Penkeri metai Varnių vieškeliuose

„Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redakcija, padedant talkininkams, penkerius metus vykdė projektą „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“, kurį rėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Algirdas Dačkevičius

Svarbiausiųjų talkininkų indėlis — didžiulis
Kasmet, žengiant į naują projekto etapą, svarbiausios būsimų rašinių temos buvo aptariamos su Varnių muziejininkais Antanu Ivinskiu, Jurgita Gustyte-Ivinskiene ir mokytoja lituaniste Vlada Vengriene.
Šie neabejingi Varnių kraštui žmonės ne tik patys aktyviai rašė, bet ir parkvietė į laikraščio puslapius garbių varniškių Prano Vasiliausko, Antano Juozapavičiaus, Antano Bagočiaus, Felikso Žulkaus, Prano Ivinskio, Martyno Ivoncevičiaus, Alfonso Beresnevičiaus ir daugelio kitų vertingus atsiminimus. Be to, Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos muziejuje gulėję dienos šviesą išvydo gabiausių gimnazistų rašiniai įvairiausiomis Varnių krašto temomis. Visa tai ir dar daugiau apžvelgsime šioje publikacijoje.
Iš spaudos talkininkų magėjo sužinoti, kokį atgarsį projektas turėjo tarp vietinės valdžios atstovų, taip pat pačių varniškių. V.Vengrienė pastebėjo, jog straipsnių apie Varnių kraštą labiausiai laukė pagyvenę žmonės. Anot lituanistės, didelė paskata jauniesiems autoriams, kad buvo publikuoti anksčiau respublikiniams moksleivių literatų konkursams pristatyti jų rašiniai, dabar gulėję gimnazijos muziejuje. Kiek kitokios nuomonės buvo A.Ivinskis. Jis vaizdžiai ir iškalbiai pastebėjo: „Per penkerius metus nei iš vietinių žmonių, nei iš seniūnijos valdininkų apie spausdinamus straipsnius neišgirdau nė žiaukt“. Tačiau pašnekovą guodė tai, kad sulaukė gerų atgarsių iš kai kurių aplinkinių vietovių gyventojų, taip pat respublikinio įvertinimo. Dar daugiau — labai vertingos medžiagos, rašant apie Žebenkavo dvarą ir jo paskutinę savininkę Adolfiną Pečkauskaitę bei jos giminę atkeliavo iš Lenkijos.
Redakcijos darbuotojai, kalbėdamiesi su bibliotekininkais, pedagogais ir kitokių profesijų atstovais, išgirdo daug gerų vertinimų apie publikuotus straipsnius. Juk istoriniai Varnių vieškeliai, kuriais keliavo garsūs visai Lietuvai žemaičiai, dardėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus bričkelė, o galiausiai jais pražygiavo žymusis geografas Česlovas Kudaba, į projekto temas įsipynė per šio krašto neeilinių asmenybių likimus, palytėtus laiko ir politinių pokyčių Žemaičiuose. Apskritai projektas leido giliau pažvelgti į Varnių krašto istoriją nuo XVIII amžiaus vidurio ir dar giliau į praeitį. Žinoma, ir iki šių dienų. Taip pat neliko be dėmesio pagrindinių Varnių apylinkių asmenybės ar šiaip įdomesni žmonės, per savo išgyvenimus atskleidę įvairių laikmečių spalvas, ypač rūstųjį pokarį.
Lietuvos ypatingojo archyvo sąrašai daugelį sudomino, o kai kam… svilino padus
Dar projekto vykdymo pradžioje Gintaras Šidlauskas, remdamasis Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos gyventojų genocido ir reziztencijos tyrimo centro archyviniais duomenimis, paskelbė Varnių valsčiaus tremtinių sąrašą, spausdintą per keletą „Kalvotosios Žemaitijos“ numerių. Šiame valsčiuje iš 75 vietovių buvo ištremti 653 žmonės. Iš pirmo žvilgsnio nebylios eilutės su nukentėjusių nuo stalininio režimo žmonių pavardėmis sulaukė didelio susidomėjimo. Tačiau paskelbus stalinines aukas prašyte prašėsi skelbiamas ir jų skriaudėjų sąrašas. Palaikant intrigą, A.Ivinskis 2015-ųjų liepos pabaigoje paskelbė straipsnį „Pagirgždūčio, Nevardėnų, Siriškės žmonių egzistencijai — 70“. Joje buvo rašoma, kaip 1944-ųjų metų Kūčių vakarą rusakalbiai kariai, taip pat stribai degino šių kaimų žmonių namus ir juos šaudė.
Kitame laikraščio numeryje G.Šidlauskas paskelbė Sovietų sąjungos NKVD — NKGB — MGB — KGB čekistinio Varnių valsčiaus poskyrio — rajono skyriaus personalo sąrašą.
„Kam reikėjo spausdinti, ar tik nesumažės laikraščio tiražas?“ — kai kas sunerimęs klausė, paskambinęs į Redakciją.
Bet greičiausiai toks nerimas atsirado dėl to, kad kilo klausimas: o kas bus spausdinama kitame laikraščio numeryje?
Dėl minėtų kaimų sudeginimo ir žudynių, kurios gali būti iš dalies prilygintos Rainių kankinių egzekucijai, iki šiol tyli Lietuvos prokuratūra. O jau prabėgo 75-eri metai nuo šios tragedijos. Bet ir šiuo atveju, pasak A.Ivinskio, prokurorai — ne žiaukt!
Projekto vykdytojai nepamiršo ir rezistencijos (pasipriešinimo okupacijai) dalyvių Varnių krašte sąrašo, kurį irgi parengė G.Šidlauskas. Po to sulaukta dėkingų telefono skambučių.

