Pristatyta knyga „Aš esu Vanagas“ — žmogus ir jo likimas

Arvydas Anušauskas: „Tai nėra A.Ramanausko biografija. Tai tyrimas tų įvykių, kurių nebegalėjo aprašyti pats A.Ramanauskas“.

Istorikas, LR Seimo narys Arvydas Anušauskas sausakimšoje Žemaičių muziejaus „Alka“ salėje pristatė dar vieną savo knygą „Aš esu Vanagas“.

Lina Dijokienė

Unikalių dokumentų knyga
Arvydo Anušausko knygoje „Aš esu Vanagas“ kalbama apie legendinį lietuvių nacionalinio pasipriešinimo vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918-1957). Vadovavęs vienai kovingiausių partizanų junginių — Dainavos apygardai, išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadu, Vanagas vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. Kelių šimtų puslapių knygą papildo apie pusantro šimto unikalių nuotraukų, o prieduose skaitytojai ras ir Vanago rašytų straipsnių tekstus, partizaninės veiklos aprašymus, interviu su A.Ramanausko-Vanago dukra.

Apie įvairius žmones
„Kalbėti šita tema niekada nėra per vėlu. Progų per daug ieškoti nereikia. Galima buvo kalbėti pernai, kai buvo A.Ramanausko metai, galima šiemet, kai Laisvės kovos sąjūdžio metai. Kalbame apie žmogų, kuris pats, asmeniškai savo dvasia, savo kūnu patyrė daugelį dalykų, kurių pakelti, patirti nenorėtų joks normalus žmogus. Jis irgi nenorėjo. Bet tokia jam teko dalia. Knygoje yra tie žmonės, kurie kankino Adolfą Ramanauską, tie, kurie jį saugojo, tardė, yra ir jo bendražygiai, tie, kurie kartu su juo kovojo. Patys įvairiausi žmonės. Stengiausi juos visus surasti, nes jei pavaizduoti tik vieną pusę, neparodyti kitos pusės, tai būtų vienpusis paveikslas. Knyga nėra biografija. Tai yra tyrimas tų įvykių, apie kuriuos Adolfas Ramanauskas jau negalėjo parašyti savo memuaruose. Kas skaitė jo memuarus, ten yra aprašytas 1945-1947 m. laikotarpis. Šitoje knygoje yra įvykiai, kurie prasideda 1948 m. Žinoma, yra aprašytas ir jo mokytojavimas Alytaus seminarijoje. Vis tik daugiausiai sukasi įvykiai apie tai, kas buvo Dzūkijoje, apie tai, kas buvo Pietų Lietuvoje. Svarbiausia — tas žmogus ir jo likimas“,— sakė susitikimo pradžioje A.Anušauskas.

Neliko gyvų
Pasakodamas apie A.Ramanausko ir jo bendražygių likimą, A.Anušauskas teigė, jog tragiška lemtis palietė visus, kas supo šį žmogų. Adolfo Ramanausko ir jo žmonos artimieji buvo išaiškinti. A.Ramanausko tėvas, brolis ir sesuo buvo ištremti, tėvas netrukus žuvo tremtyje. Su žmonos šeima taip pat buvo susidorota. Išsiaiškinus, kad Birutė Mažeikaitė yra Ramanausko žmona nuo 1945 m., todėl 1951 m. pavasarį buvo susidorota ir su jos šeima: suimtas tėvas, dvi seserys, motina turėjo bėgti iš savo namų, pati Birutė tuo metu slapstėsi kartu su A.Ramanausku.
„Partizanų gyvenimas nebuvo lengvas. Pats A.Ramanauskas du kartus per metus aplankydavo visus apygardos partizanus. Kai būdamas 27-erių tapo apygardos vadu 1947 m. rudenį, jis su visais partizanais bendraudavo, aplankydavo, vis dėlto buvo mokytojas, atsargos karys, o dauguma kovotojų buvo gerokai jaunesni, 20-24 metų amžiaus“,— pasakojo knygos autorius.
Pasak A.Anušausko, iš visų žmonių, užfiksuotų partizanų nuotraukose, neliko nė vieno gyvo. Neliko nė vieno iš bendražygių. „Iš tų žmonių, kurie tiesiogiai buvo kartu su A.Ramanausku, neliko nė vieno — jie visi žuvo. Norėčiau, kad suprastumėte, su kokia sistema jie kovojo. Sistema, kuri neturėjo jokių ribų. Jiems reikėjo sunaikinti lietuvių pasipriešinimą. Metodai tiko visi. Mes kalbam tik apie tremtis ir suėmimus. O metodų buvo gerokai daugiau. Štai nuotraukoje matome A.Ramanauską su rašomąja mašinėle. Vienu metu jam buvo siunčiama užminuota spausdinimo mašinėlė, kitą kartą — užminuotas dokumentų paketas. Visi puikiai supranta, kad kai tokie daiktai keliauja iš rankų į rankas, visai neaišku, kurioje vietoje jis sprogs. Niekam tai nerūpėjo. Galbūt tai sprogs pakeliui“,— apie bandymus sunaikinti partizanų vadą kalbėjo istorikas.

