Biržulio gadynė

Šeši kilometrai nuo Varnių į šiaurės rytus buvo didelis ir gražus Biržulio ežeras. Šiaurinė ežero dalis siekė kone Janapolę, o pietinė — netoli Pavandenės. Šiaurinę ir pietinę ežero dalis jungė siauras vandens ruožas, vadinamas Sąsmauka. Tarpukario laikais Varnių valsčiaus viršaičio Kalvaičio iniciatyva per sąsmauką buvo padarytas keltas, kuriuo galėjo persikelti keturi poriniai vežimai. Pėstiesiems persikelti buvo nemaža valtis. Šis keltas labai sutrumpino kelią iš Varnių į Luokę bei kaimus, esančius antroje ežero pusėje (Baltininkus, Barzdžius, Šukainius, Miksodį ir kitus). Keltą aptarnavo Karkliškių kaimo gyventojas Jonas Karpys. Kiek kainavo persikelti vežimu, neprisimenu. Pėstieji persikeldavo patys, nemokamai. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai, keltas sunyko.

Pranas Ivinskis (1920-2017)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 81)

Biržulio ežeras buvo labai žuvingas, senovėje net Viržuviu vadinamas (o šalia esanti Janapolė — Viržuvėnais). Dėl daugybės žuvų vanduo net viręs. Iki pat ežero sunaikinimo buvo labai daug žuvies. Šia žuvimi maitinosi beveik visa Žemaitija. Karkliškių kaimo gyventojas Vladas Vasiliauskas, Prano Vasiliausko brolis, nuomojo Biržulio, Stervo ir keletą kitų mažesnių ežerų. Žuvį veždavo į Šiaulius, Mažeikius, Raseinius ir kitur. Aplinkiniai mažažemiai maitinosi iš ežerų. Nors Vladas Vasiliauskas ir nuomojosi ežerus, bet jis nepavydėjo ir kitiems pažvejoti. Smulkesnieji žvejai žuvį pardavinėjo Varniuose žydams ir šiaip turtingesniems gyventojams. Pasitaikydavo ir sukčiavimo faktų. Vienas žvejys, kad daugiau svertų, į lydekas prikišo molio ir pardavė žydui. Sekantį kartą sutikęs tą žveją, žydas klausia:
— Ui, pasakyk, ar unt ežera yr peči?
— Yr, kap nebūs, juk žuvis sušaltų.
— Niu, ar lydeks moli jėd?
— Kun jės, ar velni, je moli najės — paaiškino žuvies pardavėjas.
Ne tik sukčiavimo, bet ir juokingos konkurencijos būta. Vienas žvejas, pravarde „Čiort”, nuvežė į Varnių turgų raudų, o pavandeniškių dvarininkas Dimša iš savo tvenkinių — karpių. Žydai perka karpius, o raudų niekas neperka. Tada šis žvejys taip, kad žydai girdėtų, pasakoja savo draugams:
— Čiort, bepigu bagotam ir velns į košę šik, o biednam ir krūpus primyž. Dimšos padvėsė kiaulė, tas virš prūdo padarė žėglius, ant jų užvilko kiaulę. Kiaulė kirmija, kirminai byra į vandenį, karpiai juos ėda, todėl tokie gražūs užaugo.
Žinome, ką žydams reiškia kiaulė. Tuoj visi pradėjo pirkti raudas ir Dimša su savo karpiais išvažiavo namo.
Kai aš mokiausi Plungės ekonominėje mokykloje, irgi veždavau Vlado Vasiliausko žuvį pardavinėti į Plungę. Turėjau daug pažįstamų plungiškių, tai jie ir pirkdavo mano atneštą žuvį, o likusią kitą dieną pardavinėdavau turguje. Nunešdavau žuvies ir Plungės vienuoliams kapucinams — jie neblogai pirkdavo. Taigi, dar jaunas tėvas Stanislovas valgė mano atneštą žuvį.
