Įspūdinga Martyno Ivancevičiaus gyvenimo kelionė

Martynas Ivancevičius sovietų kariuo-menėje apie 1945 m.

Išsamus ir beveik neįtikėtinas Martyno Ivancevičiaus (1924-2015) pasakojimas, kurį 2012 m. užrašė plungiškis metraštininkas Alfonsas Beresnevičius.

Tekstą parengė Antanas Ivinskis

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87)
Tarybinės armijos savanoriai iš Varnių į Telšius, o iš Telšių į Vilnių ėjome pėsti. Apie 260 savanorių prisijungė Telšiuose. Ilgos, varginančios kelionės metu dalis savanorių išbėgiojo iš rikiuotės. Bendražygis Garbenčius paaiškino, kur žeminėse slepiasi laisvės kovotojai. Patarė eiti į partizanų būrį. Ant Ventos tilto, Kuršėnuose, kartu su tėvo brolio Kazimiero sūnumi Steponu visą naktį vaikščiojome, svarstėme, diskutavome. Visi trys, artimiausi giminaičiai, nutarėme tęsti, kad ir varginančią, kelionę į Vilnių. Vilniuje, Užupyje, priglaudė vienuolyno pastatuose, kažkiek nukentėjusiuose nuo praūžusio fronto. Ten pirmą kartą pamaitino karišku maistu. Daug savanorių iš Vilniaus traukinių stoties išvežė link Kozielsko, šiauriau Maskvos. Suformavo batalionus. Paskyrė į sunkiųjų kulkosvaidžių batalioną. Vyko kariniai taktiniai mokymai, ruošė karui į frontą.
Atėjo labai šalta žiema, tiesiog speigas. Išvykome į šaudyklą. Įsakė bėgioti, kad nesustingtų sąnariai, kad sugebėtume taikliai šaudyti. Šaudėme iš sunkiųjų kulkosvaidžių į bėgančius taikinius. Taikliai šaudžiau, buvau tos srities specialistas, nes, tarnaudamas Vokietijos Trečiojo reicho armijoje, buvau pripratęs prie panašaus pavyzdžio ginklų.
Kojos apautos pusbačiais, drobiniai autai. Daužiau koją į koją, kad nesušaltų. Būrininkas pribėgęs skaudžiai spyrė į sušalusias kojas. Taip įvyko incidentas…, dėl kurio atomazgos Karo lauko teismo buvau nuteistas mirties bausme, ją pakeičiant į karinę tarnybą mirtininkų batalione — fronte pirmosiose linijose.
Iš karinių apmokymų, kaip nusikaltėlį–mirtininką mane pirmąjį išvežė į frontą. Brolį Joną paliko tęsti karinių mokymų. Jį kitu traukiniu išvežė į frontą Vokietijoje. Po karo į vietinį karinį komisariatą atsiuntė brolio Jono asmens kortelę. Parašyta: „Žuvo Mažojo kelio gyvenvietėje“, Oderio upės apylinkėse.
Einant frontui, mirtininkus išvaro į neutralią zoną. Visa fronto linija už mirtininkų nugarų — neatsitrauksi niekur, tik pirmyn. Nuo priešo ar nuo savų kulkų pasmerktas žūti. 200-300 bataliono karių eina grandine į priekį. Pasibaigus puolimui, likdavo kelios dešimtys gyvų. Jeigu atakos metu mirtininką sužeidžia, iš mirtininkų kuopos atleidžia, paskiria į paprastus karinius dalinius. Taip mirtininkams panaikinama jiems paskirta karo lauko bausmė. Sunkiai sužeistus mirtininkus veža gydyti į ligoninę. Iš likusių suformuoja kuopą. Pagal karo lauko teismo paskirtą bausmę, mėnuo mirtininko karinės tarnybos fronte prilygo metus laisvės atėmimo.
Mus perdislokavo į Latvijos teritoriją. 1945 m. balandžio 23 d. Kurliandijos fronte, netoli Liepojos, vyko paskutinis, lemiamas puolimas prie Vartajas aukštumos. Kurliandijos frontas — tai pragaras latvių žemėje. Čia žuvo nesuskaičiuojamas skaičius vokiečių ir rusų kareivių. Rusai savo žuvusius laidojo paprastai. Buldozeriu išstumdydavo tranšėją, tuo pačiu buldozeriu sustumdydavo žuvusių karių palaikus, užstumdavo žemėmis. Įkala kuoliuką, pritvirtina iš konservų dėžutės iškirptą penkiakampę žvaigždę — broliškas kapas. Vokiečių karių kapinės, link Liepojos, pagal plentą apie 20 km ilgio. Prie kiekvieno kapo iš baltų beržų sukalti kryžiai. Ant kiekvieno kryželio uždėdavo po metalinį kareivišką šalmą, prikaltoje lentelėje užrašydavo žuvusio kario asmeninius davinius, neatsižvelgiant į tautybę. Žuvusių karių palaikus gabeno į tam paskirtą vietą, ne taip, kaip žuvusius tarybinės armijos karius,— kur žuvo, ten užkasė.
