Vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio lituanistinė veikla

Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Giedraičių giminės herbas.

Juozapas Arnulfas Giedraitis buvo žymus Žemaitijos vyskupas, raštijos veikėjas, kanonistas bei lietuvių kunigaikščių giminės Giedraičių palikuonis. Jo vyskupavimo laikotarpis į istoriją įėjo kaip kultūrinės veiklos pagyvėjimo Žemaitijoje metai, paprastai apibūdinami lituanistinio sąjūdžio terminu.

Parengė Algirdas Dačkevičius

Vyskupo kūnas — Žemaitijai, o širdis — Aukštaitijai
Juozapas Arnulfas Giedraitis, gimęs 1754 ar 1757 metais Giedraičių parapijoje, dabartinėje Molėtų savivaldybės teritorijoje, buvo Žemaičių vyskupo Stepono Jono giminaitis. Pasimokęs Vilniuje, 1775 metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir 1781 metais buvo įšventintas kunigu. 1781-1785 metais studijavo Romoje, lankėsi Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje, 1790 metais Vilniaus universitete gavo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
1785 metais tapo Žemaičių kapitulos nariu, o 1791 metais balandžio 11 dieną buvo paskirtas Žemaičių vyskupo koadjutoriumi su paveldėjimo teise. Globėjui ir pirmtakui atsistatydinus, jis 1802 metais liepos 13 dieną atliko ingresą į Varnių katedrą ir perėmė Žemaičių vyskupo pareigas, kurias ėjo iki mirties Alsėdžiuose 1835 metų liepos 5/7 dienos, tapdamas ilgiausiai vyskupavusiu ganytoju per visą Žemaičių vyskupijos istoriją.
Būdamas vyskupu, Giedraitis ypač rūpinosi parapinių mokyklų ir špitolių veikla. Pramokęs lietuvių kalbos, tapo aktyviu Žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyviu, globojo literatus, pats rašė ir vertė. Tapo Biblijos draugijos nariu. Jo iniciatyva 1816 metais Vilniuje buvo išleistas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą.
Po mirties Giedraičio kūnas atgulė Varnių katedros kriptoje, o širdis grįžo į Gimtinę. Klasicistinės bebokštės Giedraičių Šv.Baltramiejaus bažnyčios, statytos 1809 metais, kurios statybą rėmė garbusis vyskupas, presbiterijos sienoje įmūryta jo širdis.

Žemaitiškoji atsvara
Žemaitijos literatai XIX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais savo lituanistine veikla sudarė atsvarą, o ne vienu atveju — leidiniais ir idėjomis — lenkė Vilniaus intelektualus. Tačiau šie du to meto kultūrinio gyvenimo centrai nebuvo uždari ar tarp savęs konfrontuojantys. Žemaičiai sudarė didžiąją universiteto studentų dalį, o universiteto profesoriai nevengė bendrauti su Žemaitijoje dirbusiais rašto žmonėmis. Pravartu prisiminti Loboikos ir Poškos bendradarbiavimą.
Taigi svarbiausi XIX amžiaus pradžios lituanistinio sąjūdžio bruožai — rūpinimasis lietuvių kalba, pastangos kurti lietuvišką literatūrą, tirti savo krašto praeitį — lietuviškiausiai pasireiškė būtent Žemaitijoje.
O koks tuomet buvo Žemaičių vyskupiją valdžiusio Juozapo Arnulfo Giedraičio santykis su to meto lituanistinio sąjūdžio veikėjais?
Nėra abejonės, jog Giedraitis savo aukšta padėtimi ir autoritetu suteikė tam literatūriniam sąjūdžiui tam tikro moralinio svorio bajorų akyse. Tai, kad nemaža dalis žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių priklausė dvasininkų luomui, yra didelis Giedraičio nuopelnas. Toji aplinkybė tik patvirtina nuomonę, kad vyskupijos ganytojo nuostata lietuviškos kultūros atžvilgiu suvaidino reikšmingą vaidmenį.
Manoma, kad Giedraitis išaugo lietuviškos orientacijos šeimoje ir gimtosiose apylinkėse galėjo pramokti aukštaičių tarmės. Tai liudija jo darbuose gausiai esančios aukštaitiškos formos. Nėra pagrindo abejoti vyskupui artimų žmonių tvirtinimais, jog lietuvių kalbos jis mokėsi lygiai taip pat, kaip prancūzų ar italų. Tai patvirtina ir pirmieji žinomi Giedraičio lietuviški tekstai, kuriems jis ieškojo bendraautorių.
Šalia lituanistinės veiklos Giedraitis didelį dėmesi skyrė gimtojo krašto praeičiai. Šiems ganytojo pomėgiams ir sklaidai laikas buvo palankus ir būtent Žemaitijoje rado gerą terpę po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalinimo. Tuomet sustiprėjo tendencija savo krašto pažinimą sieti su patriotinių aspiracijų ugdymu. Čia verta prisiminti Poškos Baublį — pirmąjį kraštotyros muziejų Lietuvoje. Jo rieves vyskupas drauge su Poška skaičiavo, norėdamai nustatyti senolio ąžuolo amžių.