Rūstaus pokario ir tremties aidai — pasakotojų lūpose
Ši tema buvo aktuali per visus penkerius metus, įgyvendinant projektą „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“.
Pirmasis prabilo didelis projekto talkininkas Alfonsas Beresnevičius, užrašęs, kaip varniškis Selvestras Zajenčauskas, iškentęs negandų metus, atgavo laisvę. Šia tema vertingi janapoliškių poetės Genovaitės Petrulienės ir Leono Petrulio atsiminimai, irgi užrašyti A.Beresnevičiaus. Maironietis Andrius Dambrauskas savo rašinį „Jaunystė, kuriai teko sunkūs išbandymai“ skyrė tremtinei Liudgirai Talmantaitei-Zimantienei atminti. Kita gimnazistė Vitalija Rupulytė parašė jaudinantį straipsnį „Kas surinks tavo ašaras, mama“. Skaitytojų buvo laukiamas net per ketvertą laikraščio numerių spausdintas Irenos Dambrauskaitės-Krivickienės dienoraštis „Pokario tikrovė Varnių gimnazistės akimis“. Varniškė Danutė Seržantienė pasiūlė redakcijai dvejetą rašinių su rubrika „Skaudūs jaunystės prisiminimai“, kur per Rūtos Jazdauskaitės-Bitarienės ir Alfonso Erciaus išgyvenimus atskleidžiami pokario baisumai. Neįmanoma likti abejingam, skaitant Antano Bagočiaus atsiminimus apie karą ir pokarį, kuriuos užrašė A.Beresnevičius.

Nusikaltimai gamtai — nedovanotini
Ne tik žmonės kentėjo Varnių krašte, bet ir gamta, ypač beveik myriop pasmerktas Biržulio ežeras.
Pirmoji projekto publikacija apie janapoliškio Alekso Žulkaus išgyvenimus ir padarytą žalą gamtai, faunai, augmenijai, nes dešimt metų melioracijos darbai Biržulyje buvo pragaištingi. Vėliau išspausdintas Antano Bagočiaus pasakojimas apie žvejybą ir Karkliškių kaimo žmonių šventę.
Apie pralaimėjimą prie Biržulio pagaliau prabilo ir respublikinė spauda. Tuometėje „Tiesoje“ 1962 metais šia tema išspausdintas korespondentų V.Kalvėno ir M.Ladygos straipsnis.
1973 metais Pranas Vasiliauskas užrašė neįkainojamos vertės atsiminimus apie žvejų kaimelį Karkliškius. Pasak autoriaus, tie atsiminimai apima 1765-1935 metus. Kai kurie pasakojimai turi ryšį su XVIII amžiaus pradžia. Jie užrašyti iš autoriaus senelio Anastazo Vasiliausko ir jo tėvo Jono Vasiliausko. Kokia didžiulė meilė gamtai sklinda iš šių eilučių: „Karkliškių kaimelį supusi graži gamta, paukščių čiauškėjimas lepino žvejų dvasią. Kasdien plaukiant laiveliais tolimus atstumus, kovojant su bangomis ir vėjais, kenčiant darganas ir šaltį, žvejų rankas išpynė tvirtos gyslos ir užgrūdinti raumenys“.
Ir kas galėtų dovanoti tokiems niekdariams, sunaikinusiems ežerą ir sutrypusiems žmonių likimus?

