Mokytoja Gitana Piktužytė: „Suomijoje nesimokyti neįmanoma“

„Būti mokytoja buvo mano svajonė“,— prisipažįsta Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytoja Gitana Piktužytė, kaip pati sako, šiemet patyrusi vieną sėkmę po kitos. Prieš pat profesinę šventę — Mokytojo dieną — ji pelnė vieną iš trijų šių metų Telšių rajono mokytojo šviesuolio nominacijų, o štai per Mokytojo dieną sužinojo dar vieną naujieną — ji buvo atrinkta dalyvauti stažuotėje Suomijoje.

Lina Dijokienė

Itin naudingas
Projektas „Mokytojai Lietuvai“, į kurio laimingųjų penkioliktuką pateko ir telšiškė, anot G.Piktužytės, gimė iš turbūt visiems jau labai gerai girdėtos minties — mokytojų prestižo įtvirtinimo. Tiesa, ji juokiasi, kad pirmiausia mūsų šalyje tą mokytojų prestižą reikėtų surasti, kad paskui būtų ką tvirtinti… „Šį projektą vykdo jaunas žmogus — Ignas Rusilas. Tarp jo įgyvendintų ar įgyvendinamų projektų yra visiems gerai žinomi „Misija: Sibiras“, „Misija: Laplandija“ — tai nekomerciniai projektai. Dalyvaudami šiame projekte, pasijutome esantys tikri mokytojai, buvo sudarytos tikrai puikios sąlygos. Kai sužinojau, jog patekau į projektą, tai buvo puiki žinia ir dar geresnė dovana profesinės šventės proga. Žinoma, kad pildydama anketą (organizatoriai suskaičiavo, kad buvo atsiųsta apie keturis šimtus paraiškų) nieko nesitikėjau, tikrai nemaniau, jog pavyks patekti. Tačiau taip atsitiko, kad gavau puikią, milžinišką pamoką ir esu be galo dėkinga organizatoriams“,— pasakojo G.Piktužytė.

Nesibaigiantis lyginimas
Mokytoja sakė, kad tiek su projekto kolegomis viešėdama Suomijoje, tiek jau grįžusi namo į Lietuvą, nesiliovusi lyginti. Tokių intensyvių ir naudingų bei stebėtinai aukšto lygio mokymų pašnekovė teigė anksčiau niekada nepatyrusi. Buvę pakviesti patys geriausi Suomijos švietimo sistemos kūrėjai, dar prieš keturiasdešimt metų stovėję prie jos ištakų. Tos sistemos, kuria dabar Suomija pelnytai didžiuojasi visame pasaulyje. „Tai — ypatingi žmonės. Jie jaučia rezultatą ir juo pelnytai gali didžiuotis, jie išlaukė šį laiką ir pamatė, kad tai, ką sukūrė, išties veikia. Ta fundamentali sistema, kurios pagrindus suomiai paklojo apie 1970-uosius metus, yra taip sustyguota ir tokia veiksminga, kad mums kartais tik telikdavo aikčioti. Supratome, kad Suomijoje švietimo sistema yra sureguliuota nuo pat vaiko gimimo iki žmogaus mirties. Kas tai yra? Kad geriau įsivaizduotume, pateiksiu pavyzdį. Štai suomių šeimoje gimsta vaikas. Mama gauna atostogas, beje, neilgas, nesiekiančias nė metų. Ji su vaiku lankosi vaikų žaidimų aikštelėse, kurių visur yra įrengta. Kai mamos su savo mažyliais būna tose aikštelėse, ten ateina specialūs žmonės, kurie veda joms paskaitas, kaip reikia auginti vaiką. Ne tu eini, o pas tave ateina švietimas. Tau nereikia rodyti kažkokios ypatingos iniciatyvos, ten už tave apie tai yra pagalvota“,— vieną suomių švietimo ypatybę išskyrė telšiškė mokytoja.
Anot jos, į vaikų darželius suomiai vaikus pradeda vesti nuo 11 mėnesių amžiaus, nes mamos išeina dirbti. Grupėse būna nuo 4 iki 7 vaikų. Su mažyliais dirba įvairių rūšių specialistai. „Buvome darželyje, kuriame aplink vaikus tik funkcionalūs daiktai. Suomių manymu, vaikus visada turi supti augalai. Todėl, pavyzdžiui, darželyje ant lynų sukabinta daug gėlių.

