„Misija Sibiras 2018“: gyvoji pilietiškumo pamoka

„Misija Sibiras 2018“ dalyviai Giedrė, Viltė ir Matas.

Septyniolika metų gyvuojantis projektas „Misija Sibiras“ pristato savo veiklą ir supažindina šalies gyventojus su projekto dalyviais ir jų veikla kasmetėse ekspedicijose.

Lina Dijokienė

Laukia filmo premjera
Į susitikimą Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje su „Misija Sibiras 2018“ dalyviais — Giedre Lingyte, Matu Toliušiu bei Vilte Ambrazaityte — susirinko gausus būrys įvairaus amžiaus telšiškių. „Prieš ekspediciją į Kazachstaną į kuprines krovėmės įrankius, o ekspedicijoje jas pildėme istorijomis, kurios jau skraido po Lietuvą ir pasaulį. Kiekvieno išgyventos emocijos keliauja po visus Lietuvos miestus ir miestelius ir štai pasiekė Telšius. Netrukus pristatysime ir mūsų ekspedicijos sukurtą filmą. Visą laiką praleidome be telefonų, be interneto, be šiuolaikinių ryšio priemonių. Kad nepamirštume savo įspūdžių, juos fiksavome savo dienoraščiuose. Su kiekvieno ekspedicijos dalyvio dienoraščiu galima susipažinti „Misija Sibiras 2018“ tinklapyje“,— sakė susirinkusiesiems „Misijos Sibiras 2018“ dalyviai.

Kryptis — Kazachstanas
Tą sausio penktadienį svečiai — misijos dalyviai bendravo su Žemaitijos sostinės moksleiviais, o vakare susitiko su miesto bendruomene — dalijosi ekspedicijos nuotykiais, giliai į širdis įsirėžusiais įspūdžiais.
2018 metų ekspedicija išskirtinė tuo, kad šįkart misijos kelias pasuko į Kazachstaną. „Net dvi į Kazachstano Respubliką vykusios „Misija Sibiras 2018“ ekspedicijos grupės (iš viso 24 žmonės) sugebėjo įrodyti, jog Lietuvos istorijos dalis slypi ne vien Sibire, bet ir kitose šalyse“,— sakė svečiai.
Mokėsi kirilicos
„Misija Sibiras’18“ Kazachstano Respublikoje tvarkė istorines vietas Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Visos šios apylinkės, pasak misijos dalyvių, telpa į vieną sąvoką — Karlagas, kuriame kalėjo tūkstančiai lietuvių politinių kalinių. „Per 11 ekspedicijos dienų pavyko aplankyti net 16 kapinių. Tiesa, jos skyrėsi nuo tų, kurios yra lankomos Sibire — čia teko ieškoti pavienių lietuvių kapų bendrose miestų kapinėse. Bene sudėtingiausia užduotis buvo šukuoti kiekvienas kapines ir, skaitant antkapius, surasti mūsų tautiečius. Dauguma pavardžių yra užrašytos kirilica, o tai buvo iššūkis ne vienam ekspedicijos dalyviui. Su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkėme — dar belaukiant skrydžio į Kazachstaną, kiekvienas praktikavosi skaityti kirilicą, tad kapinėse net tie, kurie niekada nesimokė rusų kalbos, atrasdavo dešimtis lietuviškų pavardžių. Pavyko inventorizuoti ir sutvarkyti beveik 200 lietuvių kapų, išsibarsčiusių po visą Kazachstaną. Net visai neseniai atsiradusių lietuviškų paminklų būklė kapinėse buvo labai prasta, tad teko daug darbuotis perdažant tvoreles, atstatinėjant antkapius, išplėšiant kapus iš krūmų ir žolių“,— pasakojo Giedrė, Matas ir Viltė.