Jų vardai neatsiejami nuo Varnių
Didžiausia lietuvybės dvasios puoselėtoja — kunigaikščių Giedraičių giminė. Viena iš projekto autorių Jurgita Gustytė-Ivinskienė 2015 metų gegužės 16-ąją aprašė, kaip Varnius aplankė Giedraičių palikuonis profesorius Mykolas Giedraitis. Jis atvežė pusbrolio Jurgio Giedraičio pomirtines kaukes.
Be abejonės, nemažai publikacijų skirta Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Šia tema daugiausiai pasidarbavo lituanistė V.Vengrienė. Jos temos: „Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybės šviesa“, „Vyskupas Motiejus Valančius varniškių prisiminimuose“ ir kt. Autentišką publikaciją „Užmirštasis Motiejaus Valančiaus giesmynas“ projektui pateikė Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė.
Drobūkščiai neįsivaizduojami be Lietuvos filosofijos pirmeivio Ramūno Bytauto, Pareškečio kaimas — be brolių Povilo ir Pranciškaus Žadeikių, Pavandenė — be profesorės Viktorijos Daujotytės. O Česlovas Kudaba ryškiausiomis XX amžiaus Varnių asmenybėmis įvardijo kunigą Antaną Juozapavičių, kraštotyrininką Praną Vasiliauską ir literatūrologą Adolfą Sprindį. Apie juos ne kartą rašyta arba spausdinti šių garbių vyrų atsiminimai.
A.Ivinskio straipsnyje „Žemaičio visada pusė žemėje“ įtaigiai atskleista nuoširdi ir dalykiška P.Vasiliausko ir Č.Kudabos bičiulystė. Spausdinami ir garsiojo geografo laiškai, kur viename žemaitis aukštaičio paraginamas: „Taigi, reikėtų Jums Jūsų turtingą gyvenimą aprašyti. Iš eilės, tarsi iš vežimo važiuojant pro metus“. Varniai daug kam asocijuojasi su blaivybės lopšiu. Ir pelnytai. Juk iš čia pirmasis blaivybės apaštalas Lietuvoje kunigas Ignacas Dionyzas Štachas, kurio beatifikacijos byla pradėta Šiaulių vyskupijoje.
Ne vienas garsus Varnių krašto žemaitis savaip įmynė pėdas gyvenime. Už laisvę, ją gindamas, žuvo Žemaičių apygardos partizanų vadas Vladas Montvydas. Gimnazistė Jurgita Kviatkauskytė jam skyrė savo rašinį „Palaimins ir mylės — Motulė Lietuva“. Dideliu talentu buvo apdovanotas Varnių poliglotas nuo vaikystės Edvardas Urniežius, sukūręs svetimų kalbų mokymo metodiką. O Jonas Jucius, varniškių švelniai vadinamas Joneliu, buvo žinomas ir Prancūzijoje, kur Paryžiuje su sesute Konstancija buvo kabareto teatro mažųjų artistų trupės aktoriai. Dar nereikėtų pamiršti varniškių anūko Arturo Bumšteino — kompozitoriaus ir garsaus menininko.

Slėpiningą dvarų praeities šydą atskleidus
Projekto įgyvendinimo pradžioje pirmiausia aprašytas Zdoniškės dvaras. Spausdinti Elenos–Zofijos Brasaitės– Bagočienės, Alfonso Beresnevičiaus ir Antano Vasiliausko atsiminimai.
A.Ivinskį ypač domino Žebenkovas — dvaras Varnių valsčiuje. Jo paskutinės savininkės Adolfinos Pečkauskaitės, Marijos Pečkauskaitės — Šatrijos Raganos pusseserės — likimas buvo labai mįslingas. Šykščiai medžiagai trūko iliustracijos. Straipsnio autoriui beliko nupaveiksluoti laukus, kur stūksojo dvaro statiniai. Dvaro savininkė buvo ištremta per pirmuosius trėmimus 1941 metų birželio 14–ąją. Grįžo į Lietuvą 1947 metais, o 1949 metais ir vėl buvo suimta — laimė, neilgam.
A.Ivinskis labai nudžiugo, kai jam apie Pečkauskų giminę, ir ne tik, labai vertingos medžiagos ir fotonuotraukų atsiuntė Adolfinos Pečkauskaitės artimieji iš Lenkijos. Taip pavyko praskleisti istorijos ūką, plačiau sužinoti ne tik apie Pečkauskų giminę, bet ir apie Adolfinos išlikimą tremtyje. Pasirodo, A.Pečkauskaitė buvo draugės su legendine varniške gydytoja Jadvyga Francūzevičiūte, kuri globojo garsiąją bajoraitę ir jai buvo didžiulė atrama. A.Ivinskio straipsnis „Žmogiškųjų dorybių vainikas“ kaip tik ir skiriamas geradarei daktarei pagerbti.

