Iš Brėvikių Vasario 16-osios įspūdžių

Į šventę atžygiavo jaunieji šauliai.

Beveik pavasariškai tyki išaušo šiųmetė Vasario 16-oji: ir saulės žiupsnis, ir šilumos, ir vėliavų plazdesio, ir giedros nuotaikos — džiaukis ir sveikinkis. Tikrai Brėvikiai buvo nusiteikę sutikti ir Žemaičių kultūros draugijos narius, ir šio pašalio gyventojus, ir dvaro svečius, ir raitelius, ir kalbančius, ir pasiruošusius vienas kitam atvirauti.

Ieva Sigita Naglienė

Valstybinė šventė Brėvikiuose, garsios Narutavičių giminės dvarelyje, yra švenčiama tradiciškai, atrodo, šiais metais jau penkioliktą sykį, todėl nebesinori kartotis, jog tai vienminčių susitikimai, savanoriškas ir geranoriškas atvykimas į nuošalų pakraštį pasidžiaugti, prisiminti, susimatyti ir sakyti, kas gražu, ramu, kas tikra ir nesumeluota. Visada kas nors atskuba ir su fotoaparatais, bet pats ištikimiausias yra metraštininkas Marcijonas Širvinskis. Tiesa, beveik visada į Brėvikius atvyksta ir žurnalistas Augustinas Jonušas, kuris taip pat pasidalija smagiausiais Vasario 16-osios šventės kadrais.
Regis, kartojasi tie patys motyvai, sluoksniuojasi patirtys, tik žmonės, vienu metu gebantys būti ir visuma, ir kažko dalimi, apima natūralų džiaugsmą, rimtį, lyg kaskart naujai bylotų apie laisvę toje pačioje vietoje, Brėvikiuose, signataro Stanislovo Narutavičiaus žemėje, patvirtindami, kad čia jaučia žemaitiškos prigimties jėgą.
Beveik taip pat, tik kitais žodžiais, apie šių akimirkų vienybę išsitars ir Telšių pavieto Žemaičių draugijos pirmininkas Andrius Dacius, apibendrindamas savotiškus stabtelėjimus prie ką tik nutirpusio takelio į dvaro kiemą: „Čia viskas yra unikalu — kaip prieš galybę metų. Tik reikia mokėti tokiais dalykais džiaugtis“.
Po iškilmingos pradžios, himno ir nuotaikingų pasveikinimų bei pasisveikinimų, po saliutų už Lietuvą, už Žemaitiją ir visus čia esančius — nuoširdūs apdovanojimai ir palinkėjimai. Labai nudžiugino iš Imbarės prie Salantų į Brėvikius atjojęs jaunimo būrys (net devyni raiteliai!), vadovaujamas Liudo Augaičio. Tai Raitieji skautai, kaip patys sako, tokie vieninteliai Lietuvoje. Jų nuotaika ir žirgelių kolona, smagiai risčia sukami ratai tikrai suvirpino širdis ir malonino akį. Neliko nė vieno abejingo. Skambėjo ir daina, ir šokis, paties vadovo atliekami muzikiniai kūriniai.
Ypač džiugūs yra gerai pažįstamų, bičiulių susitikimai iš Klaipėdos, Šiaulių, Radviliškio, Kauno ar Vilniaus, pačių Alsėdžių ar Plungės. Klaipėdiškius į bendrą būrį jungia mūsų kraštietė Janina Zvonkuvienė, kuri žavi jaunatvišku juoku, šmaikščiu bendravimu, vaizdingais pašnekesiais. Ir ne tik tuo — prisiminta, jog būtent klaipėdiškiai pernai čia, didžiojoje dvaro alėjoje, pasodino dešimt klevelių. Taigi net pasižadėta, kad klaipėdiškiai nuveiks tai, ką galės. Iš Telšių jau ne vienerius metus susijungia ir Trečiojo amžiaus universiteto žmonės, ir kiti, gerai žinomi žemaičiai, kurie ir „šaudo“, ir rimtai kalbasi, ir „šposija“, ir vaišinasi, ir sako, kad paskaito bei parašo, ir jaunimas geba pabūti, ir sykiu leisti laiką. Apie tai byloja ir dalyvavimai ne viename rimtame renginyje, ir nuveikti darbai, o pernai pasirodžiusi Žemaičių draugijos prezidento Stanislovo Kasparavičiaus knyga „Žemaitija — paslapčių žemė“.
Čia norisi stabtelėti ir prisiminti, jog šių žemių savininkas Stanislovas Narutavičius taip pat labiausiai buvo liaupsinamas už drąsą, užsispyrimą, švietėjišką, visuomeninę veiklą, vertinamas kaip didis laisvės kovotojas. Ir šios Vasario 16-osios kalbų tekstuose dominavo patriotiniai motyvai, vertybių, moralinių tiesų, pagarbos išsaugojimo temos. Laiko ašyje kiekviena sekundė — praėjęs laikas.
Labai simboliškai prisiminta, jog ne vienas čia buvęs, jau niekada nebeatvyks. Bet pasidžiaugta ir tuo, jog čia yra žmogus, kuris dar nė metų neatšventęs — mat pernai buvo tik jos mama, o šiemet jau šventėje dalyvauja ir Patricija, kuriai tik vasario 17-ąją sueina metukai. Jai įteikta knyga — apie Stanislovo Narutavičiaus gyvenimą, simbolinė dovana, tarsi ženklas apie laiko tęstinumą. Simboliškai įteiktas ir Žemaičio pasas — gydytojui, profesoriui iš Kauno, žemaičiui nuo Tauragės, Andriui Maciui. Jis priminė ir 1918 metų vasarį, to laiko tikrovę, pasidžiaugė žemaičių darbais ir ištverme, šmaikštavo, jog pats nekalba žemaitiškai, bet žemaitiškai tikrai viską supranta.
Po šventinių susižvalgymų į bendrą šurmulį ir smagų būrį, kviesdamas ir toliau bendrauti vieniems su kitais, Andrius Dacius pasidžiaugė, kad vis dar čia esama per du šimtus žmonių, kuriems Brėvikiai — Lietuvos valstybės Nepriklausomybės šventės vieta. Ypač čia jaučiama ramybė, tikruma ir pagaunamas vis dar tas pats paprastumas, kuris pareina nuo žemės, nuo bendrystės su gamta, nuo stovėjimo šalia vienas kito, nuo taip ramiai risnojančio žirgo, nuo patikimai ant jo sėdinčio raitelio, nuo solidaus veido, nuo šmaikštaus juoko, nuo pasidalijimo koše, ką tik iškeptu skanėstu ar arbatos gėrimu — pasimiršta skubesys, prigesinamas XXI amžiaus technoliginis nerimas. Ir po truputį susivoki, kad tikroji šventė yra laikas tiesiog būti, tiesiog jausti, tiesiog prisiminti ir savintis tai, nuo ko taip gera.
Iki kitų metų, iki kitos Vasario 16-osios — tuomet ir vėl būsime. Ne, ne tokie pat — šiek tiek kažkas nutiks, bet tas nutikimas bus toks pat tikras, kaip čia, Brėvikiuose, ošiančių medžių stebuklas: vos vos girdimas, vos vos, bet girdimas, nes pasiekia širdis…
Marcijono Širvinskio nuotrauka.