Archyvus išsaugojo KGB byla
Pasak istoriko, A.Ramanauskui tapus apygardos vadu, labai sugriežtėjo partizanų atsakomybė. Labai sumažėjo greitų karo teismo nuosprendžių. Stengtasi, kad gyventojai pasitikėtų pasipriešinimo dalyviais. Apie tai daug kalbėta ir A.Ramanausko leistuose laikraščiuose. Partizanai rinkdavo informaciją apie sovietinį terorą ir kaupė ją savo archyvuose. Juose išliko daug asmeninių dokumentų, pavyzdžiui, partizanų pasižadėjimai nevartoti svaigiųjų gėrimų, kol baigsis laisvės kova. Visų tų žmonių, kurių pavardės buvo archyvuose, 1957 m. jau nebebuvo tarp gyvų. „1957 m. A.Ramanauskas parodė, kur tie jo archyvai yra paslėpti. Kėgėbistai išsikasė, dabar mes skaitome visus tuos asmeninius pasižadėjimus, partizanų nuostatus ir kt. Kai KGB iškasė tuos paslėptus dokumentus, dalis dėžių jau buvo supeliję, o buvo paslėptos vos kelerius metus. Akivizdu, kad mūsų dienų jie nebūtų pasiekę. Ne veltui A.Ramanauskas žaidė šachmatais, jis apskaičiuodavo kelis ėjimus į priekį. Galbūt ir šis jo ėjimas — atiduoti partizanų archyvus KGB, kad jie išliktų, irgi buvo gerai apsvarstytas sprendimas?“,— svarstė A.Anušauskas.

Tereikėjo vieno išdaviko
Nors, aišku, ne viską A.Ramanauskas galėjo apskaičiuoti. Jam buvo rengiami ne vieni spąstai, siekiant jį sučiupti arba nužudyti. Štai 1952 m. Kaune buvo specialiai pastatytas namas ir paskleista žinia, kad jame yra saugu pasislėpti. Ketverius metus tas namas, pasak A.Anušausko, A.Ramanausko laukė. Išdavikas buvo žmogus, pabaigęs karo mokyklą, užverbuotas KGB. Operacija pavyko po ketverių metų. „A.Ramanauskas pirmiausiai iš Rokiškio nuvažiavo į Vilnių, susitiko su to agento dėde, jį išklausinėjo, ar tikrai nėra jokių įtarimų. Ir tik tokiu atveju jie su žmona nuvyko. Agentas tik kitą dieną KGB paskambino, iš karto net nedrįso skambinti. Apskritai agentų elgesys A.Ramanausko atžvilgiu buvo savotiškas. Net užverbuoti agentai prasitardavo, jog neketina šio išduoti. Aišku, užtenka vieno, kuris išduotų“,— sakė istorikas ir tęsė: „Taigi A.Ramanauskas atsiduria KGB rūsiuose. Ir čia prasideda žiaurioji istorijos dalis. Betirdamas aš nustačiau penkis asmenis. Garsusis Nachmanas Dušanskis pagal laipsnį netiko vadovauti tokiai operacijai, net kankinimams jis buvo vidurinė grandis. Jo pavaldiniai Blochas ir Šabaldinas. Visos šitos istorijos užsakovai — Jakovas Sinicinas ir Leonardas Martavičius — du KGB pirmininko pavaduotojai, tuo metu jie buvo aukščiausi KGB viršininkai Lietuvoje. Aukščiau už juos nieko nebuvo. Maskvos jie, aišku, bijojo. Betirdamas nustačiau visų jų vaidmenis. Prie to prieiti man padėjo Lietuvos prokuratūros prieš 25 m. pradėtas tyrimas. 1992 m. jie pradėjo gerą tyrimą, bet jo nebaigė. Tada jie orientavosi tik į vieną žmogų — Nachmaną Dušanskį“.

