Dar praėjusiais metais mano dėmesį patraukė vienas dokumentas. Iš pirmo žvilgsnio — eilinis gelstelėjusio popieriaus lapas, bet akys iškart užkliuvo už pavadinimo: „Lietuvos nepriklausomybės medalio LIUDYMAS“. Visai netikėtai šis Žemaičių muziejaus „Alka“ eksponatas nuvedė į platesnę pažintį su vienu Nepriklausomybės kovų savanoriu ir net padėjo atrasti netikėtų sąsajų su žymiomis šių dienų asmenybėmis.
Raimondas Petrikas
Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorijos skyriaus vedėjas
1928 m. jauna Lietuvos valstybė su dideliu jauduliu ir pasididžiavimu šventė pirmojo valstybingumo dešimtmečio jubiliejų. Be įvairių renginių bei kitokių paminėjimų sukurtas nepriklausomybės sukakčiai pažymėti skirtas medalis (autorius — skulptorius Juozas Zikaras). Tarpukario Lietuvoje šiuo medaliu buvo apdovanojami knygnešiai, 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai, Vyčio Kryžiaus kavalieriai, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyviai, šauliai, taip pat asmenys, 1918-1919 metais pradėję dirbti Lietuvos valstybės administracijoje. Lietuvos nepriklausomybės medalio averse vaizduojamas sparnuotos laisvės deivės skulptūros reljefinis atvaizdas tekančios saulės fone. Abipus skulptūros pjedestalo įspausti autoriaus inicialai: kairėje — „J.“, dešinėje — „Z.“. Reverse — 6 horizontalių eilučių užrašas „PER AMŽIUS / BUDĖJĘ — LAISVĘ / LAIMĖJOM / PER AUKAS IR / PASIŠVENTIMĄ / 1918-1928“.
Apdovanojamas asmuo turėjo sumokėti valstybei 5 litus. Tačiau Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams, savanoriams ir esantiems tarnyboje kariams duotas nemokamai. Šis medalis tapo vienu populiariausių apdovanojimų tarpukario Lietuvoje — 1928-1940 m. juo apdovanota daugiau kaip 44 tūkst. Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma keletas šių medalių. Beje, simboliška, kad medalis atkurtas 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga.
Kartu su medaliu buvo gaunamas ir apdovanojimo dokumentas — liudijimas, kurių taip pat yra patekę į muziejaus rinkinius. Vienas jų, kaip minėjau, ir patraukė mano dėmesį. Dokumentas vieno lapo, vertikalaus formato, nespalvotas. Blankas spausdintas juodais poligrafiniais dažais vienoje balto popieriaus lapo pusėje. Pakraščiuose — tautinių motyvų juostos, viršuje, tekančios saulės spindulių fone, pavaizduotas Lietuvos nepriklausomybės medalis, o abipus jo — dvi datos: „1918“ ir „1928“. Dokumentas užpildytas mašinėle. Liudijimo popierius su korio pavidalo vandenženkliu.
Kaune išduotame liudijime esantis tekstas skelbia, kad Respublikos Prezidentas Antanas Smetona dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti apdovanojo 1919 m. trečiajame pėstininkų pulke tarnavusį viršilą Stasį Nutautą Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Po tekstu atspausti Krašto apsaugos ministro, generolo leitenanto Teodoro Daukanto ir Vyriausiojo štabo viršininko, generalinio štabo pulkininko Povilo Plechavičiaus parašai. Liudijimui suteiktas 27762 numeris, atspaustas spaudu, juodu tušu. Kairėje pusėje į popierių įspaustas Krašto apsaugos ministerijos reljefinis, herbinis antspaudas.
Kaip jau minėjau, šis apdovanojimas tarpukario Lietuvoje buvo labai populiarus. Gal tuo mano susidomėjimas ir būtų baigęsis, jei ne aptiktas kitas dokumentas — tam pačiam asmeniui 1929 m. kovo 26 d. išduotas apdovanojimo savanorių medaliu liudijimas. Jame nurodoma, kad Stasys Nutautas, sūnus Stasio, kilęs iš Šiaulių apskrities Šaukėnų valsčiaus Puikiškių kaimo, tikrai yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įstojęs į jos eiles 1919 m. birželio 1 d. Šis dokumentas taip pat vieno lapo, nespalvotas, vienpusis. Viršutinėje dalyje — Vytis, apsuptas lauro ir ąžuolo lapų vainiku, po juo — medalio piešinys ir tekstas. Popierius su korio pavidalo vandenženkliu. Liudijimo apatinėje dalyje yra Ministro pirmininko ir Krašto apsaugos ministro pareigas ėjusio, profesoriaus Augustino Voldemaro bei Vyriausiojo štabo viršininko, Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininko Petro Kubiliūno parašai. Liudijimui suteiktas 2029 numeris. Kairėje pusėje į popierių įspaustas Krašto apsaugos ministerijos reljefinis, herbinis antspaudas.
Tiek profesinė pareiga, tiek smalsumas ragino labiau pasidomėti abiejuose liudijimuose minimu Stasiu Nutautu, juolab pavardė atrodė kažkur labai jau girdėta…
Pirmieji paieškos rezultatai priminė, kodėl ši pavardė atrodė tokia žinoma — kadenciją baigusio Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus žmonos Almos mergautinė pavardė — Nutautaitė. Dar labiau suintrigavo tai, kad atitiko ir jos tėvo vardas — Stasys. Tačiau aklai pasikliauti tokiais sutapimais istorijoje būtų pernelyg didelė avantiūra.
