Atminties ženklai Varnių kultūrinėje tradicijoje

Šis tekstas — tai bandymas sistemiškiau pažvelgti į Varnių kultūros lauką memuaristiniu žvilgsniu, bandant suvokti kultūrinės istorinės atminties vaidmenį kultūrinėje šios vietovės padangėje.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 97)

Antanas Ivinskis

Kaštai ir storonės
Prelatas Benediktas Smigelskis, Žemaičių vyskupystės istorijos šaltinių išmanytojas bei uolus XIX a. periodinių ir enciklopedinių leidinių bendraautorius, nusistebėjo, kai vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, savo vyskupavimo metu perlaidojęs netikėtai atrastus pirmtako ir gentainio vyskupo kunigaikščio Merkelio Giedraičio palaikus, tai padarė be garbingam giminaičiui deramo iškilmingumo. Tiesa, J.A.Giedraitis turėjo kitų rimtų rūpesčių — atstatė Katedrą po 1817 m. gaisro, įrengė naujus vargonus, kuriuose kaip fundatorius heraldikos kalba įsiamžino. Nepaliko nuošalėj leidybos, 1816 m. tikintiesiems parūpino pirmąjį Naująjį Testamentą lietuviškai. Skatino pirmtakų (vyskupų) vaisingą edukacinę veiklą vyskupijos parapijose ir ypač kunigų seminarijoje Varniuose, dėl ko Antanas Strazdas net savo „Giesmių…“ leidimą buvo dedikavęs vyskupui kunigaikščiui Steponui Jonui Giedraičiui. Įpėdiniui Motiejui Valančiui visi Giedraičiai pasirodė verti įamžinimo Varnių katedroje, kur piliorių bei piliastrų nišose Valančius įrengė nebrangias bet skoningas epitafijas ir pirmtakų nuopelnus lotyniškai išrašė aukso raidėmis. Virš šių epitafijų ir šiandien kabo tų vyskupų portretai. Tiesa, vienas, anuomet neegzistavęs portretas ne ordinarui vyskupui kunigaikščiui Simonui Mykolui Giedraičiui, buvo nutapytas tik 2000 m. ir pakabintas virš M.Valančiaus jam įrengtos epitafijos. Atvaizdas kopijuotas nuo Kauno kunigų seminarijoje esančio originalo. M.Valančiaus raštų stiliumi apie šią iniciatyvą galėčiau pridurti, jog atlikta „par storonę klebono Jono Petrauskio, kaštu Stepo ūkininko ir tremtinio Gedmino“.
Virš Varnių katedros vyskupų kriptos, panašiai kaip senojoje Salantų bažnyčioje, yra žymė buvus atminimo lentos ar epitafijos. Gaila, šis atminimo paminklas neišliko, pražuvo sykiu su jame buvusiu įrašu ir intencija.
Vyskupas M.Valančius Katedroje įrengtomis epitafijomis, restauruotais vargonais bei (nors ir nesėkmingai) restauruotu didžiuoju altoriumi nejučiom Katedrai suteikė naują istorijos reprezentavimo funkciją, nurodydamas į galimybę derinti tiesioginę liturginę ir netiesioginę memuaristinę paskirtį. Valančius parodė pavyzdį, kad religinis ugdymas per literatūrą ir meną yra įmanomas ne vien griežtais religinio turinio siužetais, bet ir, kaip buvo įprasta krikščioniškojoje Europoje, kilnių asmenybių — garbingų autoritetų atminimą įamžinančiais meniniais ženklais. Neatsitiktinai vysk. M.Valančius, vyskupijos centrą 1864 m. iškėlus į Kauną, Varnių katedroje paliko savo sostą — puošnų krėslą, kad jis nuolat primintų apie neteisėtai įvykdytus pasikeitimus.
Taigi XIX amžius, atminties puoselėjimo ir istorijos bei asmenybių įamžinio sferoje net ir po 200 m. atrodo išties Naujųjų Laikų amžius, ypač, jei prie pasakytų dalykų nepamiršime pridurti apie rašytinius mūsų paminklus: Varnių katedros kanauninko Stanislovo Čerskio pirmąją išleistą Žemaičių vyskupystės istoriją („Opis diecezyi žmudskiej“), Varniuose parašytą M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, t.p. Varniuose parašytą, bet tik po 114 m. muziejaus išleistą Vincento Juzumo Žemaičių vyskupijos aprašymą. Išties XIX a. buvo naujo požiūrio į memuaristiką amžius, be abejonės, paveikus švietimo epochai, jame gausiai užgimė istorijos atminimui skirtų medžiaginių ir rašytinių paminklų. Prie to verta pridėti Žemaitijos dvaruose XIX a. parašytus pirmuosius veikalus — aprašomuosius istorijos paminklus, kurių autoriais buvo dvarininkai Vladimiras, Mykolas ir Liubomiras Gadonai ar mums bemaž nežinomas Lazdynų Pelėdos–Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės tėvas Nikodemas Ivanauskas.
Nors 20 a. pradžioje Varniuose buvo tęsiamas rašytinių istorijos paminklų kūrimas: Liudviko Krzyvickio ekspedicijos po Žemaitijos piliakalnius, kun. Tumo-Vaižganto kelionės po kraštą, renkant medžiagą lietuvių rašytojų biografijoms, ar kun. Antano Juozapavičiaus–Poškiečių Antano studija „Žemaičių Medininkai — Varniai“. Bet kun. A.Juozapavičiaus inciatyva 1927 m. Varniuose buvo pastatytas ir pirmasis paminklas žymiam vietiniam asmeniui, t.y. vysk. M.Valančiui, minint vyskupo mirties 50-ąsias metines.