Jei darželyje yra stalas, tai jį galima išardyti, iš jo padaryti lentą, ant kurios galima piešti, susidėti daiktus ir pan. Sėdėjimas darželyje — būtinai rateliu, taip nuo mažumės ugdomas komandinis darbas, bendradarbiavimo įgūdžiai skiepijami nuo pat vaikų atėjimo į darželį“,— įspūdžiais dalijosi stažuotės dalyvė.

Neįtikėtina tyla
Paklausta, kas labiausiai ją, patyrusią mokytoją, nustebino šioje stažuotėje, G.Piktužytė, ilgai negalvojusi, pabrėžia vieną žodį — tyla. „Suomiai labai gerbia ramybę. Tikrą šoką sukėlė tai, kad į kokią vaikų ugdymo įstaigą Suomijoje benueitum, visur pasitinka tyla. Žinoma, apskritai, svarbu tai, kad suomiai labai ramūs. Buvome visų lygių švietimo įstaigose, nuo darželių iki pat aukščiausio lygio mokyklų. Ta ramybė sukuriama nuo pat kūdikystės. Vaikams darželyje net yra patalpa, kurioje jie gali miegoti ir ten negirdi apskritai jokio pašalinio garso. Mums, Lietuvos mokytojams, tai buvo neįtikėtina. Žinoma, vaikai kalba, bet tai yra labai ramus, pagarbus kalbėjimas, jei vaikui reikia ko nors paklausti ar pasakyti. Jei kalba mokytojas, vyrauja apskritai tyla. Pamokose jie vartoja tam tikrus ženklus, pavyzdžiui, nupieštą ženklą“,— neslėpė nuostabos mokytoja. Suomių vaikai net pradinėje mokykloje įpranta, jog, norėdamas ką nors pasakyti, turi pakelti ranką. Dažnai matyti, kaip per užsiėmimus jie dirba užsidėję ausines.

Mokosi daug kalbų
Kalbėdama apie tai, ko suomiai mokosi, G.Piktužytė teigė pastebėjusi nemažai panašumų su Lietuva. Tačiau labiausiai lietuvius nustebino tai, jog suomių vaikai itin noriai ir daug mokosi įvairių kalbų. Visose suomių mokyklose suomiai mokosi švedų kalbos. Anglų kalbą, pasak pašnekovės, jie moka kaip savo gimtąją. Iš devintokų, su kuriais pabendravo stažuotės dalyviai, vienas mokėjo keturias kalbas, bet buvo ir tokių, kurie mokėjo septynias. „Vidutiniškai toje mokykloje devintokai mokėjo penkias kalbas. Suomių vaikai, be gimtosios suomių kalbos, labai dažnai gerai moka anglų, švedų, prancūzų, ispanų, portugalų, lotynų, dar graikų ar vokiečių, ir visomis tomis kalbomis susišneka. Jie neprivalo mokytis to, ko nenori. Mokiniai patys susistato savo mokymosi programą. Iš pradžių jiems, žinoma, padeda, tačiau jie taip yra įpratę. Beje, jei kažko neišmoksta, nėra, kaip pas mus Lietuvoje apšaukiami nevykėliais ar paliekami antramečiauti. Jie tiesiog grįžta prie tos vietos, nuo kurios nesuprato ar panašiai ir toliau tęsia mokymąsi“,— teigė mokytoja.

Visos sąlygos
Anot G.Piktužytės, Suomijoje pagrindinis dalykas — ne žinojimas, o išmokimas, pritaikymas. Ypač svarbus patirtinis mokymas. Suomių mokinys turi gebėti pritaikyti tai, ką išmoko. Pavyzdžiui, namų ekonomikos pamokos. Jie ten išmoksta visko: nuo servetėlės sulankstymo iki pinigų susiskaičiavimo. Beje, visas priemones nuperka mokykla. Pavyzdžiui, nori pasisiūti prijuostę. Turi apsiskaičiuoti, kiek ko reikės, tada mokykla nuperka. Nori išmokti virti, tai mokykla aprūpina maisto produktais. Mokytojus iš Lietuvos nustebino tai, kad vaikai mokyklose gauna visas būtinas ugdymosi priemones, kiekvienas turi savo kompiuterį. Kone kiekviena mokykla turi savo kino teatrą. „Neturiu žodžių, kaip atrodo klasės, mokymosi erdvės. Mokyklos turi visišką savarankiškumą. Jomis yra labai pasitikima. Į vieną mokyklą įėjome kaip į vieną didelį butą: nėra durų, daug langų, stiklo, erdvės. Vyksta rytinės asamblėjos, kurių metu vaikai pristato vienokią ar kitokią problemą, pavyzdžiui, kaip tvarkytis su šiukšlėmis, kodėl mes tiek daug perkame maisto ir jį išmetame, kaip to nedaryti?“,— įspūdžius pasakojo telšiškė mokytoja.