Patyrė nežmoniškus kankinimus
A.Ramanauskas ir jo žmona B.Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo sulaikyti 1956 m. spalio 12 d. Kaune ir iš karto nugabenti į KGB vidaus kalėjimą Vilniuje. Nuo pat pirmųjų tardymo akimirkų žiauriai kankintas A.Ramanauskas jau po kelių tardymo valandų dėl itin sunkios būklės buvo nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę — saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Pasitelkęs medicinos ekspertus, A.Anušauskas padarė išvadą, kad A.Ramanauskas buvo tiesiog sukarpytas žirklėmis, jam buvo išdurta akis. Kaukolėje liko tų baisių kankinimų žymės.
„Istorikai paprastai medicininių įrašų nemėgsta. Sužinojome, kad A.Ramanauskui buvo asteminis sindromas. Jis ištinka netekus daugybės kraujo, daug kartų patyrus kraujo perpylimus. Žmogus negali vaikščioti, sėdėti, nevaldo galūnių. Į tardymus jį nešiojo ant neštuvų“,— sakė A.Anušauskas, kartu padarydamas išvadą, kad po apklausų protokolais yra ne paties A.Ramanausko parašai. Tai nustatyti padėjo rašysenos ekspertas. Ligoninėje kiek apgydytas A.Ramanauskas ir toliau dar beveik metus — nuo 1956 m. lapkričio (pirmasis tardymo protokolas datuotas 1956 m. lapkričio 12 d.) iki 1957 m. liepos mėnesio — buvo fiziškai ir moraliai kankinamas.
Jis keletą kartų buvo vežamas, kad tiksliai nurodytų vietas, kur buvo paslėpti partizanų dokumentai. A.Ramanausko-Vanago apklausos protokolai, liudytojų apklausos ir akistatų protokolai, surasti originalūs partizanų dokumentai, jų aprašymai, dokumentų, ginklų bei kitų daiktų ekspertizės ir kiti procesiniai dokumentai sugulė į 22 tomų baudžiamąją bylą, kurioje yra 7375 lapai.

Dėl dukters — 40 dienų tyla
Pasak knygos autoriaus A.Anušausko, istorija įrodo, kad kiekvienas herojus yra iš kūno ir kraujo, turintis jausmų ir emocijų, išgyvenantis nevilties akimirkas ir klystantis. Ir kad net pasitinkantis jam skirtą lemtį iki paskutinės akimirkos gali savais būdais kovoti už tai, kas tuo metu jam buvo svarbiausia.
„Ką aš supratau apie Vanagą? Gal svarbiausia, kad jis nebuvo standartinis herojus, buvo sudėtinga asmenybė. Tai buvo žmogus, kuris veikė net būdamas uždarytas kameroje, veikė tomis aplinkybėmis, kurias jam teko patirti ir kaip geras šachmatininkas rado nestandartinių būdų, kaip suklaidinti KGB tardytojus“,— sakė A.Anušauskas. Taip, pavyzdžiui, jis sugebėjo perduoti artimiesiems žinutę, kad kol kas dar esąs gyvas. „Pasitelkę teismo medicinos, psichiatrijos, archeologijos, antropologijos, kriminalistikos ekspertus, išsiaiškinome ir šioje knygoje paskelbėme KGB klastotes. Atskleidėme asmeninę įkalinto A.Ramanausko dvikovą su KGB, kai reikėjo atlaikyti ir bandymus kompromituoti, ir atsispirti melui. Į pasakojimą įtraukėme ir iki šiol visai nepelnytai nuošalyje buvusios jo žmonos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės istoriją. Tai padėjo atsakyti į klausimus, kodėl ji 40 dienų nepratarė nė žodžio, ką iš tiesų slėpė abu Ramanauskai. Paaiškėjo, kad taip jie elgėsi dėl dukters, kad išsaugotų ją“,— atskleidė skaudžią tiesą istorikas.
Knygoje bus galima rasti ne tik A.Ramanausko kankinimo ir nužudymo istoriją, jo žmonos istoriją, joje taip pat atskleidžiama ir 1992 m. pradėtos bylos tyrimo užkulisiai, einama partizanų vado kankintojų pėdsakais, supažindinama su jų likimais.