Žemaitijos metų pradžia — žemaitiškos poezijos knygos „Žaltiūm žemė“ pristatymas

Dar vienos plungiškės literatės vizitas Telšiuose. Neseniai Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje Žemaitijos sostinės gyventojai galėjo pasimatyti su gretimo rajono — Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ pirmininke Adele Daukantaite bei pasiklausyti jos minčių. Baigiantis šiųmetei žiemai, telšiškiai sulaukė susitikimo su žemaitiškos poezijos autore Irena Stražinskaite-Glinskiene bei jos naująja knyga „Žaltiūm žemė“.

Lina Dijokienė

Žemaitiška dvasia
Susitikimas su Plungės rajono literatėmis buvo itin žemaitiškas. Ne tik viešnios žemaitiškai rokavosi, žemaitiškai skaitė eiles, kūrybiškai improvizavo ir vaidino, ragino pasiklausyti žemaitiškų dainų, bet ir po knygos pristatymo į renginį susirinkę telšiškiai knygų mėgėjai buvo pakviesti pasivaišinti tradiciniais žemaitiškais valgiais — Irena Stražinskaitė-Glinskienė bei Adelė Daukantaitė ragino skanauti karštų bulvių su žemaitišku kastiniu, ragauti giros. Tarp pokalbių apie kūrybą ir poezijos skaitymų skambėjo knygos autorės sūnaus Emilio Radvilavičiaus atliekamos dainos.

Kurti ėmė iš reikalo
Apie Irenos Stražinskaitės-Glinskienės žemaitiškos kūrybos pradžią papasakojo jos kraštietė, Aleksandravo kaimo bibliotekininkė. Ji sakė, jog Irena eilėraščius pradėjusi rašyti būtent žemaitiškai, nors savo pirmą knygą išleido lietuviškai.
„Ji nebuvo nei skaitovė, nei poetė, nei rašytoja. Ji buvo medikė. Bet mes pastebėjome, kad Irena labai moka bendrauti, teisingai perskaityti tekstą. 2011 m. aš su savo vyru pakvietėme ją dalyvauti Skuode žemaitiškuose skaitymuose. Ji tada puikiai ten pasirodė. Nuo tada Irena Stražinskaitė-Glinskienė nuolat važiuoja į Skuodą. Ne kartą yra tapusi laureate. Šio vakaro susitikimą pradėjome ne autorės, o būtent mūsų kraštiečio — Aniceto Stonkaus eilėmis. Šis, dabar jau, deja, miręs savo krašto patriotas, įkūrė Aleksandravo krašto muziejų, ten sukaupė įspūdingą vietos gyventojų archyvą“,— pasakojo poetės kraštietė. Bibliotekininkė prisiminė kartą paprašiusi A.Stonkaus leidimo siųsti jo eilėraščius į žemaitiškos kūrybos konkursą Skuode. Tuomet jis ir sukūręs specialų kūrinį. Po dvejų metų A.Stonkaus jau nebebuvę, o taip norėjęsi, kad kas nors atstovautų tam kraštui. Tuomet ir pasisiūliusi ką nors žemaitiškai sukurti Irena Stražinskaitė-Glinskienė. Tąsyk pirmasis bandymas buvo sėkmingas, ji tapo laureatė. Taip ir prasidėję rašymai. Kuo toliau, tuo daugiau gimė įvairių eilių: ir žemaitiškų, ir ne.

Kodėl „Žaltiūm žemė“?
Susitikimui su skaitytojais Telšiuose dirigavusi plungiškė Adelė Daukantaitė juokėsi, ko ta jos draugė, daili moteris, taip susikeikė, kad net knygai tokį keiksmo — žalčio — pavadinimą davusi. „Žaltys yra gražus keiksmažodis. Tegu tik visi taip keikiasi, tai bus labai puiku. Žaltelys, žaltys. Ž raidė ant galvos karūną turi. Tai ne šiaip sau. Ji poniška, karališka raidė. Dėl to, kad Žemaitija iš žalčio žodžio Ž raidės prasideda“,— gražiai žemaitiškai dėliodama žodžius sakė knygos autorė. Anot jos, žaltys — geras padaras, jis saugantis namų dvasią, namų židinį, kad šis neužgestų.

Įkvėpė ir padėjo vaikai
Tiek pirmosios, tiek antrosios, jau žemaitiškos, knygų viršelius sukūrė knygos autorės sūnus Emilis. „Vieną dieną mama pasikvietė į kambarį ir sako, kad parašė eilėraštį. Atėjau, išklausiau, pagyriau. Kitą dieną vėl sako — ateik. Ir taip kiekvieną dieną. Aš jai ir sakau, kad, mama, jau tau laikas knygą daryti. Tada lankiau dailės mokyklą, tai mama ir pasiūlė sukurti. Buvo daug minčių, tarimosi, eskizų. Nuo antros knygos viršelio norėjau išsisukti. Labai jau daug darbo, sunku buvo. Tada mano sesuo nupiešė savo variantą ir man atsiuntė. Kai aš pamačiau, tada pasakiau: „Na, jau ne, tokio viršelio tikrai nedėsim“. Taip, po tokio psichologinio žaidimo teko nupiešti ir antrosios knygos viršelį“,— juokėsi autorės sūnus. Prie knygos apipavidalinimo ranką pridėjo ir pati autorė. Jos piešti ornamentai papuošė antrąjį knygos viršelį.
„Praėjusių metų pradžioje buvau sumaniusi leisti meilės eilėraščių knygą. Tačiau atvažiavo dukra Lina. Ji ir perkalbėjo leisti žemaitiškų eilėraščių knygą. Ėmėme redaguoti, po truputį dėlioti. Ir štai girdime — paskelbė Žemaitijos metus. Taip prieš Kalėdas ir sulaukėme antrosios knygos“,— šypsojosi žemaitiškų eilėraščių knygos gimimą prisiminusi autorė.

