Šeši kilometrai nuo Varnių į šiaurės rytus buvo didelis ir gražus Biržulio ežeras. Šiaurinė ežero dalis siekė kone Janapolę, o pietinė — netoli Pavandenės. Šiaurinę ir pietinę ežero dalis jungė siauras vandens ruožas, vadinamas Sąsmauka. Tarpukario laikais Varnių valsčiaus viršaičio Kalvaičio iniciatyva per sąsmauką buvo padarytas keltas, kuriuo galėjo persikelti keturi poriniai vežimai. Pėstiesiems persikelti buvo nemaža valtis. Šis keltas labai sutrumpino kelią iš Varnių į Luokę bei kaimus, esančius antroje ežero pusėje (Baltininkus, Barzdžius, Šukainius, Miksodį ir kitus). Keltą aptarnavo Karkliškių kaimo gyventojas Jonas Karpys. Kiek kainavo persikelti vežimu, neprisimenu. Pėstieji persikeldavo patys, nemokamai. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai, keltas sunyko.
Pranas Ivinskis (1920-2017)
Iš Varnių pusės ežerą siekė Drenių ir Karkliškių kaimai bei Govijos ir Sauserio viensiedžiai, Vartavų pelkės. Dabar iš to tėra išlikęs tik Karkliškių kaimas. Drenių kaime gyveno ūkininko Venckaus šeima, antru ūkį turėjo Ščerba, gyvenantis Varniuose. Tą ūkį jis išnuomodavo, pats nedirbdavo. Venckaus du sūnūs Vladas ir Alfonsas, grįžus sovietams, išėjo į partizanus ir abudu žuvo. Dabar nei Venckaus, nei Ščerbos buvusiuose ūkiuose nebėra trobesių, tik Ščerbos ūkio vietoje dar stovėjo senas kryžius, ir tas pats be skersinio ir Kančios.
Kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas išsiaiškino, kad baudžiavos laikais Janapolės ponas išmainė savo šunį su Pašilės ponu. Pašilės ponas janapoliškiui už šunį davė baudžiauninką Radžių, kurį ir apgyvendino Govijos kaime. Dar iki pat šiolei Govijos vienkiemis priklauso baudžiauninko ainiams — Dionizo Radžiaus vaikaičiams, kurie žemę atsiėmė, bet gyvena miestuose. Trobesių taip pat nebėra.
Sauserio vienkiemyje gyveno turtingas ūkininkas Platakis. Jo aš neprisimenu, tik žinau iš žmonių pasakojimų. Jis kanalu sujungė Stervo ir Biržulio ežerus, ir tada sugavo labai daug žuvies. Stervo ežero vandens lygis labai nukrito. Ir dabar Stervas tebėra labai žuvingas, tik sunkesnėmis žiemomis trokšta žuvis. Sauserio viensėdžio žemės jau niekas neatsiėmė, nes vaikaičiai kažin kur. Sodybos vietoje kolūkis padarė žvyrduobę, kuri, išvežus žvyrą, užlyginta ir užsodinta mišku. Sauserį primena tik prie kelio Stanislovo Ivinskio, a.a. mano brolio, atstatytas koplytstulpis.
Biržulio ežeras priklausė Žemaičių vyskupams. Vyskupas Valančius rašo, kad didis kunigaikštis Vytautas metuose 1421 užrašė vyskupui pusę ežero Biržulio nuo šalies katro teka upė Virvyčia. Vyskupas Vaclovas Virbickis (vyskupavęs 1534–1555 m.) sumainė su starosta Jaronimu Volavičia, pats paėmė visą Biržulį, o Volavičiai kliuvo Lūkstas, o tuos mainus karalius Zigmantas Augustas 2 d. lapkričio 1549 m. patvirtino. Tuo būdu visas Biržulio ežeras atiteko vyskupui.
Vyskupas Antanas Tiškevičius (vyskupiją valdęs 1740–1762 m.) dar 1739 m. Seminarijai pavedė sodą, Kūjainius. Taigi, kūjainiškiai ponų baudžiauninkais nebuvo.
Pavasariais, kada Biržulio ežere paukščiai skleisdavo įvairius balsus, tai Karkliškių kaimo žmonės sakydavo, kad vyskupo eržilai žvengia. Nuomą už ežerą tarpukario laikais mokėdavo taip pat vyskupijai.
Prieš pirmą nusausinimą ežeras plačiai išsiliedavęs. Vanduo apsemdavęs Kvietkalnį bei Spigino kalvą. Į Spiginą pavasariais išveždavo valtimis avis, kur jos išbūdavo visą vasarą, o rudenį valtimis vėl parsigabendavo. Kyla klausimas, ar vilkai neišpjaudavo avių. Vilkų tada nebuvo girdėti, jų daug atsirado maždaug nuo 1945 metų. Mano manymu, vilkai čia atbėgo iš Rusijos ir Baltarusijos miškų, bėgdami nuo karo veiksmų.
1946 m. vėlų rudenį Karkliškių kaimo gyventojo Petro Miečiaus žmona su dukrele pavakare išėjo prie Sąsmaukos, norėdamos persikelti į kitą krantą. Čia jas užpuolė stambus vilkas ir ėmė draskyti. Motina, gelbėdama dukrelę, savo kūnu ją uždengė. Dukrelei baisiai sužalojo veidą, motiną mirtinai sudraskė. Nuėdė visas mėsas, kur tik galėjo, kur nebuvo uždengta rūbais ar avalyne. Subėgusius gelbėti vyrus apkandžiojo, o pačiam P.Miečiui stipriai sužalojo veidą, nukando nosį. Pabėgęs vilkas netoliese išvėmė suėstas mėsas. Užmušti vilką pavyko tiktai Vlado Vasiliausko sodyboje, bet ir ten ne vienam spėjo įkąsti. Tą patį vakarą vilkas Drenių kaime įkando Kulikauskui. Ar tai buvo tas pats vilkas, ar kitas — nežinia. Paaiškėjo, kad užmuštasis vilkas buvo pasiutęs. Visus įkąstuosius išvežė gydyti ir visi išgijo, o Kulikauskas nesikreipė į gydytojus ir netrukus mirė. Dukrai ir tėvui Miečiams darė ilgas ir sudėtingas operacijas, šiek tiek aptvarkė veidus, tačiau mergaitė liko labai randuota, o tėvo nosis taip ir liko nukąsta.
Spigine žmonės gyveno prieš net 10 tūkstančių metų. Tą nustatė Adomo Butrimo atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Dabar Spiginas yra apsodintas pušimis. Aš ten buvau gal prieš 25 metus, jau tada buvo didokos pušaitės.
(Bus daugiau)