Mums, žurnalistams, dažnai tenka kreiptis dėl informacijos į Savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistę Skaistę Sadonytę. Norėdami ir skaitytojams pristatyti viešųjų ryšių specialisto darbą, parengėme su Skaiste interviu.
— Turite įvairios darbo patirties: baigėte teisės studijas, dirbote dėstytoja kolegijoje, vienu metu buvote mūsų kolegė — dirbote korespondente rajono laikraštyje. Papasakokite apie savo profesinį kelią.
— Mano, kaip ir daugumos jaunų žmonių, kelias iki to, kur esu dabar, buvo gana įvairus. Turėjau svajonę dirbti policijoje, įstojau į teisės ir valdymo bakalauro studijas. Antrame kurse nuėjau į tuomet Respublikos gatvėje buvusį komisariato pastatą pasiteirauti dėl galimybės įsidarbinti, buvau pasiryžusi dirbti nesvarbu ką, svarbu — pakliūti į tą sistemą ir joje „užaugti“. Išėjau nuliūdusi — sulaukiau atsakymo grįžti po studijų baigimo, bet dar aiškiau įsitikinusi, kaip jaunam žmogui reikalingas aukštojo mokslo diplomas.
Būdama savarankiška, nenorėjau visus šešerius studijų metus tik studijuoti, jaučiau galinti ir dirbti, ir mokytis, tad nužingsniavau į laikraščio redakciją, įdėjau skelbimą, kad ieškau darbo. Netrukus suskambo telefonas, sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti žurnaliste. Pasiūlymą priėmiau nedvejodama, nes nuo mažens draugavau su plunksna, buvau teisybės ieškotoja, mėgstanti tiriamojo pobūdžio veiklą, be to, ypač domėjausi psichologija, o šios savybės žurnalistui reikalingos kaip žuviai vanduo. Darbą redakcijoje pavyko derinti su studijomis, tad baigiau teisės bakalauro ir teisės magistro studijas.
— Anksčiau dirbote ir aukštojoje mokykloje?
— Atsiėmusi magistro diplomą, po mėnesio, būdama dvidešimt penkerių, įsidarbinau skaityti paskaitų tuomečiame Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete. Čia dirbau iki kolegijos likvidavimo — septynerius metus, įgijau vertingos patirties: buvau paskirta Socialinių mokslų katedros vedėja, skridau skaityti paskaitų į Turkijos universitetą, Rietavo fakultete vedžiau paskaitas anglų kalba studentams iš užsienio šalių, taip pat dirbau su ilgalaikiais bedarbiais.
Už suteiktą galimybę tobulėti iki šiol jaučiuosi dėkinga puikiam žmogui — dekanei Janinai Reinienei ir kitiems kolegoms.
— Kaip nutiko, kad vis dėlto pasirinkote darbą valstybės tarnyboje — Telšių rajono savivaldybės administracijoje?
— Pokyčius sąlygojo pojūtis, kad stoviu vietoje ir nebeturiu kur augti, reikėjo naujų iššūkių, galimybių tobulėti. Puikiai pamenu vieną saulėtą dieną, kai, eidama imti interviu iš šviesaus atminimo mero Vytauto Kleivos, pažvelgiau į Savivaldybės pastatą ir pagalvojau: „Aš norėčiau čia dirbti…“. Iki šiol juokauju, kad turime būti atsargūs su svajonėmis, nes netrukus Savivaldybėje buvo paskelbtas konkursas į viešųjų ryšių specialisto pareigas, konkursą laimėjau ir atsidūriau ten, kur esu dabar. Perėjau, kaip sakoma, į kitą barikadų pusę: tą, kurią pati neretai kritikuodavau dirbdama žurnaliste.
— Ar žurnalistinio darbo patirtis pravertė dabartinėse, viešųjų ryšių specialisto pareigose? Ar žurnalistinio darbo patirtis šiuo atveju padeda, ar trukdo?
— Atvirai pasakius, būtų sudėtinga, jei viešųjų ryšių specialisto pareigas valstybinėje įstaigoje atliktų patirties žiniasklaidoje neturintis asmuo, nes viena iš pagrindinių funkcijų — bendravimas su žiniasklaida. Mano darbe nepakanka vadovautis tik teorinėmis žiniomis iš vadovėlių, būtina strateguoti, žinoti žmonių ir žurnalistų poreikius ir lūkesčius, mokėti pateikti informaciją suprantama kalba. Įgyta patirtis man labai padeda, bet kai kam galbūt ir trukdo. Žurnalistas ir įstaigos viešųjų ryšių specialistas yra tarytum prokuroras ir advokatas: vienas kaltina, kitas — gina. Todėl mano etatas, kaip pajuokaujame ir su pačiais žurnalistais, ne visada parankus kritikos negailinčiai žiniasklaidai.