Kalbos pagrindai
„Šita knyga labai svarbi. Labai puikius pamatus žemaičių kalbos namams paklojo poetė Irena Stražinskaitė-Glinskienė. Su nesumeluota meile ir pagarba savo žemei, Žemaitijai prasideda pirmieji knygos puslapiai. Taip gali rašyti tik mylintis žmogus, tikras savo krašto patriotas“,— kalbėjo Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ pirmininkė.
A.Daukantaitės nuomone, šiandien per mažai dėmesio gimtajai tarmei skiriama mokykloje, šeimose, kasdieniame gyvenime. Jos teigimu, Žemaitijos metai paskelbti pačiu laiku. Svarbu nepamiršti, nesugriauti tų gimtosios tarmės fundamento.

Kūrybos kelias
„Rašyti pradėjau prieš šešerius metus. Tai buvo, kaip žmonės sako, perkūnas iš giedro dangaus. Niekada nebuvau rašiusi, nei paauglystėje, nei jaunystėje. Galbūt kad neturėjau tos nelaimingos meilės, kada pradeda rašyti ir kiša po čiužiniu. Dar aš esu drąsi. Parašiusi nešiau sūnui parodyti, nešiau draugei, tikrai neslėpiau. Labai anksti supratau vieną dalyką: jei jau man yra duota per žodį kažką pasakyti, tai aš jį ir privalau atiduoti. Negaliu jo paslėpti, kažkur nugrūsti. Ta duotybė, aš manau, yra ne šiaip sau. Vadinasi, aš turiu nunešti žinutę žmonėms. O štai skleisti pozityvą — tai čia mano jau prigimtinis dalykas. Aš pati esu pozityvi. Net terminą „pozityvioji poezija“ pati sugalvojau, nes pastebėjau, kad visi eilėraščiai turi išeitį“,— taip apie savo kūrybą laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“ pasakojo keturių vaikų mama, dviejų anūkų močiutė Irena Stražinskaitė-Glinskienė.
Pirmoji eilėraščių knyga vadinosi „Dievo karvytė“. Kodėl Dievo karvytė? „Nes tai mažas, gražus padarėlis. Jis būna visur. Jis gali klausytis žmonių pokalbio, gali žiūrėti, kokia gamta. Aš pasirinkau per tą Dievo karvytę atskleisti savo poeziją“,— juokiasi autorė.

Eilėraščiai liejasi patys
Žemaitiškai neturėjusi būti antroji knyga. Ji galbūt galėjo būti trečioji ar ketvirtoji, tačiau leisti būtent žemaitiškai antrąją knygą autorę pastūmėjusi dukra.
„Turiu dar eilėraščių. Gal tūkstantį. Juos dėliosiu, aišku, į knygas. Turiu dar vieną tokį nusistatymą, kad pirmai knygai ieškojau rėmėjų, o visos kitos turi būti leidžiamos iš pirmosios: pirma knyga turi uždirbti antrai, antra — trečiai ir t.t. Tai yra hobis, jis yra brangus. Jei taip imčiau iš šeimos pinigėlius, būtų nesąžininga. Nė vieno euro nepravalgiau, todėl išėjo antra knyga. Tikiuosi, kad bus ir kitos knygos tokiu pat principu“,— aiškino poetė.
I.Stražinskaitė-Glinskienė gyvena, kaip pati sako, kaime, Aleksandrave, Plungės rajone. Pagal profesiją ji specialiosios praktikos slaugytoja akušerė, bet dirba kaime felčere. „Dirbu su žmonėmis. Daugiausia su pagyvenusiais. Juos labai myliu. Aš iš jų labai semiuosi, jie mane pakrauna. Esu turbūt ta senovinė medikė, niekur iš čia nevažiuosiu“,— atviravo knygos autorė. Moteris labai džiaugėsi kraštiečių bei savo sūnaus, jaunėlio Emilio palaikymu. Pats pirmasis žemaitiškos knygos pristatymas buvo Aleksandrave, tarp savų. Antrasis turėjęs įvykti Plungėje, bet aplinkybės taip susiklostė, jog įvyko Telšiuose. Tai gerai — juk Telšiai — Žemaitijos sostinė,— juokauja poetė.
„Gali sėdėti prie televizoriaus, bet gali ir ant beržo šakos. Gali į gyvenimą žiūrėti kitaip — pakylėtai. Žiūrėti į žmogaus akis, jo sielą. Mano medikės darbas man leidžia įsižiūrėti į žmogų, į jo dvasios užkaborius. Juk jei žmogui skauda ausį, nebūtinai jam ausies uždegimas, gal jis tiesiog nenori kažko girdėti?“,— savo požiūrį į gyvenimą atskleidė žemaitiškų eilėraščių knygos „Žaltiūm žemė“ autorė Irena Stražinskaitė-Glinskienė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.