Šis tekstas — tai bandymas sistemiškiau pažvelgti į Varnių kultūros lauką memuaristiniu žvilgsniu, bandant suvokti kultūrinės istorinės atminties vaidmenį kultūrinėje šios vietovės padangėje.
Antanas Ivinskis
Kultūra — žmogiškosios būties pamatas
Kokia kultūrinės atminties vieta sąmoningo žmogaus bei kultūringos visuomenės gyvenime, padeda suvokti antikinės Graikijos mąstytojas Platonas, jau prieš pustrečio tūkstančio metų išaukštinęs gėrio, kultūros, atminties, tradicijos reikšmę žmonių bendravimui ir visuomenių subuvimui. Platono suvokimu žmogus yra esmiškai laikina būtybė — nykstanti. Tokia būtis yra stokojanti (augalo, žmogaus būtis), dėl to ji labiausiai už viską geidžia tęstis, tai yra savo idėją išsisaugoti ateityje. Giminės tęsimas yra būdas „dalyvauti amžinojoje idėjoje“. Kartu akcentuojame, jog žmogaus būtis yra ne tiktai biologinė, joje esti kai kas specifiškai žmogiška, t.y. gėris arba gėrio geismas. Gėris nėra savaime esantis, jis yra sukuriamas. Reiškia — žmogus yra laikinas, stokojantis, bet ir kuriantis. Kūryba — esminė žmogiškosios būties sudedamoji dalis. Kūryba nužymi kultūros pamatus ir savastį. Kultūra čia yra tai, kas visa apjungia, daro dalykus bendrai ar panašiai suprantamus visiems žmonėms. Ji yra susikalbėjimo ir tarpusavio supratimo būdas. Tęsti ir tęstis padeda atmintis, o ši yra gaivinama ir palaikoma tradicijos. Dar daugiau, Platono teigimu, tradicija yra vienintelis amžinas dalykas, paliktas mums mirtingiesiems. Suprask, tradicija yra amžiniausias iš žemiškųjų laikinų dalykų. Tradicija be atminties tiesiog negalėtų egzistuoti bei juo labiau — funkcionuoti.
Būtinai — knyga
Vienas žymiausių XX a. vokiečių filosofų Hans Georg Gadamer yra suformulavęs priimtiną dalykų supratimo modelį, kurį čia norėčiau išryškinti: „Supratimas visada prasideda nuo visumos, o paskui grįžta prie dalies ir vėl prie visumos (…). Visų dalių suderinimas su visuma yra teisingo supratimo kriterijus. Nesugebėjimas suderinti reiškia, jog supratimo nėra“.
Mąstant visumiškai, Varnius mes dažniausiai suvokiame kaip gilias istorines šaknis turinčią vietovę. Pasipuikuodami ar prisistatydami, juos dažnai įvardijame istoriniu religiniu centru, Žemaičių vyskupystės ar net pačios Žemaitijos sostine, bent kultūriniu požiūriu neabejotinai tikime Varnius tokia buvus. Nepagailime ir kitų panašių aukštų apibūdinimų.
Vienok ar tai gali būti objektyvi tiesa, ir iš ko tai kyla? Paspėlioti norėčiau tik dėl antrosios klausimo dalies (iš ko tai kyla?). Taip pat Varnių kilmės Viktorija Daujotytė, literatūrologė profesorė, apmąstydama Varnius literatūros kloduose, pasitelkė kultūros istorikų kultūriniams fenomenams nusakyti naudojamą „Genius loci“ — vietos genealumo sąvoką. Ja iš esmės pasakoma apie kažkokiu būdu konkrečiai vietovei nuo amžių prigulimą misiją, vaidmenį, kuriame ši vietovė labiausiai atsiskleidžia, įgyja visuotinai atpažįstamus kultūrinio tapatumo ženklus.
Štai Rapolas Šaltenis, dar prieš II Pasaulinį karą atvykęs į Varnius pas kleboną Antaną Juozapavičių rinkti žinių apie čia Varniuose klebonijoje parašyto pirmojo lietuviško romano autorių Julijoną Lindę-Dobilą, citavo apie miestelį šitaip atsiliepusį rašytoją, esą visa Varnių poezija yra jų ramybė. Šitokiu apibūdinimu (kaip tapatybės ženklu) Lindė-Dobilas nusakė literatūriniam kūrybiniam susikaupimui Varniuose esančias tinkamas ramias sąlygas. Šios sąlygos veikiausiai nebūtų galėjusios čia susidaryti, jei ne misija, vietovei užduota dar Vytauto, netrukus po Žalgirio, prieš 600 metų. Toji misija — būti krikščionybės platinimo centru — reikalavo pastangų ir formavo aplinką, o aplinka — žmones. Nuostabu — 16 a. čia gimsta Simonas Vaišnoras-Varniškis, (protestantiškos) teologijos veikalo „Žemčiūga teologiška“ (1600) autorius, varniškiais amžinai tampa Mikalojus Daukša, Tadas ir Vincentas Juzumai, kiti rimti teologijos ir literatūros vyrai. Taigi vienas iš Varnių tapatybės ženklų būtinai yra knyga.
