Įspūdinga Martyno Ivancevičiaus gyvenimo kelionė

Martynas Ivancevičius po lagerių — Drobūkščiuose, prieš 1960 m.

Išsamus ir beveik neįtikėtinas Martyno Ivancevičiaus (1924-2015) pasakojimas, kurį 2012 m. užrašė plungiškis metraštininkas Alfonsas Beresnevičius.

Tekstą parengė Antanas Ivinskis

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87, 89)

Karui pasibaigus, 1946 m. karinis dalinys, kuriame kovojau fronte, persikėlė į Vilnių.
Mūsų kareivinės buvo prie pat gatvės, Antakalnyje, matėsi Trys Kryžiai. Antroje gatvės pusėje buvo vokiečių belaisvių stovykla. Kas rytą jiems vokiškai nuskambėdavo komanda „Keltis…“. Rusų kariai lydėdavome vokiečių belaisvius remontuoti Vilniaus universiteto. Universiteto profesoriai ir studentai belaisviams numesdavo duonos kepaliukų. Būdamas sargybos poste, iš aukštai stebėjau vokiečių belaisvių elgesį duonos gavimo momentu. Duoną atnešdavo į lauko virtuvę, įkurtą universiteto didžiajame kieme. Ten supjaustydavo tokiais gabalėliais, kad užtektų visiems ir pridėdavo prie jiems skirto maisto davinio. Tarp belaisvių vyravo sąžiningumas, draugiškumas. Savanaudžių tokiame dideliame vokiečių belaisvių būryje nebuvo. Jų pagrindinis tikslas — išlikti gyviems.
Tarnaudamas Vilniuje, rimtai susirgau — pabudo kariaujant Afrikoje manyje pasėta maliarija, be to, kilo komplikacijų dėl Kurliandijos fronte patirto kontūzijos, o 1947 m. prasidėjo nauji Golgotos keliai — mane, Didžiojo karo dalyvį, areštavo NKVD.
Kaltino tarnavimu Reichui — vokiečių kariuomenėje. Surado liudininkų, kartu tarnavusių Romerio armijoje. Tardė žiauriu metodu, vadintu „kregždute“ (įvelka į guminius marškinius, smaugia, rankos, kojos ištemptos, tampi beveik be sąmonės), toje būsenoje užduoda daugybę provokuojančių klausimų. Kalino Lukiškių kalėjimo 102 kameroje — vienutėje. Nuteisė pagal BK 58 b., 58 a. tėvynės išdavimas — 25 metams lagerių, 5 metai — be teisių. Tai griežčiausia bausmė po mirties bausmės panaikinimo.
Atlikti bausmę išvežė į tolimąją Šiaurę darbams prie geležinkelio statybos — nuo Salechardo prie Obės upės iki Norilsko. Dirbome 503-iojoje statyboje trejus metus. Per tundrą paklojome geležinkelio liniją. Visoje 3000 km trasoje kas penki kilometrai buvo įrengti nedideli lageriai — nuo 500 iki 1000 kalinių. Po kiekvienu pabėgiu — po kalinių kaukolę guli. Priklausiau 58 lageriui. Pirmąją žiemą žiemojome brezentinėse palapinėse. Šildymas — metalinė statinė, palapinėje pakabinta ant vielų.
Maistas baigėsi. „Jeigu elniai ėsdami samanas negaišta, tai ir kaliniai jas valgydami gal išgyvens, arba ne. Virsime arbatą ir gersime“,— sakė lagerio viršininkas. Kada nors atveš to maisto lėktuvais. Pirmieji lėktuvai vietoje taip lauktų maisto produktų konteineriuose atgabeno spygliuotos vielos lageriui aptverti, darbo įrankius, kastuvus, laužtuvus, kirkas ir kt. Vykdydami lagerio viršininko įsakymą, sukasėme medinius stulpus, spygliuota viela aptvėrėme lagerį.
Prasidėjo gyvenimas lageryje. Po kelių parų atskraidino žirnių, kruopų. Išmetė ant Tunguskos užšalusios upės. Atvežė sibiriečių veislės arklių, apžėlusių ilgais plaukais — eglių šakas ėda, bet patvarūs, kažkiek panašūs į mūsų žemaitukus.
Pradėjome ruoštis antrai žiemai, kirtome miškus, vežėme, statėme barakus. Kaliniai įvairius krovinius vežiojo mediniais karučiais. Mane paskyrė tuos karučius daryti. Du beržus nukirsi, skersinius prikalsi, kelias lenteles — karutis paruoštas dirbti. Ratus karučiams atskraidindavo su kitais darbo įrankiais.
Čekistai ėmė verbuoti vietinius tungusus, įpareigojo dirbti pašto sistemoje ir gaudyti kalinius, pabėgančius į tundrą.
Respublikos vadovai organizavo klajoklių jungimą į artėjas, pagal mūsų supratimą — į kolūkius. Elnių bandas augina, kailius pardavinėja kolūkiai. Skersti elnių nebegalima kada nori. Gudresni vietiniai pabėgdavo. Turėdavo slaptus praėjimus per tundrą. Čekistų užverbuoti išdavikai pėdomis suseka bėglius. Parvaro į lagerį tuos tungusus. Kai kurie kelis sakinius mokėjo rusiškai. Klausdavome: kaip jūs čia patekote? Atsakydavo, kad kartu su elniais bėgome iš kolūkio. Elnius atėmė, atidavė į kolūkį. Mus pas jus į lagerį įkalino.
Nutiesus dalį minėtos geležinkelių trasos, ties Jermakovo gyvenviete pristatė pirmuosius garvežius, tokias „kukuškas“, mažus garvežiukus, gamintus dar caro laikais.
58 lagerio kalinius iškėlė į Norilską. Nuo Dudinkos uosto iki Norilsko 100 kilometrų, aukštupio link. Mano žiniomis, ten dirbo iki 9 milijonų kalinių, įkalintų keliuose šimtuose lagerių.
Kalėdamas lageryje, buvau priverstas dirbti spalvotųjų metalų kasykloje. Uolienos gabalams iškelti ant žemės paviršiaus gręžia gilius šulinius šachmatinia tvarka. Nusileidęs į šulinį, sprogdintojas išgręžia skyles uoloje, įstato 20 cm ilgio dinamito ar amonalo žvakes. Išlipęs iš šulinio, Bikfordo virve susprogdina. Kitas kalinys nuleidžiamas į tą šulinį, uolienos gabalus deda į metalinį, šutintuvo dydžio kibirą. Du kaliniai, kaip Lietuvoje prie šachtinio šulinio, suka rankeną, iškeldami ant žemės paviršiaus uolienų gabalus. Išėmus visus gabalus, kalinys metaliniame kibire iškeliamas ant žemės paviršiaus. Tada metaliniame kibire nuleidžiamas sprogdintojas. Tokiomis darbo priemonėmis dirbdami, lageryje atlikome be kaltės kaltę. Norilske sutikau lietuvių tremtinių iš 1941 metų, dirbusių inžinieriais, gydytojais, garbaus amžiaus sulaukusių.
Po Stalino mirties 1953 m. kovo 5 d. balandį lageryje prasidėjo kalinių streikai. Didžiaisiais krovininiais lėktuvais atskraidino tankus kalinių streikams malšinti. Pirmieji sukilo moterų — 10, 23 lageriai. Tankai, įvažiavę į lagerio teritoriją, plačiais vikšrais traiškė streikuojančius.
„Medvėžkos“ lageryje kalėjo Japonijos armijos karininkai ir vokiečiai iš SS bei SD (Sicherheitsdienst) dalinių. Vokiečiai ir japonai bendravo. Išsilavinę, gerai atlikdavo darbo užduotis, nebendravo su kitų tautybių kaliniais. Matėme juos einančius į darbą.
Wermachto armijos kariai, išmėtyti po mažus lagerius, atstatinėjo karo metu sugriautus miestus. Pagal vėlesnį tarpvalstybinį susitarimą, Wermachto karius gražino į Vokietiją.
Iš Diksono salos parbuksyravo senas, blogos techninės būklės jūrines baržas į Dudinkos uostą. Dirbau medžio meistru restauruojant dar carines jūrines baržas. Vėliau, tomis baržomis į Karos jūrą išplukdytus, specialiai skandino karo belaisvius. Tiems nebuvo likimo skirta grįžti į tėviškes.
123 (ar 133) lageris, kuriame aš kalėjau, buvo prieš „Medviežkos“ lagerį. Kaliniai nešiojome numerius ant kepurės, krūtinės, nugaros. Kalinio numerio neturėjau, nes dirbau lagerio zonos stalių dirbtuvėje. Man nereikėjo išeiti iš zonos. Tie kaliniai, kurie eina pro vachtą — sargybą — visi buvo numeruoti. Asmens byloje specialybė — stalius. Su grupe medžio meistrų darėme baldus, lagaminus kareiviams, ką užsakydavo dirbtuvių vedėjas. Lagerio valdininkui ar čekistui kokybiškai padarius minkštą čiužinį į lovą, kaip padėką dovanodavo 100 rublių ir spirito butelį.
Kaliniai dirbtuvėse dirbo prie tikslių frezavimo, tekinimo staklių. Spirito į lagerį įveždavo komunalinio ūkio tarnybos darbuotojai, kurie įvažiuodavo į zoną išviečių išvalyti. Išvežę už zonos, išpildavo į kalnų tarpeklius. Krautuvėje spirito butelis kainavo 60 rublių, lagerio zonoje — 100 rublių.
Lagerio kalinių kūnus iš zonos išveždavo tie patys išviečių valytojai. Prie mašinų prikabindavo rogių tipo, mano vadinamas plačias šlajas. Į jas sudėdavo po 2-3 lavonus. Privažiavus prie sargybos, sustoja. Išėjęs sargybinis kūju į kaktą trenkdavo, durtuvu perdurdavo kūną. Tokia instrukcija sargyboje. Žiemą ar vasarą — viską versdavo į Šmito kalno, kilometro aukščio tarpeklius.
Už Norilsko ežero yra kalnai, kuriuose teko dirbti pusantrų metų su uolienų tyrinėtojų ekspedicijos nariais. Mokslininkai vykdo tyrinėjimo darbus. Kalinių užduotis elektriniais grąžtais išgręžti uoloje skyles, susprogdinti. Ten dirbusiems kaliniams už vieną dieną penkias dienas užskaitė. Miegodavome miegamuosiuose maišuose, pastogės nebuvo. Temperatūra 55-60 laipsnių šalčio. Dirbdavome su veidą apsaugančiomis kaukėmis. Kvėpuojant, nuo susidariusios drėgmės, prišąla prie odos. Nusiimant kaukę, kartu nusiplėšia ir veido oda. Pajutus lyg dūrius į veidą, būtina kvėpuoti tik per nosį, atsistojus, rankas sunėrus ant pilvo, aktyviai lankstytis pirmyn atgal. Tada daugiau kūnas apšyla, pašalusi veido oda atsigauna. Rankas nuo šalčio saugodavo kailinės pirštinės, visą laiką jas reikia judinti. Tik aktyvus judėjimas kūną apsaugo nuo nušalimo.
Draugų kompanijoje papasakodavau kare, lageriuose patirtus išgyvenimus. Netiki. Stebisi, kaip tokiomis sąlygomis galėjo išgyventi žmonės. Juos Dievas išsaugojo, kad galėtų liudyti pasauliui. Iš lagerio paleido 1954 m. gegužę. Parvažiavau į Lietuvą 1954 m. rugpjūtį.
Geležinkelių magistralės užimtos vežamais buvusiais kaliniais iš šiaurės į vakarus. Iš Krasnojarsko, Novosibirsko negalėjo gauti geležinkelio bilietų važiuoti link Maskvos, Leningrado. Milijonus kalinių N.S.Chruščiovas įsakė paleisti iš lagerių.
Traukinių stoties personalo darbuotojai, norintiems važiuoti į Pabaltijį, patarė važiuoti per Šiaurės Kaukazą, Ukrainą. Pasisekė pirkti bilietus į Charkovą. Iš ten į Vilnių tiesioginis traukinys kursuoja. Iš Vilniaus parvažiavau į Telšius. Iš Telšių traukinių stoties parėjau į Vambūtų kaimą.
N.S.Chruščiovo valdymo metais mane reabilitavo. Buvau įkalintas kaip Didžiojo Tėvynės karo dalyvis. Atgavau visas piliečio teises. Nors ir be reabilitacijos įstatymo greitai būčiau išėjęs į laisvę, nes, kalėdamas lageryje, turėjau daug užskaitymų. Priteistų penkerių metų be teisių nebereikėjo atkentėti tremtyje. Grįždamas į Lietuvą, iš Šiaurės parsivežiau sąsiuvinį, pilną prirašytą dainų, eilėraščių. Padovanojau Telšių taikomosios dailės mokyklos jaunimui, nes tada ten mokėsi mano sesuo. Būdamas labai toli nuo Lietuvos, širdy jaučiau gilų ilgesį Tėvynei, jos nuostabaus grožio gamtai, meilę paliktai mylimai mergaitei. Per daug seniai visa tai buvo, sunku prisiminti detales.

(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.