Išsamus ir beveik neįtikėtinas Martyno Ivancevičiaus (1924-2015) pasakojimas, kurį 2012 m. užrašė plungiškis metraštininkas Alfonsas Beresnevičius.
Tekstą parengė Antanas Ivinskis
(Pabaiga. Pradžia Nr. 87, 89, 91)
Pargrįžusį iš lagerių tėviškėje sutiko tėvas Martynas ir pamotė Juzefa, kilusi iš Tverų apylinkių. 1954 metais sukūriau šeimą, vedžiau Juliją Venckutę, g. 1925 m. Drobūkščių kaime (mirė 1999 m.). Šeimos gyvenimą pradėjome žmonos tėvų sodyboje.
Kaip ir visiems kaimo žmonėms, taip ir man, kasdien reikėjo eiti dirbti į kolūkio lauko brigadą. Iš pradžių sodyboje auginome, kiek buvo leidžiama, vieną karvę ir veršiuką, nes be pagalbinio 60 arų žemės ūkio nebūtų įmanoma su šeima išgyventi. Kolūkyje už darbadienius, žmonių vadintus „vargadieniais“, atsilygindavo tik simboliškai.
Sodyba buvo prie Tverų, Laukuvos ir Varnių valsčių administracinės ribos. Įsidrąsinau ir, nusižengdamas kolūkiečių įstatams, laikiau keturias melžiamas karves. Prieš gyvulių surašinėjimą-patikrinimą gyvulius laikinai pervarydavau už Varnių valsčiaus ribų. Aplinkui miškai, nedirbamų žemių plotai. Daug ganyklų, pievų. Prišienaudavau šieno visai savo bandai. Turėjau tokias retas, neįstatymiškas galimybes. Aplinkiniai gyventojai skundus rašydavo, o valdininkai atvažiuodavo jų tirti.
Per 30 metų dirbau kolūkyje, gyvulininkystės fermose. Auginau galvijus — nuo veršelių iki jaučių. Atlyginimą gaudavau pagal galvijų prieauglį. Už sąžiningą darbą per mėnesį 500-600 tarybinių rublių — tai daug pagal organizacijose dirbusių tarnautojų atlyginimus. Už meistro vardą prie atlyginimo priskaičiuodavo dar po 20 procentų. Buvau stiprus, gabus, darbštus, nuo mažens tėvų ūkyje dirbęs, kolūkyje man patikėtus darbus atlikdavau nepriekaištingai.
Keičiantis pinigams, patyriau nuostolio. Organizavau statybos darbus sodyboje, Varnių miestelyje, taip pat sūnui padėjau supirkinėti žemes iš valdžios už jau nepriklausomos Lietuvos laikinuosius pinigus, žmonių populiariai vadintus „vagnorkomis“.
Dabar jau žemė brangi. Sodyboje pastatytos fermos mėsiniams gyvuliams auginti pagal europinius reikalavimus. Pagrindinės pajamos — iš užaugintų galvijų ir grūdinių kultūrų. Taikyti brandūs, perspektyvūs ūkininkavimo metodai. Sūnui daug padėjau kuriant šiuolaikinį ūkį. Daug metų dirbęs kolūkyje, gavau daug investicinių čekių. Iš kolūkio gavau daug žemės dirbimo technikos. Tėvams priklausiusią žemę tėviškėje atsiėmiau, o žmonos žemę dokumentaliai prijungėme prie mano tėvų žemės. Nuo kelių dešimčių hektarų plėtėmės toliau. Pramyniau sūnui Algimantui takus į ūkininkavimą, šioje srityje buvau lyg kelrodė žvaigždė.
Keletas pabirų prisiminimų
Mano atmintyje Drobūkščiuose gyveno ūkininkai, dvaro nebebuvo. Stovėjo ruso, Ausiejenkos dvarelis. Ten link Drobūkščių, kur keliukas sukasi, caro laikais, teko girdėti, tas dvaras priklausė popui. Nepriklausomos Lietuvos metais Jonikaičių kaime dvarą turėjo ukrainietis pulkininkas Avčenko. Rusai iš popo paveldėjo tą dvarą. Nepaliko palikuonių. Buvusio dvaro žemės išdalintos.
Alekšionų kaime buvo Malakauskų ūkis. Ten gyveno beturtis siuvėjas Laganeckis, 1940 m. prie bolševikų derinosi ir buvo komunistuojantis. Vietiniai gyventojai žinojo siuvėjo politinę pakraipą. Jį LLA „Vanagai“ mirtinai sužeidė, durpyne užkasė. Aš tą žinau tiksliai. Siuvėjas organizavo LLA narių, jaunų vyrų sąrašų sudarymą Alekšionių, Drobūkščių, Jonikaičių ir kituose kaimuose. Aš taip šventai sakau, kaip buvo. Tose apylinkėse gyvenau visą amžių, daug jų pažinojau. Ūkininkus Malakauskus ištrėmė į Sibirą. Dabar pastatai nugriauti. Malakauskų sodyboje veikė LLA „Vanagų“ būstinė.
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai nakties metu mirtinai sužeidė dvi seseris Rimkutes ir jų motiną. Jos gyveno prie Tverų ir Varnių valsčių ribos, trobelė stovėjo prie trečios rūšies vieškelio, nutiesto per Kaupų kaimą.
Pažinojau partizanų būrio vadą Zigmą Tamkevičių–Tomkų (1913-1948). Jo vadovaujami partizanai gyveno Pušinės miške. Būrio vado vardas ir pavardė įamžinti antkapiniame paminkle Žarėnų miestelio kapinėse.
Dalis vyrų, tarnavusių Lietuvos policijoje, nespėjo pasitraukti į Vakarus ar kitaip ir prisiglaudė partizanų būriuose. Varnių miestelyje esančiose Vario kapinėse slapta palaidodavo partizanus. Drobūkščių kaime mirtinai sužeidė Burbą, Baltrimą. Jų palaikai buvo išvežti, pamesti Rietave. Garbaus amžiaus motina slapta parsigabeno savo sūnaus Burbos palaikus, palaidojo Varnių kapinėse, kuriose — nežinau. Nelegaliai paimtus galėjo palaidoti Vario kapinėse.