Ketvirtadienį Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaryta medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“. Ji visuomenei pristato 2007–2018 m. R.Venckaus sukurtus vyrų aktus.
Lina Dijokienė
Vieša paskaita
Kaskart vis su kitu kūrybiniu projektu į Žemaitijos sostinę sugrįžtantis menininkas Remigijus Venckus, viešojoje meno erdvėje nevengiantis prisistatyti kaip ironiškas meno chuliganas, šįsyk dovanojo viešą paskaitą apie videomeną. Beje, po jos pareiškė: apie parodą nieko nekalbėsiu…
Paskaitoje R.Venckus pristatė videomeną — nuo šios meno rūšies ištakų, garsiausių pasaulio videomenininkų iki to, kaip videomenas atsirado Lietuvoje: nuo eksperimentinių bandymų, klaidų ir netikėtų laimėjimų. Tarp jo aptariamų menininkų — ir lietuviams bene geriausiai žinomas eksperimentinio kino pradininkas Jonas Mekas. Kritikai, beje, lygina šiuos du videomeno autorius — Joną Meką ir Remigijų Venckų bei sako: „J.Mekas siekė suformuoti avangardinio kino kanoną, kiną išskirti kaip rimtą veiklą, o R.Venckaus kūryboje tampa visiškai akivaizdu, kad šis kilnus kino kūrėjų tikslas yra ne tik ignoruojamas, bet ir paliekamas tolimoje praeityje“.
Telšių žiūrovams savo paskaitos pabaigoje R.Venckus ne tik papasakojo, kaip jis atėjo į videomeną (nuo pirmosios neįtikėtinai brangiai įsigytos vaizdo kameros), kaip visiškai atsitiktinai ėmė fiksuoti aplinką, ir kaip iš to gimė Europoje labai vertinami jo darbai. Autorius pristatė ir savo naujausius videomeno darbus — filmus „Mano sėkmės istorija“ ir „Laiškas“ (šį filmą susirinkusieji galėjo peržiūrėti visą).
Videomeno kritikai teigia, kad R.Venckaus filmuose pastebimas peizažas yra tamsus, dažnai pilkas ir nereprezentuojantis jokio gyvenimo džiaugsmo. Jo asmeninės kūrybos tikslas gerokai paprastesnis, jis nėra susijęs su formos ir kanono paieška. Kūriniuose R.Venckus atsigręžia į visuomenę, kurioje jis gyvena ir susiduria su konservatyviais mitais, įsišaknijusiais viešajame diskurse. Jo naujausiuose filmuose ženklinama kone tiesioginė kova su primityviu konservatizmu. Pavyzdžiui, filmas „Mano sėkmės istorija“ (2013) gali būti traktuojamas kaip autobiografinė „esė“, anksčiau niekada nedemonstruota Lietuvoje. Kūrinyje pasakojama apie sunkumus, kylančius iš konservatyvios akademinės bendruomenės aplinkos.
Naujausias R.Venckaus filmas „Laiškas“ (2018) visiškai kitoks. Čia meilės jausmą aukštinantis laiškas paverčiamas poetiniu garso meno ir šokio junginiu, kurį „permuša“ pilkas, lietuviškos žiemos peizažas. Vienodai intensyviai skambantis autoriaus balsas, profesionalaus šokėjo judesiai, persipinančios metaforos sukuria siekiamo, bet neįmanomo geismo, trokštamo malonumo aliuziją. Iki pat filmo pabaigos laiško adresatas taip ir lieka nepažintas žiūrovui anonimas.
Baigdamas paskaitą apie videomeną, menininkas juokavo, kad būtent videomenas padėjo atrasti fotografiją. Kolegos teigia, jog jis esąs geresnis menininkas fotografas nei filmų kūrėjas.
Vyrų aktų paroda
Kadangi pats fotografijų parodos autorius parodos susirinkusiems nepristatė, tik kvietė ją pasižiūrėti — o paroda išties didžiulė, surengta abiejose galerijos salėse, todėl parodai pristatyti pasitelkiame paties menininko mintis, pateiktas anonse. Kodėl vyrų aktai? Anot profesoriaus, „atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų seksualinių geismų ir konfliktų, kūnas yra tikrovės medžiaga, skirta menui“. Kita vertus, vyro kūnas jo paties kūriniuose „per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį“.
Profesorius vyrų aktų fotografijas pradėjo kurti 2007 metais. Jos sugulė į ciklus „Iš vaikinų gyvenimo“ (2009-2013 m.), „Pas močiutę kaime“ (2009-2010 m.), „Pokalbiai apie meilę“ (2011–2013), „Virtuvės antropologija“ (2010) ir kt.
Kūnas — erdvinis tekstas
„Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija, nesusieta vien tik su juo pačiu. T.y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau, pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto.