Projekto autoriai — Varnių patriotai
Iš publikuotų temų atsiskleidžia straipsnio autorių didelė meilė Varniams, rūpestis miesto ateitimi, jo istoriniais ir kultūriniais paminklais. 2015 metais išsamią publikaciją „Kultūros vertybių likimai ginkluotų konfliktų fone“, spausdintą per dvejetą numerių, parašė A.Ivinskis. Skaudžiusia tema — apie sovietmečiu nuo parapijiečių atimtą Šv. Aleksandro bažnyčią ir paverstą sandėliu. Tik atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, 1991 metais ji suniokota buvo grąžinta tikintiesiems. Autorius memuaristiniu žvilgsniu dar sykį žvilgtelėjo į Varnių kultūros lauką, jau baigiant projektą. Aptardamas Žemaičių vyskupystės muziejaus varpinės bokšto viziją, A.Ivinskis rašė:„Jei atstatytoje varpinėje virš muziejaus kada nors išgirstume (daugiau nei po 200 metų) vėl skambančius varpus, jei pasirūpintume, kad tai įvyktų, nutiestume iš savo laiko kultūros tiltą atgalios, priimtume, ką mums norėjo palikti vyskupai A.D.Tiškevičius, J.D.Lopacinskis. Argi ne tai nutiko atkūrus Katedros vargonus? Restauruojant vargonus, jų viduje buvo rasta įvairaus laiko įrašų su datomis ir meistrų vardais. Praeities darbas susilieja su mūsų amžiaus rūpesčiais. Praeities žmonių našta ir mūsų našta yra ta pati, kaip ir prasmė — ta pati, tik aiškesnė, pilnesnė. Kai visos šios prasmės susijungia, visuma — detalės ir esmė, žmonės ir laikas išplečia prasmę. Toks vyksmas, kuriame šimtmečiais dalyvauja ištisos mūsų visuomenės kartos, ir yra tradicija, kurios kraujas — kultūra. Tokios tradicijos tvermė kur kas ilgesnė nei karta, žmogaus amžius ar šimtmetis“. O kad būtų įsiklausyta į šiuos žodžius!
Paminklas Motiejui Valančiui — vis dar yra varniškių identitetą vienijantis ženklas. Tačiau, pasak autoriaus, tokiu ženklu netapo Laisvės paminklas, pastatytas 1928 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį. Naujieji varniškiai su juo, kaip fiziškai dingusiu romantiniu simboliu, neatrado savo santykio. Apie šio paminklo sugrąžinimą 2017 metais kovo mėnesį rašė V.Vengrienė ir A.Ivinskis. Publikuota ir nuotrauka, kurioje — M.Valančiaus darželis su Žemaičių vyskupo ir Nepriklausomybės paminklais, o kitoje — jau šių dienų nuotraukoje — užfiksuotas buvusio ant paminklo užrašo „Mes be Vilniaus nenurimsim“ fragmentas, išlikęs įmūrytas varniškių namo pamatuose.
Apie Nepriklausomybės paminklo atstatymą Varniuose prabilta ir šių metų balandį. Apie tai išsamų straipsnį „Diskusija“ dėl Nepriklausomybės paminklo atstatymo Varniuose“ parašė V.Vengrienė, Taigi, tuomet diskusija kaip ir neįvyko, nes Varnių vyskupo Motiejaus Valančiaus bendruomenės pirmininko A.Ivinskio pateiktiems argumentuotiems projektiniams pasiūlymams dėl Nepriklausomybės paminklo atstatymo kategoriškai nepritarta. Neatsižvelgta ir į renginyje dalyvavusių autoritetų — skulptoriaus Stasio Žirgulio ir architekto Adomo Skiezgelo pasiūlymus.

Vietoj epilogo
Projektas „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“ baigtas. Šiame straipsnyje tiesiog neįmanoma buvo apžvelgti visų nagrinėtų temų. Gal dėl to jų autoriai neįsižeis. Redakcija dar kartą dėkoja visiems laikraščio talkininkams, nors, pasak A.Ivinskio, jų galėjo būti ir daugiau, bet nieko nepadarysi, kai viršų ima šnekoriai, o ne rašto žmonės.
Kitais metais Redakcija bandys įgyvendinti naują projektą „Literatūrinio žodžio augmė Žemaičiuos“. Tad iki susitikimo „Kalvotojoje Žemaitijoje“!