Jau buvo pasibaigęs mirtininko statuso laikas, leido vykdyti karinės žvalgybos užduotis. Netoli Dobelės miestelio vykdėme karinės žvalgybos užduotis. Išėjome aštuoni žvalgai (mažasis žvalgybos korpusas), susidūrėme su vokiečių žvalgais,— apie 30 m vieni priešais kitus. Vokiečių žvalgai traukiasi atgal po vieną atbuli. Palaiko ugnį atsisukę. Liko vienas, paskutinis, stovi prieš mane, ginkluotas karabinu. Aš nuleidau automatą. Vokietis apsisuko, eina. Žiūri per petį. Išskyrėme taikiai. To niekas nepastebėjo, ir vėliau niekas nesužinojo apie neeilinį įvykį žvalgyboje.
Įsimintina kita situacija. Vienoje pusėje ant kalno vokiečių apkasai, rusų — pakalniau. Per vidurį teka siauras upelis, nešantis švarų šaltinių vandenį. Rusų kariai vakare eidavome pasisemti vandens į tą upelį. Vokiečiai mus stebėdavo, nešaudė. Gal žinojo, kad čia ginkluoti mirtininkai. Rytais į tą patį upelį pasisemti geriamojo vandens eidavo vokiečiai. Mes jų nelietėme. Sykį viršila latvis įsidrąsino eiti upelio pakrantėmis, bet, pamatęs vokiečius, vieną mirtinai sužeidė. O Dievuliau mano! Vokiečiai atidengė ugnį. Dieną, naktį tikras pragaras. Prakeikėme tą latvį. Prieš tą incidentą, kurį laiką fronte vyravo ramybė. Ramiai leidome kariškoje parengtyje dienas ir naktis. Reikėtų gyvenime visiems vadovautis Dešimties Dievo įsakymų penktu punktu, nesutvėrei — nežudysi. Tuo vadovavausi vykdydamas užduotis rusų kariuomenėje.
Likimas žmogui kelią pašviečia. Priėjo tokia karti diena mano kareiviškame gyvenime — pabodo po kraujus braidyti. Išsitraukiau naganą, keliu ginklą prie smilkinio. Nežinoma jėga atitraukia ranką su visu ginklu. Nesuprantu, kas įvyko. Antrą kartą mėginu. Nekyla ranka prie smilkinio. Apsiverkiau. Man mintyse sako: „Dar tau ne laikas. Tau dar ne laikas“. Gal motinos žodžius girdėjau? Taip tada įsivaizdavau. Per didelė nervinė įtampa. Nuo to karto, kad ir kaip sunku žvalgyboje dažnai būdavo, nebekreipiau ginklo į save. Kritiniais atvejais vis prisimindavau mintyse girdėtus žodžius: turiu visus sunkumus išgyventi, turiu gyventi.
Vykdant užduotį, pamačiau miške kareivį — susikūręs ugnelę šildosi. O kūrenti lauželius griežtai draudžiama. Iš žeminės išėjo kuopos vadas, pamatė besišildantį kareivį, savo sargybinį. Įsakė išsiauti basam ir nuogomis kojomis užtrypti ugnį. O mes matome kareivio kankinimo veiksmus. Tarnavusiam ne vienoje kariuomenėje, mačiusiam įvairių kančių, užkaito širdis. Iš vokiškos pistonmašinės paleidau taiklią, trumpą seriją — kaip su pjūklu tarybinės armijos kapitoną… Išaiškino nusikaltėlį. Ir štai mane teisia jau antrasis — parodomasis karo lauko teismas.
Teisė mus 26 nusikaltėlius. Išrikiavo, nuėmė apdovanojimus, nuplėšė antpečius. Karo lauko tribunolas perskaitė nuosprendį. Sukomandavo: „Pirmas ketvertas išeikite!“. Automatčikai paleidžia seriją į nuteistuosius. Iš eilės penkis. Veda prie kito dalinio — parodyti bausmės atlikimą. Ketvirtoje vietoje pasigirsta ta pati garsi, šiurkštaus balso komanda. Netikėtai atvažiuoja armijos vadas — antram Leningrado frontui vadovavęs armėnas generolas Bagramyan. Prieina prie kiekvieno nusikaltėlio iš eilės. Paklausia: „Už ką?