Kone kasdien gaunu klausimų iš visuomenės informavimo priemonių apie įstaigos veiklą. Dalis klausimų — tik informacinio pobūdžio, tad didelių iššūkių nekyla, bet likusi dalis — su kritikos prieskoniais. Kiekvienai situacijai yra savas sprendimo būdas. Jei kritikos sulaukiame nepagrįstai, privalome išreikšti savo poziciją ir paaiškinti, kaip yra iš tiesų. Jei Savivaldybės tarnautojas suklysta, tinkama išeitis — pripažinti ir atsiprašyti, nes teisinimasis gali iššaukti dar didesnį žmonių nepasitenkinimą. Kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai ir atsakingai, nes net ir vienas ne taip pasakytas žodis gali suteikti pretekstą išpūsti skandalą, kurie žiniasklaidai reikalingi siekiant skaitytojų auditorijos — juk kritika visada girdima geriau nei geras žodis.
Žinoma, ne mažiau svarbūs ir žurnalisto gebėjimai, jo vertybės, nešališkumas. Jei žurnalistas bus asmeniškai nusiteikęs prieš Savivaldybės tarnautoją, jis vis vien ras, kaip „įkąsti“. Tokių, asmeninių situacijų neturėtų būti, todėl svarbus vaidmuo, koordinuojant žurnalistų darbą, tenka ir visuomenės informavimo priemonių redaktoriams.
— Kur dirbti sunkiau — redakcijoje žurnalistu ar Savivaldybėje?
— Neteisinga būtų vertinti, kieno darbas lengvesnis ar sunkesnis, nes tai būtų asmeninės patirties išraiška. Žurnalistų kasdienybė tikrai nėra lengva, galiu pasakyti tik tiek, kad man Savivaldybėje darbo ir atsakomybės yra kur kas daugiau nei buvo redakcijoje.
Dauguma žmonių vis dar mano, kad savivaldybėse dirbti lengva, mokami dideli darbo užmokesčiai, maži darbo krūviai. Savo kailiu patyriau, kad taip nėra. Savivaldybėje dirbama daug ir gana įtemptai, išimčių, kaip ir kiekviename kolektyve, pasitaiko, bet tai natūralu — negali visi būti vienodai darbštūs ir gabūs.
— Apibūdinkite savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas? Ar galima Jūsų darbą pavadinti monotonišku?
— Pagrindinės funkcijos — atstovauti Telšių rajono savivaldybės administracijai spaudoje, viešinti įstaigos veiklą, teikti pagalbą vadovams formuojant jų poziciją įvairių sričių klausimais, informuoti gyventojus apie teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus, rengti sveikinimus bei apdovanojimus ir panašiai. Viešųjų ryšių specialistai yra tie nematomi žmogeliukai, apie kurių egzistavimą visuomenė dažnai net nesusimąsto.
Mano kasdienybė tikrai nėra monotoniška: pradedu rašyti straipsnį, skambina žurnalistas, prašydamas skubios informacijos ją rinkdamas; sulaukiu skambučio atbėgti nupaveiksluoti renginio ir panašiai. Darbo pobūdis priklauso ne tik nuo manęs pačios, didžiąja dalimi — nuo vadovų: kiek jie nori, kad įstaiga būtų atvira visuomenei, o jos veikla — suprantama kiekvienai gyventojų grupei.
Viešųjų ryšių specialistas gali teikti idėjas, pasiūlymus, planuojamus rezultatus, bet jei vadovas nepritars, nematys prasmės, nieko nebus.
— Ar išsipildė tie lūkesčiai, su kuriais atėjote į valstybės tarnybą?
— Gyvenime esu realistė, lūkesčių neturėjau, nes viskas gyvenime pasiekiama tik pastangomis ir darbu, o ne vilčių teikimu. Žinoma, kaip ir kiti jaunesnio amžiaus žmonės, tikėjausi, kad savo darbu, idėjomis galima įvesti daug naujovių, pakeisti kai kuriuos dalykus. Deja, praktikoje tai nėra lengva, ypač valstybės tarnyboje, kur dauguma dalykų įspausti į biurokratinius rėmus. Tačiau galime pasidžiaugti, kad Telšių rajono savivaldybė tampa vis atviresnė, užmegztas glaudus bendradarbiavimas su rajono žmonėmis, pamažu keičiame susiformavusį požiūrį į gera.
