Jei esi knygos žmogus, Varniai Tau yra daugiau negu žodis ar vietovardis, o savaime reikšminiu turiniu prisipildanti sąvoka. Man, prisipažinsiu, tas vardas atrodė visa ko, kas žemiška, pradžia ir pabaiga. Šis žodis tarsi prisirakinęs kreipė į save daugelį minčių, reikalavo ištikimybės ir vertė dirbti šią vietovę turtinant ir garsinant.
Antanas Ivinskis
Daugeliui knygių puikiai žinomas bičiulis Dominikas Petras Akstinas šį prieraišumą gimtinei dažnai sustiprina persakoma pedagogo F.V. Fiorsterio gaire „Žydėkit kur pasėti…“. Bet tokio padrąsinimo vargiai ar pakaktų žmogui, neišaugusiam, neįsišaknijusiam gimtojoje vietoje. Jei tavęs per tavo gentainius čia dar nebūta prieš penkias-šešias dešimtis metų?… O jei net du-tris šimtus metelių jūs esate savo žemės, savo parapijos trąša?
Dėkingas liksiu avansu kadais prof. Česlovo Kudabos ištartam mano asmens paskatinimui, esą šio žmogelio tik pusė tesimato — antratiek žemėje. Ir atsilyginau profesoriui jo atminimui skirtą rašinį pavadindamas „Žemaičio visada pusė žemėje“ — laikais, kai laikiau save labiau žemaičiu.
Varniai — tai miestas, žymus kultūros ir istorijos centras, lietuviško žodžio kalvė, lietuvybės lopšys, dvasios ir dvasininkų miestas, Žemaičių vyskupystės ir dvasinio gyvenimo centras, Žemaičių sostinė. Tokiomis patetiškomis frazėmis buvo persunkta Varnius apmąstanti jaunystė.
1993 m. lapkričio 31 d. šitokiais žodžiais kreipiausi į Kauno kunigų seminarijos rektorių [vysk. Sigitą Tamkevičių SJ]: „Žemaitijos inteligentų akys krypsta į Varnius — senąją Žemaičių /Medininkų/ vyskupystės sostinę (…). Varniuose įmanomas platus kultūrinis darbas. O kad jis taptų efektyvesnis, reikalinga ir turtingesnė biblioteka. Šiuo metu Varnių miesto biblioteka yra gausinama vertingomis mokslo knygomis. Tačiau dar neturime nei Lietuvių katalikų MA Suvažiavimų darbų, nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos tomų. Todėl kreipiuosi į Jus, Ekscelencija, vildamasis, jog Kauno kunigų seminarija dar galėtų padėti. Be minėtų tomų, būtų reikalinga serija „Krikščionis gyvenime“, kita religinė, filosofinė literatūra, lietuvių išeivių literatūrinė kūryba. Taip pat pageidautini ir periodiniai žurnalai, turį mokslinės bei meninės vertės“.
Tuo laikotarpiu pasaulyje pasisėję lietuviai itin dosniai rėmė atgimusios Lietuvos Bažnyčią, jos ugdymo struktūrų bibliotekas gausiomis knygų siuntomis. Dažnai susikaupdavo dubletų, kuriais paramos ir tikėjausi.