Patikimos ir faktus apjungiančios informacijos trūko: dar kiek pasikapsčius po internetinės informacijos platybes, pavyko nustatyti tik tai, kad būtent šio apdovanojimo savanorių medaliu liudijimo savininkas kariuomenėje tarnavo iki 1922 m. balandžio 4 d., 1928 metais gyveno Šiaulių apskrityje, Pakruojo miestelyje.
Tačiau keletoje genealoginių svetainių rastos sąsajos su turimais faktais nedavė ramybės — o gal šis asmuo visgi Almos Adamkienės tėvas? 2007 m. išleistoje knygoje „Alma“ A.Adamkienė užsimena apie savo vaikystę Telšiuose, čia verslą turėjusį tėvą, tačiau apie ankstesnį jo gyvenimo laikotarpį nepasakojama.
Praradęs viltį, griebiausi paskutinės galimybės — elektroniniu laišku kreipiausi į Prezidentą Valdą Adamkų. Išdėsčiau visus turėtus duomenis, nors atsakymo gauti nelabai tikėjausi. Tačiau jau kitą dieną sulaukiau V.Adamkaus skambučio ir buvau patikintas, kad mano minėtuose dviejuose dokumentuose minimas Stasys Nutautas — tikrai Almos Adamkienės tėvas.
Tokiu būdu ėmė ryškėti už minėtų liudijimų slypinti vieno tarpukario Lietuvos kūrėjo savanorio gyvenimo istorija. Stasys Nutautas gimė 1899 m. kovo 8 d., gimtinė — Šiaulių apskrities Šaukėnų valsčiaus Puikiškių (dab. pav. — Puikiškė (Kelmės r.) kaimas. Tiesa, kituose šaltiniuose minima S.Nutautą gimus ir augus Šiauliuose. V.Adamkus viename interviu yra užsiminęs, kad žmona Alma turi išsaugojusi seną originalų Lietuvos Respublikos savo tėvo pasą, kuriame įrašyta: Stasys Nutautas, sūnus bajoro. Dvidešimtmetis vaikinas 1919 m. birželio 1 d. savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnavo trečiajame pėstininkų pulke (1920 m. pulkui suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardas), formuotame Raseiniuose, vėliau perkeltame į Šiaulius. Pulkas dalyvavo kovose su bolševikais, lenkais. S.Nutautas buvo sužeistas, už parodytą narsą gavo viršilos laipsnį. Nors jam siūlyta nuolatinė tarnyba, bet karjera kariuomenėje netraukė. Kaip kūrėjas savanoris 1924 m. gavo žemės sklypą iš nusavinto Gubernijos dvaro (dab. Šiaulių m. teritorija), turėjo progą pradėti ūkininkauti. 1926 m. vedė kelmiškę Oną Soblytę. 1927 m. Šiauliuose gimė pirmoji duktė Alma. Bet, atsisakęs tarnybos kariuomenėje, nesusižavėjo ir ūkininkavimu. Apie 1928 m. persikėlė į Pakruojį. 1930 m. S.Nutautas jau dirbo Pakruojo vartotojų bendrovės vedėju. 1929 m. susilaukė antrosios dukters Danutės.
XX a. 4 deš. antroje pusėje apsigyveno Telšiuose, dviaukščiame mūriniame name dabartinėje Birutės gatvėje, o Prezidento A.Smetonos g. 50 (dab. Respublikos g.) įsigijo prekybos namus „Radio Bangos“. S.Nutautas turėjo išskirtinę teisę atstovauti „Siemens“ ir „Telefunken“ produktams Vakarų Lietuvoje — Žemaitijos teritorijoje. Prekiavo radijo aparatais, kitais elektros prietaisais, motociklais, dviračiais. Verslas sekėsi gerai. Vaikai lankė vyskupo M.Valančiaus gimnaziją. Nutautai bendravo su Kipro Petrausko šeima, lankydavosi garsiojo dainininko Rainių dvarelyje. Kaip tik čia užsimezgė Almos pažintis su būsimąją aktore Galina Dauguvietyte (1926-2015), beje, debiutavusia Žemaičių teatre Telšiuose 1943 m.
Tačiau okupacijos radikaliai pakeitė tiek valstybės, tiek šeimos gyvenimą. Telšiškis Jakovas Gurvičius, prisimindamas holokausto baisumus, kaip vienus iš jam pagelbėjusių, mini Nutautus — jie daug padėję maistu. Nebebuvo saugu ir patiems — artėjant antrosios sovietinės okupacijos grėsmei, Nutautų šeima nusprendė pasitraukti į Vakarus. Po nesėkmingo bėgimo į Švediją, Rygos kalėjimo, apkasų kasimo, atsidūrė Vokietijoje. Vėliau, 1949 m., persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Rokforde, kur S.Nutautas įsidarbino darbininku metalo fabrike. 1951 m. Alma Nutautaitė ištekėjo už Valdo Adamkaus. O po dešimtmečio, 1961 m., jiems įsigijus Tabor Farmos vasarvietę, Nutautai persikėlė čia gyventi ir padėti tvarkytis ūkyje. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis S.Nutautas 1977 m. birželio 13 d. rytą žuvo autoavarijoje kelyje, vedančiame iš Tabor Farmos į Sodus miestelį Mičigano valstijoje. Palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse greta Čikagos.
Vieno eksponato paskatintų tyrinėjimų dėka pavyko ne tik papasakoti tarpukario Lietuvos kūrėjo savanorio likimą, persipynusį su Telšių istorija, bet ir rasti įdomių sąsajų su šių laikų žinomomis asmenybėmis. O ir patys dokumentai — liudijimai — įgavo žymiai didesnę istorinę-muziejinę vertę.