Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prisimenamos iškilios asmenybės, tarp kurių — ir išeivijos menininkai, garsinę Lietuvos vardą visame pasaulyje. Vienas žymiausių, novatoriškiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių profesionalių dailininkų — tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas (1893-1969), kurio 125-osios gimimo metinės sutampa su atkurtos Lietuvos gimtadieniu. Dailininkas priskiriamas nepriklausomybės idealų subrandintai menininkų kartai, branginusiai savo tautos istoriją, puoselėjusiai atsikuriančios valstybės kultūrą, dailės istorikų apibūdinamas kaip nepailstantis naujų išraiškos kelių ieškotojas, siekęs pažinti naujų meno stilistinių srovių priemones ir galimybes.
Daiva Lukšienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė, projekto vadovė
A.Galdikas gimė 1893 metų spalio 18 dieną Giršinų kaime (Skuodo r.). 1912-1917 m. besimokydamas grafikos Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Kaune — „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vėliau — Kauno meno mokykloje bei Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Išgarsėjo kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų. Dailininkas vertino studentų darbštumą, pats buvo disciplinuotas, sistemingai dirbdavo.
Tobulinosi Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1944 m. išvyko iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. 1947 m. persikėlė į Paryžių, 1952 m. apsigyveno Niujorke. Nuo 1920 m. aktyviai dalyvavo dailės parodose, rengiamose Lietuvoje bei užsienyje — Paryžiuje, Amsterdame, Freiburge, Baden Badene, Frankfurte, Niujorke, Baltimorėje, Klivlande, Čikagoje, Filadelfijoje, Bostone, Los Andžele ir kt. A.Galdikas nepamiršo savo gimtosios Žemaitijos — buvo vienas iš dalyvių, pristačiusių savo darbus „Alkos“ muziejaus iniciatyva 1938 m. suorganizuotoje 1-ojoje žemaičių meno parodoje, įvykusioje Telšių pradžios mokykloje.
Be daugybės nutapytų paveikslų, sukūrė ofortų, lino raižinių, knygų iliustracijų, plakatų, lietuviškų pinigų projektų, apipavidalino nemažai Valstybės teatro spektaklių. Kūrė pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ apdovanotas Didžiuoju prizu, už Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) dramos „Šarūnas“ spektaklio dekoracijas — aukso medaliu. Dailininkas mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.
1973 metais A.Galdiko žmona — pedagogė, veikli ir energinga visuomenės veikėja Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) išleido dailininko kūrinių monografiją anglų kalba. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyne Putname įsteigė A.Galdiko kūrybos darbų galeriją, kurią pati prižiūrėjo, puoselėjo iki savo mirties.
Neabejotinas menininko populiarumo įrodymas — vien mūsų šalyje jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Prancūzų institutas Vilniuje, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose, garsūs užsienio šalių muziejai ir galerijos Paryžiuje, Niujorke, Čikagoje, Sankt Peterburge, Rygoje bei Prancūzijos vyriausybė. Nemaža dalis kūrinių pateko į privačias kolekcijas įvairiose pasaulio šalyse.
Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi itin vertingi, gausūs A.Galdiko dailės kūrinių bei asmeninių daiktų rinkiniai, kurie iš JAV, Putname esančio seserų vienuolyno į Lietuvą buvo parvežti kultūros mecenatės Beatričės Kleizaitės-Vasaris pastangų dėka ir 2002 m. perduoti muziejui. Tai dailininko susirašinėjimo laiškai, asmens dokumentai, fotografijos, parodų afišos, lankstinukai, knygos, jo sukaupta suvenyrų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, baldai, kūrybinio darbo priemonės — molbertas, paletė, teptukai, mentelės, chalatas, skrybėlė bei kiti asmeniniai daiktai. Įspūdingiausia yra vaizduojamosios dailės kūrinių kolekcija, kurią sudaro daugiau kaip du tūkstančiai XX a. 5-7 dešimtmetyje išeivijoje sukurtų eskizų, piešinių, etiudų, nutapytų paveikslų.