Ir Kauno kunigų seminarija išties dosniai padėjo. Ačiū ses. Onai Česnulevičiūtei, per trejus bendradarbiavimo metus kruopščiai jos atrinkti leidiniai padarė pradžią šiandienei Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose bibliotekai. Pokalbiuose primindavome pradžių pradžią, kai Lietuvą valdžiusiai carinei administracijai uždarius Varnių kunigų seminariją, jos kadrai ir inventorius, taip pat ir gausi biblioteka buvo atgabenti į Kauną, čionai po sukilimo atkurtos Žemaičių kunigų seminarijos reikmėms. Šiuo požiūriu Varniams giminiškam miestui turiu dėkoti ir už vėlesnes kitų institucijų knygų dovanas: 2008 m. uždaryto Lietuvių katalikų mokslo akademijos Kauno skyriaus bibliotekos knygas, bet ypač Kauno miesto viešajai bibliotekai, ponams Stanislavai Tutlienei ir Alvydui Samėnui, kurie bibliotekoje saugotus retuosius dubletus nukreipdavo į Varnius — Žemaičių vyskupystės muziejų. Kaunietis kolekcininkas Algimantas Jurgis Urbonas 2004 m. Muziejui perdavė didžiulį pusaštunto tūkstančio vienetų puikiai susistemintos filokartijos, fotografijų ir devocionalijų rinkinį drauge su keliasdešimčia knygų. Galiausiai ir ryšiai su vieninteliu Lietuvoje Vytauto prospekte Kaune įsikūrusiu Vidmanto Staniulio antikvarinių knygų knygynu praturtino Muziejaus bibliotekos ir eksponatų rinkinius. Bendradarbiavimas su šio knygyno savininku yra malonus, o su knygynu — jau komercinis.
Mano gabentų knygų Varniams kelias iki 1997 m. buvo dar ir per Vilnių, Dailės akademijos bendrabutį Latako gatvėje, kuriame drauge su mano gyvenimu glaudėsi ir pervežimo į Varnius laukiančios knygų stirtos. Čia būdavo surašinėjami perdavimo-priėmimo aktai ne vien iš Kauno kunigų seminarijos, bet ir iš Vilniaus supratingų geradarių gautoms knygoms. Visa, kas buvo sukaupta iki nurodomų metų — apie 5 tūkst. leidinių egzempliorių, 1999-aisiais pateko į mano rūpesčiu įsteigtą naują Žemaičių vyskupystės muziejų.
Vilniaus geradarių tarpe pirmiausiai minėtina Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Bendradarbiavimas šviesaus atminimo Silvijos Vėlavičienės, Juozo Tumelio dėka 1993 m., prasidėjęs nuo šios bibliotekos Lituanikos skyriaus, netruko persikelti į Bibliografijos ir knygotyros centrą ir šiandien išsiplėtė į partneriškus ryšius su bibliotekos Retųjų knygų ir rankraščių, Komplektavimo, Parodų skyriais, Dokumentų konservavimo ir restauravimo centru, personaliai su Jolita Steponaitiene, Teresa Mackevič, Irena Dainelyte, Sandra Kuliešiene, Dalia Udriene, taip pat jų vadovais bei pagalbininkais. Būtent Mažvydo bibliotekoje 1999 metais Eglė Valiūtė apipavidalino veiklą pradėjusio Žemaičių vyskupystės muziejaus pirmąją parodą. 1994-1996 m. Bibliografijos ir knygotyros centras iš lituanistinių knygų dubletų fondo ir nefondinių leidinių rezervo perdavė per 1400 retųjų knygų ir periodikos vienetų. Tai kitaip vadinamas Šv. Jurgio bažnyčios lobynas, sukauptas gūdžiuoju sovietmečiu, nacionalizavus nepriklausomos Lietuvos knygynus, tautinių ir religinių organizacijų, dvarų ir privačių represuotų asmenų bibliotekas, išvengusias knygų laužų.
Šiuo lobynu teko laimė pasinaudoti, regėti nuo grindų iki skliautų knygomis užtvindytą bažnyčią. Argi kada galima būtų pamiršti tokį reginį, kvapą, dulkių sukeltą delnų niežulį, galiausiai visa tai saugojusios bibliotekininkės E.Račkovskos paslaugumą. Šiuo paslaugumu netrukus sudarėme galimybę pasinaudoti ir Vilniaus dailės akademijos bibliotekos Retųjų spaudinių skyriui.