“. Pasisako, kas kuo nusikaltęs statutui. Pasigirsta atsakymai rusų kalba: „Durnius, durnius“. Visus, likusius gyvus, išklausė, garsiai pranešė: „Mums reikia gyvų, ne sielų. Į frontą — mirtininkais! Tegul krauju išperka savo bausmes“. Protingas sprendimas — visi likę gyvieji nusikaltėliai vienodai pagalvojome. Gaila tų dvylikos sušaudytųjų. Dar tokių pat nusikaltėlių atsiuntė iš kitų karinių dalinių. Suformavo mirtininkų batalioną. Išvarė į ūkininko sodybą, mirtininkus laikinai uždarė į klėtį. Ūkininko troboje įsikūręs čekistų (žaliomis kepurėmis) pasieniečių štabas. Kelis mirtininkus išvarė pakurti pirtį štabo karininkams. Reikėjo paruošti malkų. Kaimo pirtis pastatyta prie tvenkinio. Išleistas iš klėties galvoje rezgiau pabėgimo planą. Saulė leidosi už miškų, aplinkui ramu, pasileidau bėgti į miško gilumą. Išeinu į palaukę — apsiaustas miškas. Pasigirsta komanda: „Stoti! Kur eini?“. Tie patys pasienio tarnybos kariai saugojo mišką. Jeigu nesaugotų, gal daug kareivių išsibėgiotų. Kaip nusikaltėlį parvarė į pasienio kariuomenės štabą. Nelygaus veido karininkas į rankas bruka kastuvą. Ūkininko rūtų darželyje su kastuvu užbrėžė ribas. Sukomandavo: „Kask sau duobę!“. Sargybinis akylai saugo mane, karininkas, įėjęs į kambarį, per trobos langą stebi mano darbą. O pavasaris vėlyvas, žemė sušalusi dar buvo. Pusantros paros kasiau sau duobę. Kasti tik kastuvu, kito įrankio neduoda. Tyčiojasi, kankina fiziškai ir morališkai. Tikriausiai mano baudėjas vadovavosi nuostata: „Nereikia tavo darbo. Reikia tavo kančios“. Antros dienos pietų laike parvaro koloną mirtininkų iš kitų karinių dalinių. Mane prijungė prie atvarytųjų. Tarp jų buvo sukruvintų, sudaužytų, suspardytų. Ginkluoti čekistai raiti ant arklių — sargybiniai iš abiejų kolonos pusių varė į vakarus Liepojos apylinkėmis apie 80 kilometrų mus sunaikinti. Praėjome nežymią upę Bartą, toliau — karo nusiaubtas miestelis Priekulė. Čia mes susidūrėme su vokiečių kariais. Vokiečiai nuo kalno, mes — į ten buvusią daubą. Vyko neapsakoma maišatis, durtuvų kautynės, katiliukais vieni kitiems galvas daužė. Sutemus mūsų mirtininkų koloną varė tolyn. Perėjome fronto liniją. Aplinkui karių pilni apkasai. Antrojo puolimo metu nebebuvo išeities išlikti, sprogusi granata sužeidė mane ir kovos draugus — Varanecką iš Kretingos bei Vsiliauską iš Viešvėnų. Patekome į karo ligoninę. Kitas puolimas — jau kitą dieną. Sprogus minai, buvau sužeistas į kaukolę, nusviestas nuo tanko į purvą.
Karą baigiau Lietuvos 16-ojoje divizijoje. Esant Kurliandijos fronte, 1945 m. gegužės 9 d. išgirdome Antrojo pasaulinio karo pabaigos paskelbimą. Čia buvusi vokiečių kariuomenė tris paras netikėjo karo pabaiga. Gurguolės važiavo pakinkytais stipriais arkliais, vežimai prikrauti maisto produktų, kareiviai ėjo po keturis kolonomis, ginklus metė ant nenutirpusio sniego lopinėlių.
Tarybinės armijos kariai linksminosi kas kaip sugebėjo, šaudė iš ko dar turėjo. Išdalinti turimi alkoholiniai gėrimai, bet greitai jie baigėsi. Prie divizijos štabo organizuotos žvalgų mirtininkų kuopos likę gyvi kovotojai pasivaišino geriau už kitus. Išaušus rytui, miške šildomės prie laužo su pradegusiais vatinukais, purvini, nesiprausę, nesiskutę, kruvini. Vokiečių karių kolonos ėjo pro šalį, pamatę tokios išvaizdos tarybinius karius, į mus rodė pirštais: „Nugalėtojai mūsų“. Dainavo dainą: „…Per tą prakeiktą purvyną praradome savo Berlyną…“. Ėjo švariomis uniformomis. Nešėsi maisto atsargas.

(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.