Būtent toks kūnas regimas fotografijų cikle „Aš esu kitas“ (2011-2018). Sukurti šį ciklą paskatino skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva, bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą“,— aiškina autorius.
Anot R.Venckaus, nedera manyti, kad savo kūriniais jis oponuoja tikėjimui ar Biblijai. „Priešingai — aš esu tikėjime, tačiau negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno. Meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią grąžinu kūrybinį rezultatą“,— teigė autorius.
Provokuoja ar užmena mįslę?
R. Venckus neabejojo, kad dalį žiūrovų kūriniai papiktins dėl jų įžvelgtų aliuzijų į homoseksualumą. „Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Žiūrovo pasipiktinimas homoseksualia erotika kalba apie jį patį — ne apie mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek jūs (žiūrovai), tiek aš (autorius) esame kiti“,— aiškino autorius parodos idėją.
Pirmąją autorinę vyrų fotoaktų parodą „Tarp mūsų vyrų“ R.Venckus surengė 2009-aisiais Panevėžio Fotografijos galerijoje. „Nors parodos tekste nebuvo propaguojamas homoseksualaus vyro kūnas, o keliama vyro kūno nuromantinimo arba eliminavimo dabarties kultūros produktuose problema, lyrinėse, estetizuotose kompozicijose galima buvo įžvelgti specialiai formuojamus homoseksualaus kūno įvaizdžius.
Regėtos paslėptos nuorodos į homoseksualią meilę, intymų ir kasdieniam žvilgsniui neatvirą dviejų sekso partnerių prisilietimą. Gausios refleksijos, pasipylusios Lietuvos spaudoje, ne tik rodė visuomenės pasipiktinimą arba pasigėrėjimą kūriniais, bet ir atvėrė tam tikras Lietuvos socialiniame diskurse plytinčias piktžaizdes“,— prisimena autorius.
Paroda po parodos
Prieštaringai vertinama paroda buvo surengta ir Kelmės krašto muziejuje (2010 01 18-02 20). Aktų fotografijomis susidomėjęs meno kritikas ir kuratorius, Braitono universiteto (University of Brighton, Jungtinė Karalystė) ir Adomo Mickevičiaus universiteto (Adam Mickiewicz University, Lenkija) profesorius dr. Pawelas Leszkowiczius menininką pakvietė sudalyvauti Lenkijos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe w Warszawie) rengiamoje tarptautinėje parodoje „ARS Homoerotica“ (2010 06). Vėliau muziejuje surengtame menininkų kūrybos apžvalgos vakare taip pat buvo pristatytas ir analizuotas asmeninis prof. dr. R.Venckaus kūrybos braižas. Didelio dėmesio sulaukė jo videofilmas „Meilė“ (2009). Parodos kuratorius pastebėjo, kad fotografijos ir videomeno kūriniuose gausu egzistencinės problematikos, o patrauklūs ir erotiški kūnai apgalvotai komponuojami buitinėje, jiems neskirtoje ir nebūdingoje erdvėje.
2013 m. liepos 13 d. Vilniaus kameriniame teatre atidaryta prof. dr. R.Venckaus paroda „Aš esu kitas“ buvo pirmasis antrojo Baltijos parado už toleranciją renginys. 2014 01 09-21 jo autorinė paroda „AnOther“ buvo surengta Maria Curie Sklodowska universiteto galerijoje „Zajezdnia“ (Liublinas, Lenkija).
Pernai autorinė aktų paroda „Iš vaikinų gyvenimo“ dar kartą surengta Panevėžio miesto fotografijos galerijoje, o šiemet Kaune ir Šiauliuose surengtos profesoriaus retrospektyvinės parodos, pristačiusios dešimtmečio kūrybą.
R.Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“ Telšių parodų galerijoje veiks iki lapkričio 26 d.
Apie autorių
Prof. dr. R.Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu prof. dr. R.Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros dėstytojas.
Anksčiau jis dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra paskelbęs 18 mokslo straipsnių, dalyvavęs 5 tarptautinėse ir 20 respublikinių mokslo konferencijų.
Profesorius dažniausiai kuria fotografijos meną. Pagrindinės jo kūrybos temos — atmintis, laikas, individuali patirtis ir vyriško kūno bei seksualumo interpretacijos. Kūrėjas surengė 46 autorines parodas Lietuvoje ir 4 užsienyje. 2010 m. atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje.
Lietuvoje prof. dr. R.Venckus taip pat yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir videomeną. Jo parengti tekstai apie žinomus Lietuvos ir Vakarų pasaulio menininkus lydi parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, kitur. Jis taip pat yra 327 kritikos straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.
Man labiau patiktų moterų aktai. Gal daugiau.