Tarp Šv. Jurgio bažnyčioje mano atrinktų leidinių pasitaikė su Vincento Borisevičiaus, Telšių vyskupo kankinio, autografais ir net keliolika tomų įvairių religinių knygų su senaisiais Žemaičių kunigų seminarijos antspaudais ar inventorinėmis kortelėmis. Atidaus žvilgsnio laukia ir daug kitų knygų, kuriose kunigų autografai, antspaudai. Būtent šie atradimai kelia daugiausiai džiaugsmo, kaip ir sudaryta galimybė į deramą aplinką Varniuose jiems sugrįžti.
Tarp Žemaičių vyskupystės muziejaus biblioteką ir archyvą turtinusių asmenų buvo šviesaus atminimo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, vyskupas emeritas Jonas Boruta SJ, Alfonsas Beresnevičius, prof. Genius Procuta, Pranas B.Vasiliauskas, Algimantas Kezys, Alvydas Ivoncius, Pranciškus Ivinskis, mokytojai Vičauskai, dvarininkų Nalenč-Gorskių giminės palikuonys. Šeimos mokslinę biblioteką perdavė Stasys Gūtautas, joje apstu ir retesnių vertingų mokslo veikalų. Kaip gaila — iš čia paminėtųjų jau keturi — Amžinybėje.
Nepamiršo Varnių ir prof. Mečislovas Jučas: jo perduotų knygų prireikia bene dažniausiai. Galiausiai kelios dešimtys knygų buvo perimta iš Varniuose gyvenusio poligloto Edvardo Urniežiaus šeimos. Gaila, kad tai tik buvusios gausios ir išskirtinės asmeninės bibliotekos likučiai, vis dėlto įrodantys neeilinius E.Urniežiaus gabumus ir kruopštumą.
Tiesiai į Varnius 2003 m. atkeliavo siuntos iš JAV — Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) ir paties a.a. kun. Rapolo Krasausko.
Specialiai mūsų Muziejui surinkta apie 400 įvairiausios religinės literatūros: kantičkų, senųjų maldynų, Sibiro kankinės Adelės Dirsytės maldyno nuorašų įvairiomis kalbomis, Žemaičių vyskupų rengtų ar aprobuotų veikalų. Dalį asmeninės kun. R. Krasausko bibliotekos surinkome jau minėtoje LKMA Kauno skyriaus bibliotekoje.
Atskiro pristatymo nusipelnė Muziejaus geradariai Snieguolė Jurskytė ir Domas Akstinas, kuris būdamas „Atminties“ knygų leidėju, rūpinasi, kad šių leidinių būtų ir Žemaitijoje — Požerės, Šilalės, Laukuvos bibliotekose, taip pat ir mūsų muziejuje Varniuose. Tikromis knygių ir praeities mylėtojų šventėmis yra šios šeimos kasmet rugpjūčio pradžioje prie Medvėgalio piliakalnio Karūžiškės dvare rengiamos parodos, popietės, minėjimai.
Jei kam kiltų klausimų dėl visų šių sukauptų įvairiakalbių turtų — enciklopedijų, žinynų, mokslo ir memorialinės, tremties, religinės, grožinės literatūros — panaudojimo Varniuose, iš esmės šiandien nuskurdintame Vakarų Lietuvos vidurio miestelyje, atsakyti galėčiau perfrazuodamas prof. Vytauto Landsbergio vysk. M. Valančiaus paminklo atidengimo ceremonijoje 1990 m. liepos 28 d. Varniuose ištartą mintį, jog Valančius rašė žemaitiškai, žinodamas, kad skaitys, o kai kitataučiams prireiks — tai išsivers, ir išsiverčia…
Muziejuje bibliotekos retieji leidiniai dažnai papildo ekspoziciją ir parodas, o kartais tampa kilnojamųjų parodų pagrindu. Žinynai gelbsti vykdant lankytojų užklausimus, inventorinimo, identifikavimo darbus, knygos išduodamos ir eiliniams skaitytojams, nors, mūsų požiūriu, šios bibliotekos interesantai — vien neeiliniai žmonės. Biblioteka yra įsijungusi į Lietuvos integraliąją bibliotekų informacinę sistemą (LIBIS). Joje iki 2016 m. biblioteka viešai buvo matoma Žemaičių vyskupystės muziejaus pavadinimu.