Vieną kartą, mane, turguje bepardavinėjantį žuvį, sugavo Plungės milicija. Parsivežė, atėmė žuvį ir surašė protokolą. Aiškinau, kad žuvį sugavau savo tėvo prūde. Tada jau buvo tarybiniai laikai, nieko savo negalėjai turėti, ką uždirbai, viską turėjai atiduoti tėvui, mokytojui ir draugui Stalinui. Nuo tada jau pasidarė su žuvimi pavojinga pasirodyti ir aš daugiau nebevežiau.
Biržulyje buvo ne tik kad žuvies daug, bet ir brangiakailių žvėrelių — ūdrų. Žvejodavo tada ne vien lietuviai, bet ir vienas kitas žydas. Šiek tiek prisimenu Varnių žveją Leibą. Taigi, kartą skundžiasi žydelis kitiems žvejams:
— Ui, pymens iškrati mon ventarius ir įkišo kalūką (kalės vaiką, šuniuką).
Suprato žvejai, kad tai ūdra, nieko vargšui žydeliui nesakė, o nuėję patys tą išmestą ant ledo ūdrą pasiėmė ir, žinoma, pardavė.
Biržulis buvo labai turtingas ne tiktai žuvimi, bet ir paukščiais. Kūjainių kaime, esančiame 3-4 km nuo ežero, pavasariais girdėdavome baublį, perkūno oželį. Vakarais didžiuliai špokų būriai, kone debesys, skrisdavo į Vartavų karklynus ir Biržulio nendrynus nakvynei, o rytais grįždavo atgal. Tačiau jau daug metų, kai tų varnėnų pulkų nebeliko. Paukščių medžioklės sezonas prasidėdavo per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją dieną. Jau anksti ryte ežero pusėje imdavo poškėti šūviai. Jie taip tankiai girdėdavosi, kad rodės karas prasidėjo. Medžiotojai suvažiuodavo iš Šiaulių, Mažeikių, Raseinių, net Kauno. Medžiodavo ir žymūs žmonės, kaip tai profesorius Tadas Ivanauskas, dainininkas Kipras Petrauskas. Tadą Ivanauską, Kiprą Petrauską ir kitus žymius žmones ežere valtimi vežiodavo P.Vasiliauskas, o Varnių karininkus ir šiaip ponybę — smulkūs žvejai savo valtimis. Be juokų ir medžioklės ne visada baigdavosi. Medžioja kartą Varnių karininkai, vežioja juos tas pats žvejas, pravarde „Čiort“. Išplaukia iš nendryno karininko šuo. Žvejas pokšt ir nušovė tą gončą. Karininkas ne juokais supyko, ėmė smarkiai bartis.
— Čiort, o aš mislijau, kad gaigals — atsakė tas.
Baigus medžioklę, reikėjo „aplaistyti“ ne tik medžioklės rezultatus, bet ir „apverkti“ karininko skaliko žūtį. Aplaistymas buvęs gana nemenkas, kai kas ir užmigo. Užmigo ir tas karininkas, kurio šunį nušovė. Tada tas „strėlčius“, nušovęs vietoj gaigalo šunį, sako savo draugams:
— Čiort, prišikiam anam kelnes.
Kaip tarė, taip ir padarė. Numovė karininkui kelnes, nusileido savąsias, ir… užmovė atgal. Rytojaus dieną tas karininkas pasakoja savo draugams, kad labai buvęs girtas, net kelnes prikrovęs. Tik niekaip nesuprantąs, kad viršutinės prikrautos, o apatinės švarios. Dabar, nors ir ornitologinis draustinis ežerų apylinkėse paskelbtas, o dabar dar ir regioninis parkas, tačiau sunaikinus Biržulio ežerą, sunyko ir paukščiai. Išnyko kurapkos, nebeskrenda nakvoti špokų debesys, pavasariais mažai begirdėti lakštingalų, perkūno oželių ir tetervinų, mažai po langais beperi blezdingos, žymiai mažiau begirdėti vyturių. Taip pat mažai bematyti net varnų ir balandžių. Jeigu kurapkas, lakštingalas, vyturius bei tetervinus apnaikino lapės, usūriniai šunys ir šernai, bet kodėl sumažėjo špokų, varnų ir balandžių bei langinių kregždžių — juk jie ne ant žemės vaikus peri?