Dailininkas dar jaunystėje susidomėjo lietuvių tautodailės tradicijomis, rinko, studijavo ir piešė įvairius liaudies meno dirbinius, didžiulį įspūdį darė žemaitiški kryžiai, koplytėlės, spalvingas gimtosios Žemaitijos peizažas. Jis daug keliavo, buvo atviras naujovėms, išbandęs jėgas įvairiose dailės srityse, nuolat drąsiai eksperimentavęs ir ieškojęs individualaus kūrybinės saviraiškos stiliaus. Gamtoje ar kelionėse visuomet turėdavo kūrybai būtinas priemones. Nuolat eskizavo, darė juodraštinius etiudus, kuriuos laikė vertinga idėjų brandinimo dalimi.
Ankstyvieji kūriniai išsiskiria realistine, lyrine maniera, stilizacinėmis formomis, jaučiamas simbolizmo, impresionizmo poveikis. Vėliau išryškėja ekspresionizmo, art deco ir liaudies meno įtaka, atsiranda išlaisvėjusio potėpio veržlumas, spalvos polėkis, faktūriškumas. 5-ajame dešimtmetyje dailininkas daugiausiai dirbo peizažo srityje. Nuo 6-ojo dešimtmečio darbuose įsivyrauja abstrakcijos, išsiskiriančios aiškia kompozicija, ryškiu koloritu bei apibendrintomis, ekspresyviomis formomis.
A.Galdikas kūryboje itin pasižymėjo produktyvumu, kūrė labai daug ir dideliais kiekiais. Nuolat būdamas kūrybinių paieškų kelyje bei nepaprastai reiklus sau, kritiškai vertino tai, ką sukūrė, retai džiaugėsi rezultatais, signuodavo tik galutinai užbaigtus savo darbus. Įdomu, kad atidėtus į šoną ar vėliau užmarštin nugrimzdusius likusius kūrinius signavo žmona Magdalena, ant dalies paveikslų kitoje pusėje papildomai užrašydama kūrinio autorių, pavadinimą, apytikslius sukūrimo metus, medžiagas ir technikas, neretai uždėdama dailininko nuosavybę patvirtinantį atspaudą su anglišku užrašu „Estate Adomas Galdikas“ (lietuvių k. reiškiančiu „Adomo Galdiko turtas“).
Šiais metais vykdomo projekto „Spalvingas dailininko Adomo Galdiko kūrinių lobynas“, skirto 125-osioms gimimo metinėms paminėti, tikslas — kilnojamoji paroda, supažindinanti visuomenę su žymaus menininko, garsinusio Lietuvos vardą visame pasaulyje, kūrybiniu palikimu, saugomu Žemaičių muziejuje „Alka“. Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė — AB „Žemaitijos pienas“, IĮ „Getija“, UAB „Fotoromas“, UAB „Spaudos lankas“.
Paroda jau pabuvojo Žemaičių muziejuje „Alka“, pas projekto partnerius — Žemaičių dailės muziejuje, rugsėjo 25 – lapkričio 25 dienomis eksponuojama Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje, lapkričio mėnesio pabaigoje persikels į Kretingos muziejų (informacija apie parodą: www.muziejusalka.lt).
Parodoje pristatomi XX a. 5-7 dešimtmečio kūriniai, kurių daugumą sudaro peizažai ir abstrakčios kompozicijos. Gamta dailininkui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis, peizažas — svarbiausias kūrybos žanras. Unikaliuose piešiniuose, eskizuose užfiksuoti Lietuvos gamtovaizdžiai, kalvotosios Žemaitijos vietovės su senomis kapinaitėmis, sodybomis ir palinkusia grybautoja, atskleidžiantys meilę, ilgesį savo gimtajam kraštui. Nutapyti tėviškės vaizdai, suabstraktinti peizažai, medžių ir gėlių žydėjimas gaivališkai perteikia gamtos grožį bei asmeninę kūrėjo emociją. Rudenį vaizduojantys kūriniai artimi autoriaus prigimčiai — jis gimęs spalio mėnesį, tad pasąmoningai perteikiama aistringa formų transformacija su ryškiomis, sprogstančiomis rudens spalvomis. Abstrakčios kompozicijos žavi ne tik savita spalvine koloristika, unikaliomis plastinės kalbos subtilybėmis, bet ir išreiškia tapytojo dvasinę būseną, mintis, parodo nepaprastai aukštą meninį lygį.
Parodą papildo A.Galdiko asmens dokumentai ir jam rašyti išeivijos visuomenės veikėjų laiškai, dailininko parodų lankstinukai, eskizų bloknotai, kūrybinio darbo priemonės.