— Telšių rajono savivaldybė aktyviai komunikuoja socialiniame tinkle „Facebook“. Ar toks bendravimo būdas pasiteisina?
— Socialinis tinklas tapęs neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi, jei anksčiau „Facebook‘u“ naudodavosi tik jauno amžiaus žmonės, tai dabar retas penkiasdešimtmetis ar net senjoras neturi susikūręs anketos. „Facebook‘as“ suteikia rajono žmonėms galimybę gauti informaciją jiems patogiu būdu: atsiunčia mums žinutę ar komentarą, mes pateikiame atsakymą. Šiame socialiniame tinkle žmonės drąsiai reiškia savo nuomonę apie Savivaldybės veiklą, teikia pasiūlymus, net ir apiburnoja. Sveikintinas žingsnis atviro bendravimo link! Visgi naktimis tenka išjungti telefono garsą, nes bendrauti su Savivaldybe yra norinčiųjų nepriklausomai nuo paros laiko.
Pastarasis gana įdomus atvejis. Į Savivaldybės „Facebook‘ą“ parašė moteris, kurios tėvas ieško keliasdešimt metų nematyto draugo: gyvenusio Judrėnuose, kartu tarnavusio kariuomenėje. Su Ryškėnų seniūnija išsiaiškinome, kad ieškomas žmogus Lietuvoje nebegyvena, bet per keletą dienų pavyko rasti jo telefono numerį. Pradžiuginome to asmens ieškojusią šeimą, o jie pradžiugino mus, pasidžiaugę šauniu Savivaldybės bendravimu.
Pastebiu, kad gyventojams ypač patinka, kai šiuo socialiniu tinklu tiesiogiai transliuojame įvairius renginius, kartais susidaro ir kelių tūkstančių žiūrovų grupė. Gyventojai noriai varto nuotraukas iš renginių, domisi informacija apie atliktus ar planuojamus darbus. Dalis žmonių neturi galimybės išeiti iš namų, atvykti į renginį, tad tą informacijos trūkumą stengiamės kompensuoti viešindami informaciją. Kai aplink tiek negatyvo, žmonėms reikia įvairaus turinio pranešimų: tiek informacinio pobūdžio, tiek skatinančių džiaugtis ir didžiuotis savo rajonu.
Dauguma problemų visuomenėje kyla dėl nežinojimo, kuo daugiau žmogus žinos apie realias Savivaldybės galimybes, apie atliekamus, planuojamus darbus, teikiamą finansavimą ar kitas paslaugas, tuo mažiau kils nesusipratimų, pykčio, pretekstų kritikai.
— Dirbate įstaigoje, kurią paprastai visuomenė stereotipiškai linkusi kritikuoti. Su kokiais stereotipais dažniausiai tenka susidurti kasdieniame darbe? Kaip pavyksta juos laužyti?
— Stereotipų nereikia laužyti — drastiškos priemonės iššaukia tam tikrų gyventojų grupių pasipriešinimą. Stereotipus reikia perprasti ir nustoti teikti pagrindą jų formavimuisi, kad palaipsniui išnyktų patys. Galime įvairiais metodais formuoti teigiamą įstaigos įvaizdį viešojoje erdvėje, bet norimų rezultatų nepasieksime be kiekvieno darbuotojo indėlio bendraujant su žmonėmis ir teikiant jiems kokybiškas paslaugas. Jei valstybės tarnautojas gyventojui paslaugas suteikia nekokybiškai, kas kaltas: gyventojas ar Savivaldybės tarnautojas? Žinoma, kad pastarasis. Galime kurti idealų įstaigos įvaizdį viešojoje erdvėje, bet jei į tą idealiai pristatomą įstaigą nuėjęs žmogus negauna kokybiško aptarnavimo, įvaizdis subliūkšta.
— Kokią įtaką Jūsų darbui turi politiniai procesai?