Vartavų pelkės, kurios siekė Šerpaičių kaimą, netoli Varnių, buvo šienaujamos janapoliškių. Čia vasarą šieną sudėdavo į žagus, o žiemą, užšalus Biržuliui, ledu parsiveždavo namo. Janapoliškiai, Vartavų savininkai, daugumoje buvo rusų tautybės žmonės. Kai jie važiuodavo per Kūjainius šienauti, tai kūjainiškiai sakydavo, kad jau „burliokai“ važiuoja. Važiuodavo per bendras Kūjainių ganyklas, kur išvažiavimui į pievas buvo vartai, vadinami „burliokų“ vartais. Prasidėjus karui, okupacijai ir kolektyvizacijai, pievas ėmė šienauti Kūjainių kolūkiečiai. Dabar tų pelkių jau niekas nebešienauja, tad jos užžėlė karklynais ir berželiais.
Antrą kartą nuleidus ežerą, paežerės gyventojai šienaudavo ežero žolę, išnešdavo ant kranto arba sudėdavo į žagus ir žiemą išsiveždavo. Sausinant ežerą trečią kartą, žeme buvo užpilta Sąsmauka, pastatytas tiltas su vandens reguliatoriumi, kurio įrengimai netrukus buvo sugadinti, o pati betoninė užtvanka padaryta 30 cm žemesnė, negu planuota. Tuo būdu šiaurinė ežero dalis buvo visai sunaikinta, o pietinės dalies vandens lygis 30 cm žemesnis planuoto lygio (pasakojo P.Vasiliauskas). Šiaurinėje užpelkėjusioje dalyje dabar auga krūmai, o pietinėje yra šiek tiek vandens ir tyvuliuoja neperžengiami liūnai. Kai buvo išleistas ežeras, jame pradėjo augti žolė, ir ją neturtingesnieji Varnių gyventojai šienaudavo. Vasarą šiaip taip susidėdavo žagus, o žiemą išsiveždavo. Sudėti ežere žagus buvo sunkus ir varginantis darbas. Reikėjo nešte sunešti žolę. Žmonės smukdavo į dumblą, vaikščiojo tik žolių kerais ir šaknimis. Kai kolūkis Karkliškių kaime, netoli buvusios Sąsmaukos pastatė fermą jaučiams auginti, tai gudrūs brigadininkai, vos tik pašalus, skubėdavo žmonių žagus suvežti į fermą. Ir taip, dirbę ir vargę, žmonės palikdavo be pašaro. Kai aš pradėjau dirbti brigadininku, pirmąją žiemą, vos pašalus, pradėjo ir mane raginti, kad jau pašalo ir reikėtų iš ežero suvežti į fermą žagus. Tuomet jiems aiškinau, kad tarybų valdžia yra darbininkų ir biednųjų žmonių valdžia, o ežere nė vienas bagotas neturi šieno. Visi žagai yra biednųjų žmonių sušienauti. Tam, kuris siūlė suvežti, pasakiau, kad parodytų, kuris žagas jo ir kuris jo sūnaus, tada parvešiu. Žinoma, kad neparodė.
Buvusių krūmų ir pelkių vietoje, tarp Karkliškių ir Drenių kaimų, melioracija įrengė apie 40 ha kultūrinių pievų. Pievos buvo du kartus per metus tręšiamos mineralinėmis trąšomis, todėl labai derlingos. Šienaudavome taip pat du kartus per vasarą, pirmą žolę ir atolą. Prikraudavome pilnas Karkliškių fermos daržines šieno. Pagrobti žmonių šieną jau niekam pagunda nekilo. Vėliau pradėjo smarkai trūkti trąšų, pievų net kartą per du metus nebepatręšdavome ir pievos sunyko. Šieną