Telšiškių miškininkų gretose — nauji darbuotojai

Iš dešinės: Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas, gamtotvarkos specialistė Edita Lydienė, viešųjų pirkimų specialistė Edita Danupienė ir medienos ruošos specialistas Modestas Ambroza.

Pertvarka valstybiniuose miškuose įsibėgėja. Ji jaučiama ir VĮ valstybinių miškų urėdijos Telšių regioniniame padalinyje, kuris nuo šių metų sausio 1-osios sujungtas su Rietavo regioniniu padaliniu.

Algirdas Dačkevičius

Jau anksčiau rašėme, kad po šio susijungimo Telšių regioninis padalinys pagal valstybinės reikšmės miškų plotą tapo didžiausiu tokiu padaliniu Lietuvoje.
Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas pasidžiaugė, kad praėjusiais metais ir telšiškiai, ir rietaviškiai miškininkai sėkmingai įveikė pagrindinius darbus. Planus šiek tiek pakoregavo gamta, nes, praūžus vasarinei vėtrai, reikėjo kai kuriuos miškų plotus laisvinti nuo vėjavartų ir vėjalaužų, todėl buvo atsilikta su planiniais retinimo kirtimais.
Šiuo metu darbų irgi netrūksta. Dar nepasirašytos visos sutartys su rangovinėmis organizacijomis dėl medienos ruošos, o labiausiai trūksta žmonių miškuose, ypač dirbančių su krūmapjovėmis ir grandininiais pjūklais. Nelengvas gali būti ir artėjantis miškasodis.
Vis tik R.Zebčiukas nusiteikęs optimistiškai, nes regioninis padalinys sustiprėjo puikiais specialistais, kurie supranta numatytų darbų svarbą ir dirba labai atsakingai. Vadovas pirmiausia stabtelėjo prie būrelio rietaviškių miškininkų. Jis pasidžiaugė gamybos organizavimo vyr. specialistu Audriumi Piniku, anksčiau dirbusiu Rietavo regioninio padalinio vyr. inžinieriumi, vyresniąja buhaltere Ramune Šečkuviene, kuri pakeitė iš telšiškių padalinio išėjusią vyriausiąją buhalterę. Pasak R.Zebčiuko, labai kvalifikuota ir nuoširdi buhalterė Adelė Vaigauskienė. Ji — savotiška jaunimo globėja: ne tik pati stropiai darbuojasi Rietave, bet ir savo gyvenimiškąją išmintį ir patirtį perduoda jaunesniems. Labai veikli jauna specialistė prekybos vadybininkė Ineta Vaičekauskaitė.
Puikiai darbuojasi Žadvainių girininkas Simonas Rėkašius, girininko pavaduotojai Mindaugas Uselis, Aivaras Petkus, Simonas Kaulius, Kazimieras Žukauskas, o girininko pavaduotojui Tomui Damuliui patikėta rūpintis darbais „Žvėrinčiuje“.
R.Zebčiukas pastebėjo, jog, siekiant labiau atlaisvinti girininkų rankas, kad šie būtų tikrieji miško šeimininkai ir laiko negaištų pardavinėdami medieną, šis veiklos baras patikėtas medienos meistrams. Puikiai su šia užduotimi susidoroja Ilona Račkauskienė, Monika Klimaitė, Laurynas Šaulys, Nerijus Kombaris.
Telšių regioninio padalinio vadovas užsiminė, jog šiuo metu padalinyje darbuojasi 70 specialistų, dar ketvertą reikia priimti. Per savo palyginti trumpą vadovavimo laikotarpį R.Zebčiukas priėmė 13 naujų specialistų ir dar nė vienu nenusivylė.
Iš šio būrio pakalbinome trejetą: gamtotvarkos specialistę Editą Lydienę, viešųjų pirkimų specialistę Editą Danupienę ir medienos ruošos specialistą Modestą Ambrozą.
Edita Lydienė kilusi iš Plungės krašto. Ji baigė tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą, įgydama ekologijos ir aplinkotyros specialistės profesiją. Kurį laiką dirbo Vilniuje, Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, vėliau pargrįžo į tėviškę. Dirbo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijoje gamtosaugininke, vėliau — Plungės rajono savivaldybės ekologe. Gamtotvarkos specialiste moteris pradėjo dirbti nuo šių metų sausio 3-iosios.