Tvarkė memorialus
Ne mažiau svarbus darbas buvo memorialų tvarkymas. Kazachstane egzistuojančios kapinės skiriasi ne vien tuo, kad lietuviai čia buvo laidojami bendrose kapinėse, bet ir tuo, kad didelė dalis jų yra palaidoti masinėse kapavietėse, kurias žymi tik nedideli paminkliniai ženklai, o kartais jų visai nėra. Stengiantis išsaugoti šiuos memorialus, Rūdniko ir Rytinio Kondrado lagerių teritorijose atsirado dvi akmeninės atminimo plokštės. Taip pat buvo suremontuoti keturi jau esantys Kengyro, Rytinio Konrado, Rūdniko, Mamočkino (Mamyčių) kapinių memorialai. Įspūdžiai iš pastarųjų (Mamočkino kapinėse buvo laidojami kūdikiai ir vaikai iki trejų metų — tokio amžiaus, kol vaikai dar galėjo būti su savo motinomis, vėliau juos negailestingai išskirdavo) ypač jaudino ir graudino.
Kaip sakė misijos dalyviai, juos pribloškė, kokio milžiniško dydžio kapinės yra Kazachstane — dažniausiai įrengtos plyname lauke, šalia šiukšlynų, šalia kasyklų ir fabrikų, ten, kur nežmoniškomis sąlygomis dirbo tremtiniai ir politiniai kaliniai, ten, kur prarado gyvybę.

Iškilo kryžiai
Kone svarbiausia ir atsakingiausia šios ekspedicijos užduotis buvo kryžių gamyba. „Lietuvoje pasisėmę patirties pas kryždirbį Algimantą Sakalauską, norėjome išbandyti savo žinias Kazachstane ir įamžinti mūsų tautiečių likimą lietuviškais kryžiais. Šiemet pavyko pagaminti ir iškelti net šešis kryžius, vienas iš jų buvo gamintas lietuvių bendruomenės Karagandoje. Lietuvių bendruomenė nusprendė leisti ekspedicijos dalyviams patiems išrinkti vietą, kur gali stovėti kryžius, pabaigti jo gamybą ir iškelti šį simbolį. Kadangi darbų buvo daug, kryžius teko gaminti ir visiškoje tamsoje naktį, miegant vos kelias valandas, bet rezultatas pranoko lūkesčius — kryžiai pakilo Rūdniko bei Mamočkino kapinėse, Saranėje, buvusiose Rytinio Konrado, Balchašo bei Abajaus lagerio teritorijose. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų, plynuose laukuose, iškėlėme net 4,8 m aukščio kryžių, kuris visiems, vykstantiems pro šalį, primena Saranės apylinkėse vykusią istoriją ir tai, kad ji nėra pamiršta“,— pasakojo telšiškiams misijos dalyviai.

Jaudinantys susitikimai
Dar vienas svarbus ekspedicijos tikslas buvo atrasti Kazachstane tebegyvenančių lietuvių, nes būtent jie yra gyvieji istorijos liudytojai.
„Ekspedicijos komandai pavyko susitikti su Lietuvos garbės konsulu Kazachstane Vitalijumi Tvarijonu, kuris sutiko padėti komandai įsikurti stovyklavietę Karagandoje, pasisekė surasti keletą politinių kalinių anūkų bei proanūkių bei susitikti su Vladu Račkaičiu, kuris save vadina vieninteliu lietuviu dar likusiu Džezkazgane. Politinių kalinių sūnus Vladas Lietuvoje buvo tik kartą, tačiau puikiai kalbėjo lietuviškai, o jeigu kažko ir nesuprasdavo, vis tiek reikalavo girdėti tik lietuvių kalbą“,— pasakojo misijos dalyviai.
Per misiją įvyko ir daugiau jaudinančių istorijų — pavyko rasti kapus, apie kuriuos papasakota Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems. Išgirstas emocijas sunku perduoti žodžiais — teigė misijos dalyviai. Giedrė, Viltė ir Matas susirinkusiems vaizdžiai ir emocingai papasakojo, kaip jiems pasisekė pakliūti į misiją, kokių asmeninių savybių reikia ekspedicijų dalyviams, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kokias kliūtis įveikti.
Šis susitikimas — puiki pilietiškumo pamoka — nusprendė vakaro Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje klausytojai.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.