ir šiaudus sukraudavome į daržines, ir tai daržinės būdavo apytuštės. Laikraštis „Tiesa“ rašė, kad karo metu, 1941 metais prie Biržulio buvo sumušti vokiečiai, suvaryti į pelkes. Išskendo arkliai, vežimai ir technika. Rašė autoritetingi žmonės, savo akimis matę priešingą vaizdą. Matyt, motina partija privertė juos tai daryti. Vieno iš jų aš paklausiau, ką tai reiškia, tai jis man nieko neatsakė, tik pareiškė, kad apie tai pakalbėsime kitą kartą. Dabar jau jis miręs, ir paklausti nėra ko, nes antrojo nepažįstu.
Iš tikrųjų buvo taip. Vokiečiai per Kegus nuo Žarėnų vieškeliu užvažiavo į Kuršus prie Žąsūgalos kalno, ir tuo būdu apsupo rusus, besitraukiančius nuo Varnių. Eidžiotų kaime prie Pušinės miško įvyko smarkus mūšis, kuris tęsėsi nuo pietų iki pavakarių. Galiausiai rusai ėmė bėgti per Daktariškę ir Drenus į Karkliškius. Čia pelkėse ir krūmuose išmėtė savo ginklus, išsislapstė patys krūmuose. Viena mašina, pilna kareivių, Kūjainių keliu važiavo Varnių link. Tarp Kūjainių koplyčios ir tiltuko buvo vokiečių kareivių sušaudyti. Kai kurie kareiviai bandė išplaukti į kitą Sąsmaukos krantą, bet pavandeniškiai partizanai atidarė į juos ugnį. Taigi, yra tikimybė, kad Sąsmaukoje yra nuskendusių rusų kareivių. Kitą rytą dvi rusų mašinos, pilnos kareivių, su iškeltomis baltomis vėliavomis, Kūjainių keliu važiavo į Varnius. Viena prie pat miesto, prie tiltuko, kita kiek tolėliau buvo sušaudytos. Žuvusieji ten pat, pakelėje ir buvo užkasti. Po keleto metų rusams grįžus atgal, jų kaulai buvo sulaidoti tarp Valančiaus namo ir Valančiaus darželio Varniuose. Kūjainiuose gyveno iš Klaipėdos krašto grįžęs žmogus, pavarde Doleris, jis mokėjo vokiškai ir rusiškai. Jam teko vedžioti iš krūmų rusų kareivius, vertėjauti vokiečių ir rusų kareiviams. Tada vokiečiai Varniuose belaisvių jau nebešaudė.
Arklius gaudė gyventojai. Gurguoles, iš valsčiaus pavaryti, vežėmės į Varnius. Vėliau buvo surinktos ir patrankos, kurių daugiausia buvo Daktariškės kaime ir apie Drankalnį. Taigi, tokie buvo įvykiai karo metu prie Biržulio.
2000–ųjų metų vasaros pabaigoje pas mane buvo atvažiavę vokiečiai, kažkokios jų organizacijos nariai. Prašė, kad parodyčiau, kur prie Sąsmaukos yra nuskendęs vokiečių tankas. Žadėjo ir didelę premiją. Paaiškinau viską, kaip buvo, ir kad jūs esate suklaidinti eilinio bolševikinio melo.
Dabar beveik nebėra ežero, nebėra žuvies, paukščių, nebėra kultūrinių pievų nei šieno. Su poetu Antanu Baranausku galime pasakyti — viskas prapuolė, tik ant purvyno pliko keli karklynai apykreivi liko.

 

1 komentaras

  1. jeigu šnekėti apie vokiečių tanką, buvo toks atvejis, kada ties Janapole, nuo Pušinės miško link Varnių keliu bėgo vokiečių tankas, nuo besivejančios rusų armijos, tačiau įpuolė į Skarinės upelį ir tankistas užsimušė (atsitraukiantys vokiečiai buvo susprogdinę tiltą). Tai matė man artimas žmogus. Gal to tanko ieškojo vokiečių organizacija?

Daugiau nekomentuojama.