Pirmiesiems vyskupo literatūriniams darbams — daugiau negu 200 metų
Pirmasis šiuo metu žinomas lituanistinis darbas Žemaičių vyskupijos ganytojo kūrybinėje biografijoje — Torquato Tasso pastoralinės dramos „Aminta“ vertimas į lietuvių kalbą. Remiantis XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Kijevo viešojoje bibliotekoje Anos Kaupužos surastu rankraščiu, galima teigti, kad dar prieš 1810 metus Giedraitis buvo išvertęs iš italų kalbos minėtos Tasso dramos prologą. Rankraščio antraštė nepaprastai iškalbinga, nes joje nurodoma, kad iš italų į lenkų, žemaičių-lietuvių kalbas eiles vertė Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, o ritmus parinko Raseinių apskrities pilies teismo regentas Dionizas Poška.
Kodėl vyskupas į pagalbą pasikvietė Pošką, o ne Antaną Klementą, galima tik spėlioti, mat pastarasis irgi rašė eiles, o ne vieną savo parašytą ar iš lenkų į lietuvių kalbą išverstą eilėraštį buvo pasiuntęs vyskupui. Ko gero, Poška geriau buvo įvaldęs plunksną. Vyskupo ir pilies teismo regento bendradarbiavimas, verčiant Tasso eiles, lygiai kaip Klemento ir Poškos eiliuoti laiškai Žemaičių vyskupijos ganytojui, yra akivaizdūs jų literatūrinio bendravimo faktai.
Nuo pat Giedraičio vyskupavimo pradžios jo rezidencija Alsėdžiuose buvo savotiškas kultūrinio ir literatūrinio darbo centras. Svarus argumentas tokiam teiginiui pagrįsti — 1805 ir 1806 metų leidiniai — „Išguldymas afieros mišių šventų“ ir „Lietuviškos evangelijos“, įėjusios į istoriografiją kaip žemaičių vyskupijos dvasininkų kūrybinio darbo rezultatas. Žinoma, centrinė tos kūrybinės grupės figūra buvo vyskupas ir šie leidiniai buvo parengti jo iniciatyva. Antraštiniame 1806 metų „Lietuviškų evengelijų“ puslapyje nurodoma, jog leidinys „isz prisakima Juo Milestas Kuigaykščia Biskupa Ziemayciu drukon paduotas“.
Atsiminimuose teigiama, kad ganytojas, būdamas garbaus amžiaus senolis, meistriškai valdydavo žodį, poetiškai jį nuspalvindamas. Labai mėgdavo pasakoti apie jaunystės laikus, taip pat dalindavosi savo įžvalgomis apie žemaičių kilmę, ieškodamas sąsajų su romėnais ir garsiuoju Palemonu.

Biblijos draugijos gretose
1812 metais caro įsakymu buvo įsteigta Sankt Peterburgo Biblijos draugija, kuri po dvejų metų veikė kaip Rusijos Biblijos draugija. Iniciatyvą tokiai draugijai įsteigti parodė nuo 1804 metų Londone veikusi Britų ir užsienio Biblijos draugija. Pastarosios draugijos tikslas buvo propaguoti Šventąjį Raštą visame pasaulyje, todėl vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti buvo analogiškų draugijų steigimas įvairiose pasaulio šalyse.
Kaip ir Anglijoje veikusi draugija, Sankt Peterburge įkurtoji laikėsi nuostatos platinti šventraštį be jokių priedų ir komentarų. Nors tai prieštaravo Katalikų Bažnyčios reikalavimui komentuoti sunkesnes vietas, draugija deklaravo, kad jos veikloje gali dalyvauti bet kurį tikėjimą išpažįstantys, vadinasi, ir katalikai. Toks požiūris pasirodė priimtinas Rusijos imperijoje gyvenusiems Katalikų Bažnyčios hierarchams ir katalikams. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis į draugiją įstojo jau pirmaisiais jos veiklos metais, nors popiežius šios draugijos veiklą smerkė — labiausiai dėl požiūrio į Šventojo Rašto platinimą.
Apaštalų Sostas turėjo pagrindo draugijų veiklos netoleruoti, kaltindamas jas, jog, platindamos Šventąjį Raštą be jokių priedų ir taip siekdamos tikslo skelbti Dievo žodį kiekvienam jo gimtąja kalba, netiesiogiai inspiruoja klaidingas Šventojo Rašto interpretacijas.
Popiežius Leonas XII enciklika „Ubi Primum“ 1824 metais perspėjo, kad taip Dievo žodis lengvai gali būti pakeistas žmogaus žodžiu ar net tapti paties velnio balsu. Taigi Apaštalų Sostas smerkė katalikų dalyvavimą Biblijos draugijų veikloje taip pat griežtai, kaip ir narystę masonų ložėse.
Rusijoje įkurtos Biblijos draugijos veikla nuo pat pradžių buvo susijusi su valstybinėmis valdymo struktūromis. Be to, draugija tapo viena iš institucijų, besinaudojusių ypatinga caro Aleksandro I globa. Todėl aktyvia katalikų dalyvavimo draugijos veikloje priežastimi galėjo būti specifiniai imperijos Katalikų Bažnyčios santykiai su pasaulietine valdžia. Pasiūlymo dalyvauti draugijos veikloje atmetimas galėjo būti įvertintas kaip lojalumo stoka. O tuo mažiausiai buvo suinteresuotas Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis buvo bene vienintelis draugijai priklausantis katalikų vyskupas, išvertęs Naująjį Testamentą į savo vyskupijos tikinčiųjų gimtąją kalbą.
(Bus daugiau)

2 komentarai

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.