— Sunkiausia dirbti rinkimų laikotarpiu: tuomet politikai ar jais tapti norintys asmenys Savivaldybės atžvilgiu naudoja neobjektyvią kritiką, siekdami pakelti savo pačių reitingus. Viešoji erdvė pradeda mirgėti nuo informacijos, kokie neva blogi Savivaldybės sprendimai ir rezultatai, niekas nedirba, klysta ar panašiai. Eilinis rajono žmogus tampa savotišku įkaitu, kuriuo nuomone manipuliuojama, siekiant gauti palankumą balsuojant. Aš puikiai perprantu tą sistemą, žinau priemones ir metodus, kaip su tuo kovoti. Žinoma, dalis neigiamos informacijos vis vien patenka į skaitytojų nuomonės formavimo lauką, bet nedaug kas žino, kiek to negatyvo buvo suvaldyta.
Būtina paminėti ir tai, jog pagrįsta kritika yra skatintina, nes verčia tobulėti.
— Telšių rajono savivaldybės administracijoje esate jaunas žmogus, ar daug jaunimo kolektyve?
— Telšių rajono savivaldybės administracijoje jaunesnio amžiaus žmonių nėra daug: Administracijoje, įskaitant 11 seniūnijų, dirba 14 asmenų nuo 25 iki 29 metų, 32 asmenys nuo 30 iki 34 metų. Šiek tiek vyresnio amžiaus darbuotojų yra daugiau: nuo 35 iki 49 metų — 100 asmenų, nuo 50 iki 59 metų — 122 asmenys. Dirbti Savivaldybės administracijoje pradėjau būdama dvidešimt aštuonerių, buvau viena jauniausių darbuotojų. Valstybės tarnyba jaunesniems, stažo, kvalifikacinės klasės neturintiems asmenims ne visada patraukli dėl sąlyginai nedidelių darbo užmokesčių.
— Dažniausiai esate įvairių įvykių sūkuryje. Gal galite prisiminti ir papasakoti kokią situaciją, privertusią nusišypsoti?
— Su vienu iš vadovų nuvykome į renginį kultūros centre. Atsisėdau šalia garbesnio amžiaus moters, kuri, pamačiusi pirmoje eilėje sėdintį įstaigos vadovą, pradėjo ant jo burnoti (nežinodama, kur aš dirbu, tikėjosi ir mano pritarimo). Pusę renginio įdėmiai klausiau, pasibaigus, paprašiau vadovo pabendrauti su šia moteriške. Istorija baigėsi tuo, kad senjorė nuglostė vadovą, padėkojo jam ir netgi pakvietė į svečius. Būna įvairiausių situacijų: ir juokingų, ir graudžių, bet apie tai nesinori pasakoti, kad kas nors nepažintų savęs kaip istorijos dalyvio.
— Kokių asmeninių savybių reikia, norint dirbti Jūsų pareigose?
— Reikia nesavanaudiškumo, nes privalai formuoti ne savo, o kitų įvaizdį. O praktikoje pasitaiko, kad viešųjų ryšių specialistai, už viešuosius ryšius atsakingi patarėjai ar padėjėjai, spaudos atstovai viešojoje erdvėje save išreklamuoja labiau nei tuos, kuriems dirba. Būtina drąsa, komunikabilumas, savotiški šarvai, ir, savaime suprantama, meilė žmonėms. Kuo daugiau dvasiškai šiltų ir nuoširdžių žmonių dirbs valdiškose įstaigose, tuo geriau bus visiems.
— Labai dažnai Jus sutinkame įvairiuose renginiuose, dažnai jau po darbo valandų ar šventinėmis dienomis. Ar neslegia toks didelis darbo krūvis?
— Nesu iš tų, kurie sėdi prie laikrodžio ir laukia, kol išmuš 17 valanda. Kuo žmogus daugiau daro, tuo daugiau padaro. Tačiau kai kurios gyvenimo pamokos išmoko, kad darbas nėra visas gyvenimas. Pernai rugsėjį, kaip ir dažną šeštadienį tuomet, skubėjau iš renginio namo ir pakliuvau į avariją. Atsisegiau saugos diržą, iškritau iš automobilio ant žemės, akyse — juoda, bet ranka užčiuopiau žolę, įsikibau į ją ir pajutau neapsakomai keistą jausmą krūtinėje: koks visgi trapus tas gyvenimas ir kaip džiaugiuosi, kad esu gyva. Todėl kiekvienam skaitytojui nuoširdžiai linkiu mėgautis gyvenimo akimirkomis ir jas užpildančiais žmonėmis, rekomenduoju peržvelgti savo vertybes, tikslus ir pasiryžti tiems iššūkiams, kuriems anksčiau galbūt neužteko drąsos.
— Dėkojame už pokalbį.