Mokytoju tapti sudėtinga
G.Piktužytė minėjo, jog aukščiausio lygio mokykloje pamatė labai panašią mokyklą į Lietuvos geriausias gimnazijas. Būtent iš tokių mokyklų Suomijoje paprastai išeina būsimieji gydytojai, ekonomistai, tarptautinių santykių specialistai ir, žinoma, mokytojai. Mokytojų atranka, pasak pašnekovės, labai sudėtinga ir didžiulė. Suomijoje į vieną mokytojo vietą gali pretenduoti šimtas žmonių. „Kad taptum mokytoju, turi praeiti didžiulę atranką, atlikti labai rimtus psichologinius testus. Mokytojų alga siekia nuo daugiau kaip du tūkstančius eurų iki trijų tūkstančių eurų. Ir jie taip pat pavargsta. Jie tikri mokytojai, absoliučiai pasiaukoję savo darbui. Su mokiniais bendrauja betarpiškai. Vaikai į mokytojus kreipiasi vardais, nėra atstumo. Tačiau išlaikoma didžiulė pagarba. Pavyzdžiui, vyksta muzikos pamoka. Visi vaikai groja tam tikrais instrumentais. Mūsų delegaciją lydėjusi tos mokyklos direktorė, visiškai nekompleksuodama, nusikabino gitarą nuo sienos ir kartu su visais vaikais pagrojo melodiją. Toks tiesiog betarpiškas ir laisvas bendravimas. Suomių mokyklos — tai tikros bendruomenės. Vaikai į mokyklą eina labai laisvai, tarsi į namus“,— akcentavo telšiškė.

Lankomumo bėdų nėra
G.Piktužytė pasakojo, kad kai kuriose suomių gimnazijose labai griežtos nuostatos. Pavyzdžiui, jei keturis kartus iš eilės neateini į tam tikrą dalyką, kartoji kursą. Arba, pavyzdžiui, jei devynis kartus pavėlavai į tam tikro dalyko pamokas,— kartoji kursą. Tai toje mokykloje lankomumo problemų nėra. Net sirguliuodami vaikai eina į mokyklą. Tiesa, suomiukai yra labai užsigrūdinę, nes jie nuo pat vaikystės, nepaisant, koks oras, dalį dienos praleidžia lauke. Vaikų darželiuose, kaip pasakojo mokytoja, pavyzdžiui, esanti tokia rūbinėlė, kur prie durų įrengti du dušai. Kai vaikai, aprengti specialiais drėgmės ir šalčio nepraleidžiančiais rūbais, grįžta iš lauko išsiterlioję, purvini, tai jie tiesiog su visais tais rūbais yra nupilami vandeniu, jei reikia, mokytojos patrina ir specialiais šepečiais purvą, nuprausia ir paskui nurengia.

Mokinių maitinimas
Pašnekovė teigė, jog būtina net atskira kalba apie mokinių maitinimą. Maistas nemokamas. Nuo pat įėjimo į valgyklą prasideda vaiko mokymasis. „Ateina vaikas į valgyklą, pasiima padėklą, lėkštutę, peilį, šakutę, šaukštelį, servetėlę. Mokyklose vaikai geria vandenį arba pieną. Pienas yra prisotintas vitamino D. Jis gal labiau panašus į pieno gėrimą nei į mums įprastą pieną, beje, nesaldus. Iš saldžių dalykų — tai yra natūralių uogų uogienė, kurią vaikas gali užsitepti ant trapučio. Suomiai mąsto, ką mėgsta vaikas, o ne tai, ko norėtume mes, suaugusieji. Todėl ten maistas būtent toks ir taip pateiktas, kaip patiktų vaikams, kad jie patys būtų atsakingi, ką pasirinkti“,— pasakojo mokytoja iš Telšių. Todėl ant suomių stalo rasi ir dešrelių, dailiai supjaustytų skrituliukais, ir specialaus padažo, ir špinatų blynų, ir bulvių košės ar makaronų. Ir, žinoma, daržovių. Kadangi vaikai nemėgsta mišrainių, tai daržovės patiekiamos grynos, tiesiog supjaustytos. Vaikai patys pasirenka, kokių daržovių nori. Ir maisto įsideda tiek, kiek suvalgo. Pasak pašnekovės, suomiai yra įpratę, kad vaikas būtų savarankiškas. Pavalgę vaikai turi patys sutvarkyti: nuneša padėklą, į vieną kibirą iškrato maisto likučius, su servetėle išvalo lėkštę. Servetėlę įmeta į tam skirtą vietą, įrankius į atskirą dėžę, lėkštes ir stiklinaites — taip pat į joms skirtas vietas. Indų plovėjai tereikia ateiti ir įjungti plovimo mašinas. Beje, šalia stovi šluotos, semtuvėliai. Jei kažką vaikas netyčia numetė, tai jis pasiima šluotą, sutvarko ir viską padeda atgal. Visur: koridoriuose, klasėse, yra šluotos. Viską, ką netyčia padarė, vaikai turi sutvarkyti patys, taip ugdoma jų atsakomybė ir savarankiškumas. Žinoma, vakare, po pamokų, valytojos mokyklos grindis išplauna.