Ankstesniaisiais amžiais apsirūpinimas knygomis buvo grįstas ta pačia donacine tradicija. Štai vysk. Jonas Dominykas Lopacinskis 1778 m. Varnių seminarijos bibliotekai perdavė dalį savo didelės bibliotekos. Ją sudarė iš Polocko jėzuitų kolegijos gautos knygos. Seminarija taip pat naudojosi kapitulos biblioteka, kuri po 1770 m. buvo perkelta į naujuosius Seminarijos rūmus ir įkurta bokštinėje rūmų dalyje. 1785 m. varpinės bokšte kilo gaisras ir ši biblioteka bei kapitulos archyvo dalis sudegė.
Didžiausią Varnių kunigų seminarijos dalį tuo metu sudarė jėzuitų leista teologinė literatūra. Istorijos, filosofijos, kitos literatūros dalį sudarė 220 egzempliorių. Istorinės literatūros skyriuje (88 poezijos) buvo P.Skargos, A.Kojalavičiaus, Ch.Hartknocho, F.Jaroševičiaus, J.Pošakovskio, B.Herbesto, Hiltzeno, J.Drevso, M.Čechovičiaus, A.Sandinio XVII-XVIII a. leistų istorinių veikalų. Taip pat joje buvo gausu Bažnyčios istorijai skirtų leidinių. Daugelis tais laikais pastebėdavo, kad Seminarijos biblioteka skurdi, ir jie buvo teisūs. Be abejo, joje buvo ir vertingų XVI-XVIII a. pirmosios pusės leidinių, bet čia trūko naujausios literatūros. Žinoma, kad per 1830-1831 m. sukilimą Seminariją nuniokojo rusų kariuomenė. Galima spėti, kad tada nukentėjo ir jos biblioteka.
Tuo, kad biblioteka skurdi, ypač, kad trūksta lituanistinių leidinių, buvo susirūpinęs vysk. Motiejus Valančius bei artimiausi jo bendražygiai. Simonas Daukantas 1846 m. M.Valančiui rašė: „(…) neparašei ar gavai kokių žemaitiškų knygų iš Kražių bibliotekos, nes Varnių biblioteka yra skurdi senais spaudiniais… Reikia stengtis, kad mūsų Varnių (biblioteka) kauptų senas žemaitiškas knygas“.
Naujos knygos buvo užsakomos įvairiais keliais. Reikšmingiausias to meto seminarijos bibliotekos įvykis buvo kan. Jeronimo Krizostomo Gintilos dovanota bibliotekos dalis. Didelė siunta atkeliavo 1849 m. iš Peterburgo. Biblioteka galėjo būti papildoma ir iš 1853 m. Varniuose atidaryto A.Zavadskio knygyno filialo, tarp kurio talkininkų buvo Laurynas Rokas Ivinskis, šiandien lietuvių kultūroje labiausiai žinomas kaip pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas. Artimiausiais knygyno interesantais buvo Seminarijos rektorius Jeronimas Kiprijonas Račkauskis, kurį laiką Simonas Daukantas ir, žinoma, pats vyskupas M. Valančius.
Gražiu reveransu knygos tradicijai Varniuose tapo kan. Vincento Juzumo fundamentalaus veikalo „Žemaičių vyskupijos aprašymas“ (originalus pavadinimas: „Medininkai arba senosios Medininkų ar Žemaičių vyskupijos aprašymas“) išleidimas 2013 m., kurio rankraščio, saugomo Varšuvos arkivyskupijos archyve, vertimo iš lenkų kalbos ir leidybos reikalais pasirūpino Žemaičių vyskupystės muziejus.
Manau, kad visa, kas šiandien knyginės kultūros srityje Varniuose yra sukurta, yra šios vietovės kongeneali tradicija, galinti funkcionuoti ne vien kaip prasmingas anai epochai paminklas, bet visų pirma aktuali dabartis.