasi išleisti knygą, pasidalijo literatė, poetė, lituanistė, knygos bendraautorė Sigita Ieva Naglienė.
„Kuriančių mokytojų knyga — tai Danutės Mažeikienės idėja, emocijų, jausmo ir laisvo žmogaus laikotarpis. Buvo sudaryta redakcinė grupė, jai vadovavo poetė mokytoja Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Vyko diskusijos dėl skelbtinų tekstų — eilėraščių, nes dominavo panašūs tautosakiniai motyvai, pasikartojimai. Norėjosi individualių paieškų, stabtelėjimų, išėjimų į „užribį“ — tiesą su vienumos dėsniais. Kiekviena eilutė buvo aptarta, išgvildenta. Manau, nugalėjo tolerancija ir įtaigumas. Ilgai svarstyta, kaip turi knyga pasirodyti — juk tai vis dėlto menų (poezijos ir dailės) sintezė. Kirbėjo erdvių įprasminimo idėja, pedagoginių sąšaukų temos, bet sustota ties medumi — Elės Kakanauskienės eilėraščio eilute“,— dalijosi prisiminimais redakcinės komisijos narė.
Pasak S.I.Naglienės, redakcinei komisijai plušant ties tekstais, ne kartą sumanymo autorė D.Mažeikienė priminusi, jog visi kūrėjai yra lygūs, visi mokytojai — jautrūs, matantys, smalsūs ir atsakingi. „Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos įsitikinimu, ši knyga — tai lygiaverčių kūrėjų dialogas. Matyt. O visa kita — užsimezgė ar ne lygiavertiškumo mazgas — tesprendžia skaitytojai. Knyga išėjo. Tai faktas. Ypač sudėtinga buvo nepažeisti to pasaulio, kuriame tikrai plazda poezija… Ar pavyko? Poezijos plazdėjimas juk kiekvienam vis kitoks“,— samprotavo poetė mokytoja S.I.Naglienė.
Rasti laiko sielos nušvitimams
Jautriai ir atsakingai apie šią mokytojų kūrybos knygą atsiliepė ir redakcinės komisijos pirmininkė poetė mokytoja Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Pasak jos, atrenkant kūrinius į šią knygą, nebuvo pretenduojama į profesionalumą. „Tai daugiau laisvalaikio akimirkos. Labai gerai žinau, koks sunkus mokytojo darbas. Džiaugiuosi, kad atsiranda mokytojų, kurie po tokio sunkaus kasdienio darbo mokyklose dar atranda laiko ir jėgų tokiems sielos nušvitimams. Mūsų komisija į mokytojų atsiųstus poetinius tekstus žiūrėjo labai šiltai ir draugiškai, ir išties labai pagarbiai. Juk tikrai kiekvienas mokytojas daugiau mažiau yra kūrėjas. Mano, kaip lituanistės, tikslas buvo ieškoti tarp tų atsiųstų darbų meninių perliukų. Tarp mokytojų atsiųstų poetinių tekstų vyravo gamtos tematika, vidiniai išgyvenimai, retsykiais nuskambėdavo ir mokyklos ar tėvynės temos. Išskirčiau dviejų raiškos tipų tekstus. Vieni labiau tradiciniai, kiti — itin metaforiški, kupini žodžio galimybių, žodžio spalvų ieškojimo“,— įspūdžiais apie darbą redakcinėje komisijoje dalijosi poetė E.Borusevičiūtė-Šidlauskienė.
Pasak pašnekovės, jai labai džiugu, kad knygą papildė puikūs kolegų mokytojų dailės darbai, ir apskritai knyga, poetės teigimu, labai kokybiškai išleista.
„Manau, kad ši knyga — tai puiki mokytojų dovana. Čia sudėta viskas, ką turėjo gero ir mintyse, ir širdyse, tai visa, kas atėję iš pačių sielos gelmių. Sveikinu knygą, nes tai tikra, nuoširdi laisvos sielos spindulių dovana“,— sakė redakcinės komisijos pirmininkė poetė mokytoja Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė.