Parodoje „Išrinktieji“ — telšiškio menininko portretas

Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skaitykloje visus neabejingus meno pasauliui miestelėnus pakvietė jau vienuoliktoji parodos „Išrinktieji“ stotelė.

Lina Dijokienė

Kitokia. Pritraukianti žvilgsnį. Nustebinusi raiška. Dviejų menininkų kūrybos sankirta — žurnalistės ir fotomenininkės Lilijos Valatkienės devyniasdešimties „Išrinktųjų“ psichologinių portretų parodos fone savo kūrybą pristatė ir vienas „išrinktasis“ — telšiškis menininkas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Romualdas Inčirauskas.

Dailės pasaulio žmonės
„Kaip gimė idėja nufotografuoti 90 išrinktųjų?“,— klausė parodos autorės L.Valatkienės vakaro vedėja, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė, beje, tąvakar surengusi smagų improvizuotą pokalbį apie meną, jo pasaulį ir emocijas. „Paroda, kaip ir visi geri dalykai, gimė netyčia“,— sakė L.Valatkienė. Devyniasdešimt eksponuojamų portretų fotografavusi ne vienerius metus. Kol pasiekė rezultatą, pasak L.Valatkienės, prireikė net pusketvirtų metų. „Tai psichologiniai dailės pasaulio (grafika, tapyba, skulptūra ir menotyra) žmonės. Nėra kitų meno šakų atstovų. Kodėl dailė? Tiesiog dailės pasaulyje sukuosi netrumpą laiką. Turiu galimybę būti visuose parodų atidarymuose, važiuoti kartu su dailininkais į plenerus, būti įvairiuose jų susibūrimuose. Juos išsirinkau aš pati. Tai — mano išrinktieji. Išsirinkau labai subjektyviai, žiūrėdama per fotoobjektyvą. Mane domino jų veidai“,— pasakojo fotomenininkė.
Pasak parodos autorės, žinoma, kad yra šalyje žymiai daugiau dailės žmonių, kurie nepateko į šią parodą. Tačiau šiuo metu, kaip sakė L.Valatkienė, ji toliau fotografuoja ir kaupia darbus antrai parodos daliai. „Bus antra serija „Išrinktųjų“, tik ji bus kitaip pateikta, kad žiūrovui būtų įdomu“,— žadėjo fotomenininkė.

Kodėl „Išrinktieji“?
Kodėl paroda pavadinta taip intriguojančiai? Žodis „išrinktieji“ — tai ne tik, kaip sakė autorė, jos pačios pasirinkti menininkai. Yra ir kitų šio pavadinimo poteksčių. Viena iš jų — biblinė metafora.
„Biblijoje yra pasakyta, kad visi yra pašauktieji, bet ne visi išrinktieji. Kitas dalykas: išrinktasis — tai nuo žodžio išrinkti ir surinkti. Mes, žmonės, esame tokie, kad rytą, pakilę iš lovos, tarsi turime save surinkti ir pateikti sociumui. Ši išrinkimo ir surinkimo metafora čia irgi yra. Žodis mane užvedė ant minties, jog reikia portretus padaryti kaip dėlionę, nes ir dėlionę išrenkame ir surenkame. Taigi toks žodžio žaismas išaugo į projektą“,— idėjos virsmo ir tapsmo procesą nusakė menininkė.

Dedikacija — dailės pradžiai
L.Valatkienė pasakojo, jog šią parodą dedikavusi labai svarbiam meno pasaulio įvykiui — pirmosios lietuvių meno draugijos sukūrimo ir pirmosios lietuvių dailės parodos, surengtos Vilniuje, 110 metų sukakčiai paminėti. „Tai buvo lenkmetis ir tokiu laiku padaryti parodą buvo nepaprasta. Reikėjo daug pastangų ir drąsių žmonių. Šis įvykis — tai dabartinės Lietuvos dailininkų sąjungos šaltinis“,— teigė L.Valatkienė.

Kuklumas — menininkų bruožas?
Menininko savo vertės pajautimo, visuomenės pripažinimo tema ne kartą skambėjo šios parodos Telšiuose pristatyme. „Kai dariau pirmąjį šios parodos pristatymą, sukviečiau visus išrinktuosius. Sugalvojau pakloti raudoną kilimą, kaip ypatingą pagarbos, pripažinimo ženklą. Kad visi mano išrinktieji juo pereitų, pajustų tą pagarbą. Ir ką jūs manote? Kiek jų perėjo per tą kilimą? Tik vienas! Ir tai priprašytas žurnalistų, kad galėtų padaryti kadrą. Visi suko kilimo pakraščiukais… tai labai akivaizdžiai parodo, kad meno žmonės savo dvasioje yra labai kuklūs ir uždari. Menininkai dirba tyloje, bet jų charakteris susiformuoja gyvenimo verpetuose“,— diskusijai toną apie menininko sudėtingą dvasinę jauseną davė parodos autorė.
R.Inčirauską L.Valatkienė sakė fotografavusi prieš kelerius metus, kai telšiškiui buvo įteiktas auksinis Lietuvos dailininkų sąjungos ženkliukas. Tai pats aukščiausias kolegų menininkų įvertinimas, nes jį kasmet gauna tik trys dailės pasaulio žmonės. Jai tada kritę į akis šio žmogaus giedras veidas, šypsena ir baltas kardelis rankoje. Pristatydama savo parodą, L.Valatkienė prašė susirinkusiųjų atkreipti dėmesį į R.Inčirausko darbų parodą, surengtą šalia foto darbų. Ji prisipažino, jog labiausiai jai imponuojantys darbai — tai skirti kunigaikščiui Oginskiui atminti. Jie sukurti ant plytų, atkeliavusių iš Rietavo dvaro griuvėsių.

Kūrybos negali būti per daug
Savo emocijomis, kilusiomis žvelgiant į dviejų meno žmonių darbus, dalijosi režisierė Laimutė Pocevičienė, menininko žmona Zita Inčirauskienė, Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mantas Serva, architektas Algirdas Žebrauskas, Telšių archyvo vadovė Alma Jankauskienė, menininkas Petras Gintalas, kurį R.Inčirauskas pristatė savo mokytoju.
Pats „išrinktasis“ — skulptorius R.Inčirauskas kuklinosi. „Aš labai džiaugiuosi šiuo projektu ne dėl to, kad čia mano veidas atsirado, o todėl, kad labai gerai, jog Lietuvoje randasi ta kultūrinė edukacija, tas dailės propagavimas. Labai gerai, kad ši paroda keliauja po mažus šalies miestus, yra eksponuojama ne tik didžiuosiuose miestuose. Ta sklaida visiems žmonėms yra labai gerai“,— akcentavo R.Inčirauskas, suskaičiavęs, jog kitąmet bus keturiasdešimt metų, kai jis atvažiavo į Telšius. „Kai šitiek laiko toj aplinkoj būni, privalai žmogus kažką ir padaryti. Tame mieste ir kažką veiki. Paskui paaiškėja, kad viso šito labai daug. Vėliau dar išgirsti ir kalbų, kad gal per daug, per vieno stiliaus…“,— mąstė su kartėlio užuominomis menininkas.
„Visi vienaip ar kitaip esame kūrėjai. Dažnai užsidarome savo problemų, vizijų lauke. Manau, kad labai svarbu, jog šitoje parodoje matome R.Inčirausko portretą, nes tai yra žmogaus iš šalies pasirinkimas, ir tai yra rimtas įvertinimas. Tai atsakymas tiems, kuriems atrodo, kad kažkas per daug daro, kad kažko yra per daug, kažkas kažko neįvertina. Mes galime kalbėti apie unikalų miestą, unikalią regioninę kultūrą. Kai man pasako, kad čia etnografinis regionas, man tai skamba kaip įžeidimas. Žemaitija nėra šiaip jau etnografinis regionas, tai yra Europos masto istorinis regionas kaip Škotija ar Velsas. Ar gali būti per daug, kai menininkai visomis prasmėmis kalba apie tai, kas mes esame? Parodoje, beje, matau ne tik R.Inčirausko, bet ir jo dukters Severijos Inčirauskaitės portretą. Tai įdomus momentas. Šeima palieka ir savo darbus, ir savo kuriančias atžalas. Tai gal ir jiems pasakykim, per daug jūs čia kuriate, mielieji? Ne, tai reikia atmesti, tai yra tiesiog pagieža, žmonių pavydas, kurių nereikia paisyti. Kūrybos negali būti per daug, įkvėpimo negali būti per daug, erdvės, kurioje galima realizuoti savo įkvėpimą, negali būti per daug“,— diskusiją apie meno įprasminimą apibendrino profesorius A.Žebrauskas.

Kviečia meno edukacija
Žymi žurnalistė, redaktorė bei fotomenininkė L.Valatkienė pristatė ne tik savo didelio formato fotografijų ekspoziciją „Išrinktieji“, bet ir ta proga išleistą albumą. Be to, šitos parodos kita dalis — edukaciniai užsiėmimai „Sudėliok meną“. Tai dėlionės, sukurtos pagal menotyrininkų atrinktus labai įvairius Lietuvos menininkų darbus. Tarp jų rasime ir iš Telšių kilusios menininkės S.Inčirauskaitės kūrinį.
L.Valatkienės paroda ir edukaciniai užsiėmimai sėkmingai keliauja per Lietuvos galerijas. Ji buvo eksponuota Vilniuje dailininkų sąjungos galerijoje, Panevėžio fotografijos galerijoje, Birštono „Kurhauzo“ galerijoje, Kauno M.Žilinsko galerijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje.
Po Telšių „Išrinktieji“ tęs savo kelionę per Lietuvą — į Plungės, Šiaulių, Raseinių, Alytaus, Šakių, Biržų, Ukmergės bibliotekas bei muziejus. Biblioteka ir parodos autorė kviečia telšiškius apsilankyti dviejų menininkų parodoje ir smagiai bei naudingai praleisti laiką dėliojant meno kūrinių dėliones.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.