Galima sakyti, kad atminties išsaugojimo baruose varniškiai darbavosi kone be pertraukų. Jų veiklose atsispindi individualus požiūris į atmintį, kultūrą ir tradiciją. Paminklas M.Valančiui — tai naujo požiūrio ir santykio su atmintimi vietinis pavyzdys. Be abejonės, šis paminklas, kaip joks kitas Varniuose, yra labiausiai paveikus, pirmiausiai ne vien dėl santūrios meninės išraiškos, bet ir dėl savo istorijos yra tapęs brangiu kiekvienam varniškiui. Jis vis dar yra varniškio identitetą vienijantis ženklas. Bet šalia tenka pastebėti, kad tokiu ženklu netapo Laisvės paminklas, pastatytas 1928 m., minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Naujieji varniškiai su juo, kaip fiziškai dingusiu romantiniu simboliu, neatrado savo santykio.
Besibaigiant 20 a., Lietuvos atgimimas leido visuomenei įamžinti ir politinio patriotinio pabūdžio įvykius, pirmiausiai Laisvės kovas ir jų dalyvius (Laisvės lygos inicijuotas ir pastatydintas paminklas Žuvusiems už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, 1989), tremčių į Sibirą aukos įamžintos Tremtinių kryžiumi (1991), tardymų ir kankinių vietos (buvusios trejos NKVD būstinės) tipinėmis atminimo lentomis paženklintos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Išsišokęs savo vizualine išraiška yra monumentas pirmųjų LDK lietuviškų leidinių mecenatui ir vertėjui vysk. Merkeliui Giedraičiui ir kan. Mikalojui Daukšai. Iniciatyva dėl šio paminklo buvo priimta be didesnio susidomėjimo vietinės visuomenės, o tiksliau jai primesta Žemaičių kultūros draugijos. Tuo tarpu kukli dėmesiu, bet darnios išraiškos yra atminimo lenta Žemaičių vyskupystės vyskupams Varnių katedroje, įrengta kaip ir minėtasis paminklas, 1999 m. Paskutiniuoju regimu memorialiniu statiniu laikytinas naujasis Varnių katedros altorius (P.Repšys, G.Pajarskaitė, 2008), kaip ir A.Tiškevičiaus varpinės bokštas, altorius t.p. yra funkcinės paskirties paminklinis statinys. Tai 600 m. Žemaičių krikšto sukakčiai skirtas kūrinys, nors tarsi ir neatitinka standartinės paminklo sampratos, bet priklauso Varnių katedros interjerinių monumentų grupei, kaip epitafijos, atminimo lentos ar simboliu tapęs vyskupo sostas.
Turtinga Varnių kultūrinė praeitis, reikalaudama iš kievienos kartos dalykų ir įvykių atminties, dažnu atveju sugeba iniciatoriams ir kūrėjams pakuždėti įvairius atminimo įamžinimo sprendimus. Kadangi „Daukanto namas“ neišlikęs, atminimo lenta A.Zavackio knygyno talkininkams Varniuose įrengta (2011) prie buv. Seminarijos išorės sienos. Paminklas Laisvės kovų vadui Žemaitijoje Vladui Montvydui-Žemaičiui pagaliau iškilo (2013) Montvydų šeimos kaštais ir storone.
Liko sąmoningai nutylėta apie paminklus carui Aleksandrui II ir paminklą didžiausiam žmonijos tironui Vladimirui Uljanovui (Šidlauskas G. „Apie vieno stabo griūtį…“), kurie tam tikrais laikotarpiais buvo atsiradę Varniuose ir stovėjo, kiek jiems buvo lemta. Tai valdžios paminklai, politinių režimų atributai, neturėję jokių saitų su vietos kultūrine tradicija ar žmonių iniciatyva.
Kur kas kitaip turėtume vertinti XIX a. Varniuose stovėjusią statulą Šv. Florijonui, gelbėtojui nuo gaisrų, ugniagesių globėjui. Apytikriai galime įsivaizduoti, kiek daug mediniai Varniai istorijoje buvo nukentėję nuo gaisrų.
Atskiro dėmesio verti atminties ženklai Varnių senosiose, žydų, liuteronų, vario, maskolių kapinėse. Paminkluose išlikę įvairiakalbiai įrašai liudija apie margą šių vietų visuomenę, turtingą luomais ar profesijomis. Senosios kapinės yra mūsų kultūros paminklas — gausus ir gražus palikimas mums, pranokstantis vietos reikšmę dėl čia palaidotų Varnių kultūrinę ir kasdienę tapatybę kūrusių varniškių. Tik tenka pastebėti, kad netvarkomi arba blogai tvarkomi paminklai nyksta. Pagarba tiems, kas pasirūpino vysk. M.Valančiaus motinos antkapiniu paminklu, tačiau vis sparčiau nyksta kun. Tado Juzumo antkapinis kryžius, kuriam restauruoti, deja, nepakanka vietinio išmanymo. 2009 m. neleistinai rekonstruotas kun. A.Juozapavičiaus kapas prarado pirminę tradicinę archajišką išvaizdą, pradanginta varniškių kalvių kaldinta metalo tvorelė.
Jei vis dėlto išeities neberandama ir tenka pakeisti senuosius paminklus, kviestume prisiminti Varniuose esant muziejų ir pasiūlyti perimti senus paminklinius kryžius, ypač metalo kalybą. Mūsų muziejaus rekonstrukcijos projektą rengiantys architektai vidiniame kieme numatė atskirą lauko erdvę, kur galėtų būti suformuotas lapidariumas — senų vertingųjų antkapinių paminklų ekspozicija.