Tradicijos kraujas — kultūra
Kai 1680 m. sudegė ant Seminarijos kalnelio stovėjusi medinė Varnių katedra ir kai toje pat vietoje nutarta jos nebeatstatyti, šioje kalvoje po gero pusės amžiaus Žemaičių vyskupui grafui Antanui Dominykui Tiškevičiui kilo mintis pradėti statyti varpinės bokštą, kuriam Varniuose iškilti tuokart nebuvo funkcinės būtinybės (naujoji Katedra turėjo dvejus bokštus). Taigi sudegusios Katedros sklype apie 1740 m. minėto vyskupo iniciatyva pradėta statyti mūrinė varpinė. Mūrijimo darbai buvo pradėti ir nutrūko, vėl atnaujinti 1755 m. pagal parengtą naują projektą, kurio autoriumi, kaip manoma, buvo nuolat įvairiais tikslais vysk. A.D.Tiškevičiaus samdytas architektas Johanas Kristupas Glaubicas, genealus Vilniaus architektas, svetimšalis. Statybos darbai nebuvo visiškai baigti, kol įpėdinis vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis nusprendė šalia varpinės pastatydinti mūrinius seminarijos rūmus.
Vieta naujajai kunigų seminarijai buvo parinkta prie baigiamos statyti varpinės (veikiausiai jos viršutinė dalis buvo baigta statant seminariją). 1763 m. architektas J.K.Glaubicas lankėsi pas vysk. J.D.Lopacinskį Žemaitijoje. Tais metais intensyviai ir iš esmės buvo remontuojama Varnių katedra, kurioje J.K.Glaubicas atliko architektūrinio projektavimo ir statybos priežiūros darbus. Kitais 1764 m. pradėta seminarijos rūmų statyba. Šiems darbams taip pat vadovavo J.K.Glaubicas, po kurio mirties (1767) rūmų statybos priežiūrą tęsė bei 1770-1771 m. baigė architektas Jonas Vilhelmas Freceris (Jan Wilhelm Frezer).
Būtent vysk. A.D.Tiškevičiaus inicijuotą ir pradėtą statyti varpinę drįsčiau laikyti tuo pirmuoju funkciškai nebūtinu, veikiau labiau simboliniu memorialiniu statiniu, kurio architektūrinis dominavimas galbūt turėjo išreikšti Varnių kaip dvasinio centro idėją. Sakyčiau, buvo pastatytas „gyvas“, „skambantis“ paminklas čia stovėjusioms pirmosioms katedroms bei jų kriptose atgulusiems pirmiesiems iškiliems mūsų kraštą evangelizavusiems dvasininkams.
Šioje vietoje norėčiau grįžti prie H.G.Gadamerio, rašiusio, kad „…Visų dalių suderinimas su visuma yra teisingo supratimo kriterijus…“. Varpinė, kaip vienas ryškiausių krikščioniškosios architektūros statinių, pasirodė tinkamas ir žemaičių evangelizacinei misijai įprasminti. Šią krikščioniškosios pilnatvės išraišką XIX a. pr. Varniuose papildė išskirtiniai faktai, kai čia buvo įkurdinta varpų liejykla (!), apsigyveno vargonų meistras. Varpinės, liejyklos, vargonų saitai ateina iki mūsų XXI amžiaus. Jei atstatytoje varpinėje virš muziejaus kada nors išgirstume (daugiau nei po 200 m.) vėl skambančius varpus, jei pasirūpintume, kad tai įvyktų, nutiestume iš savo laiko kultūros tiltą atgalios, priimtume, ką mums palikti norėjo vyskupai A.D.Tiškevičius ir J.D.Lopacinskis. Argi ne tai nutiko atkūrus Katedros vargonus? Restauruojant vargonus, jų viduje buvo rasta įvairaus laiko įrašų su datomis ir meistrų vardais. Praeities darbas susiliejo su mūsų amžiaus rūpesčiais. Praeities žmonių našta ir mūsų našta yra ta pati, kaip ir prasmė — ta pati, tik aiškesnė, pilnesnė. Kai visos šios prasminės dalys susijungia, visuma — detalės ir esmė, žmonės ir laikas išplečia prasmę. Toks vyksmas, kuriame šimtmečiais dalyvauja ištisos mūsų visuomenės kartos, ir yra tradicija, kurios kraujas — kultūra. Tokios tradicijos tvermė kur kas ilgesnė nei karta, žmogaus amžius ar šimtmetis.
(Bus daugiau)