Svarbiausia — jaukumas ir knyga
G.Piktužytė pasakojo, kad Suomijos mokyklose namų jausmas yra sukuriamas specialiai. Mokykloje visi — ir vaikai, ir mokytojai, vaikšto vienomis kojinėmis. „Tas grindų jausmas. Tai suteikia ramybės. Ten šilta, jauku, šviesu, erdvu, nėra koridorinės sistemos. Dar labai įstrigo tai, kad visur labai daug knygų. Suomiai mėgsta skaityti ir labai daug skaito. Kiekviena mokykla turi milžinišką biblioteką. Kai kuriose mokyklose vadovėliai sudėti tiesiog koridoriuose, pasiimi ir mokaisi. Knygų skaitymas — labai natūralus dalykas. Kaip pas mus telefonas, taip Suomijoje — knygos. Suomiai negaili pinigų knygoms. Kitas labai svarbus dalykas Suomijoje — tai absoliuti pagarba ir autorinių teisių apsauga, jie viską perka: knygas, filmus, mokomosios medžiagos jie netraukia iš interneto. Jų mokomoji medžiaga turi būti patvirtinta, ištirta. Buvome mokomųjų priemonių leidykloje. Buvome apstulbę nuo gausos ir įvairovės“,— pasakojo projekto „Mokytojai Lietuvai“ dalyvė.

Nesimokyti negali
Labiausiai telšiškė mokytoja sakė Lietuvoje pasigedusi ne materialių dalykų, matytų Suomijos švietimo sistemoje. Jai norėtųsi, jog ir mūsų šalyje visi turėtų galimybių mokytis. „Jei iškritai iš švietimo sistemos, tai suomiams nėra šansų negrįžti atgal. Taip visur viskas sustyguota. Suomijoje nesimokyti neįmanoma, nes į mokymąsi čia įtraukiama žmonėms net to nejaučiant. Be to, Suomijoje mokytis visą gyvenimą yra garbė. Visa šeima ten visada mokosi. Mokosi ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai“,— stebėjosi mokytoja. Ji ir jos kolegos iš stažuotės grįžo su dideliu bagažu patirties ir žinių. Mokyklos ir kitos švietimo įstaigos gali registruotis į susitikimus su mokytojais dalyvaujančiais projekte „Mokytojai Lietuvai“: https://www.mokytojailietuvai.lt/
Planuojama, kad iki vasario bus surengta per šimtą tokių susitikimų.

Auga puiki karta
Paklausta, ar nesunku buvo grįžti dirbti į Lietuvos švietimo sudėtingą, nepriteklių kamuojamą sistemą, G.Piktužytė purto galvą. „Kas mane nuteikia pozityviai? Tikiu, kad Lietuva turės gerą ateitį. Auga puiki karta. Labai džiaugiuosi vaikais, jaunimu, matau — auga ypatinga karta. Jie tikrai labai daug duos Lietuvai. Tik viena bėda, kai savo dvyliktokų klausiu, kas iš jų pasirinks mokytojo darbą, išgirstu tylą… Visada savo mokiniams sakau, kad ir kaip būtų, labai svarbu, kad jūsų darbas jums patiktų, teiktų džiaugsmą. Neužtenka įsipareigoti ir dirbti tik tam, kad uždirbtum pinigų. Darbas neturi būti kankynė“,— pabrėžė istorijos mokytoja Gitana Piktužytė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.