Šiuo metu gamtotvarkos specialistų nėra visuose regioniniuose padaliniuose: iš 26 mūsų šalies padalinių jų turi šiek tiek daugiau negu pusė — 14. Matyt, lėmė ir tai, jog Telšių regioninio padalinio valstybinės reikšmės miškuose apie 35 proc., arba daugiau kaip 20 tūkst. hektarų sudaro saugomos teritorijos, apimančios dalį miškų Telšių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Klaipėdos rajonų ir Rietavo savivaldybių administruojamose teritorijose.
Saugomos kertinės miško buveinės, kuriose nevykdomi pagrindiniai kirtimai, užima 819 ha. Padalinio teritorijoje yra išskirta 350 kertinių miško buveinių. Šių mini rezervatų tikslas išsaugoti nepažeistus miško plotus, sudarant tinkamas sąlygas ten aptinkamoms nykstančioms, retoms ar kitaip pažeidžiamoms rūšims. Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“ padalinyje užima 16 tūkst. 128,5 ha.
Miškininkai rūpinasi poilsiautojais, miško lankytojais. Tuo tikslu įrengtos ir prižiūrimos atokvėpio vietos, poilsiavietės ir stovyklavietės, apžvalgos aikštelės, pažintiniai, rekreaciniai ir kitos paskirties takai. Iš viso prižiūrimi 44 rekreaciniai objektai.
Pasak R.Zebčiuko, telšiškiai netrukus galės vaikštinėti ar važinėti dviračiais pažintiniais takais, kurie sujungs Germanto ir Ilgio ežerus. Link šio projekto įgyvendinimo telšiškiai miškininkai ėjo apie porą dešimtmečių. Užtat ten miestelėnų laukia tikra atgaiva kūnui ir sielai.
Editos Lydienės bendravardė Edita Danupienė kilusi iš Telšių krašto. Ji savo laiku Šiaulių universitete baigė viešąjį administravimą. Moteris Telšių regioniniame padalinyje darbuojasi nuo praėjusių metų vasaros pradžios. Viešųjų pirkimų specialistei darbo — iki valiai, nes be tokių pirkimų šiandien neįmanoma vykdyti svarbiausių padalinio darbų: medienos ruošos, miškininkystės paslaugų, miško atkūrimo, sodinimo, įveisimo, apsaugos, tvarkymo, miško kelių remonto darbų ir t.t. Visko ir neįmanoma suminėti. Vadovas Editą gyrė už atsakingą ir stropų darbą, o ši pasidžiaugė kolektyvo šiltu mikroklimatu.
Medienos ruošos specialistas, dirbantis Rietave, Modestas Ambroza pakalbintas juokavo, jog gimęs „ant plento, tačiau savo ūglį išleidęs per asfaltą“. Jis augęs Šilalėje, vėliau baigė Kauno aukštesniąją miškų mokyklą Girionyse. Bedirbdamas miškininkystėje, neakivaizdžiai baigė tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą. Laimės ieškojo ir užsienyje — buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę ir Švediją, bet traukė gimtasis kraštas ir noras dirbti pagal pasirinktą profesiją. Užsuko pas Rietavo miškininkus ir ten ilgai pasiliko. „Dirbau gamybos srityje, iki valstybinių miškų reorganizacijos rūpinausi medienos realizacija“,— sakė Modestas.
Kalbą pasukus apie miško kirtimus, pašnekovas pastebėjo, jog žmonės labiausiai mato tik plynuosius kirtimus. Tai tik viena iš kirtimų rūšių, kai kertamas brandus miškas. Žinoma, tai pelningiausias miško kirtimo būdas, leidžiantis ekonomiškai ūkininkauti ir padengti kitų miško darbų sąnaudas, kurios neneša pelno.
O juk yra ne tik pagrindiniai, bet ir miško ugdymo kirtimai, kurie ne tik pagerina medyno kokybę ir produktyvumą, bet ir reikalingi norint suformuoti miško sudėtį, reikiamą ekosistemą ir aplinką saugotiniems augalams ir gyvūnams, didinti atsparumą vėjavartoms ir vėjalaužoms. Labai svarbus jaunuolynų ugdymas. Kirtimų metu pašalinami nereikalingi medžiai, krūmai ir kita augmenija, kuri gali užgožti tikslinę medžių grupę. Šie kirtimai tiesioginės finansinės naudos neatneša, o ji sugrįžta tik po daugelio metų.
Dar yra einamieji kirtimai, kurių poreikis apskaičiuojamas pagal kokybinius ir kiekybinius medyno parametrus, ir jie nėra visuomet reikalingi.
Pasak M.Ambrozos, miškininkai turi patirties šeimininkiškai ūkininkauti. Miškai atsodinami, įveisiami nederlingose žemėse, todėl Lietuvoje su žaliuoju mūsų gamtos rūbu tikrai bėdos nėra.

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.