„Tėvynės tuštėjimo mete“ — karčioji tiesa

Susitikime su filosofu, rašytoju Arvydu Juozaičiu neaplenktos ir nūdienos visuomenės problemos.

Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje susitiko su telšiškiais ir pristatė jiems savo knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“. Be šios knygos, rašytojas susirinkusiesiems papasakojo ir apie kitus savo kūrinius bei kartu su bendraminčiais sukurtą dokumentinį filmą apie tėvą Stanislovą.

Lina Dijokienė

Praeities ir kartos tema
Į Telšius filosofas atskubėjo iš susitikimų su savo skaitytojais Varniuose ir Žarėnuose. Anot jo, būtent Žemaitijoje labai jaučiama praeitis ir laiko pojūtis. „Laikas — tai ne upė, kuri pratekėjo. Laikas niekur nedingsta. Prisiminkime S.Daukanto „Būdą žemaičių“ — tai ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis — viskas kartu. Gyvenimo būdas — lyg tradicija, lyg buvimas. Vienas iš gražiausių apibrėžimų, kas yra praeitis, tai yra tai, kad praeitis nėra mirusi, kita vertus, ji nepasibaigusi, ji visą laiką teka“,— filosofine gaida pokalbį pradėjo svečias. Anot jo, tai, kad visi turime praeitį, ir leidžia žmonėms susikalbėti.
Vėliau pokalbis pakrypo tema, kas yra kartos. „Tai visi šiandien gyvenantys žmonės, kalbantys va šita kalba ir suprantantys“,— svarstė A.Juozaitis apie skirtingų kartų susikalbėjimo, gyvenimo būdo suderinimo problemas.

Gausus kūrybinis proveržis
Rašytojas sakė sukūręs per trisdešimt knygų. Pastaruosius dešimt metų intensyviai rašęs: apie Oginskių iš Rietavo istoriją, Klaipėdos istoriją ir kt. Knygoje „Kraštai ir žmonės“, pasak autoriaus, sudėta dvi dešimtys metų. „Kodėl „Kraštai ir žmonės“, o ne „Žmonės ir kraštai“? Todėl, kad didžiausia šių laikų nelaimė, mano galva, yra tos vadinamosios žmonių teisės. Tų teisių tiek yra, pavyzdžiui, teisė pakeisti lytį. Kas čia per teisė?“,— stebėjosi filosofas ir ironizavo — kodėl nėra teisės pakeisti sąžinę? Gal nupjovei, numetei į griovį ir gyveni sau su nauja sąžine…
Anot A.Juozaičio, kraštai už žmones svarbesni tuo, kad žmonės tarnauja kraštams, palieka jiems kalbą, kultūrą, tūkstantmečiai kraštuose suguldyti. Tokia esanti žmogaus pareiga: kaip rado, taip palikti.

Pareiga atsiminti
A.Juozaitis teigė rašantis ne tik knygas, bet ir yra sukūręs kelis filmus. Tarp jų — apie tėvą Stanislovą, pernai kaip tik buvę jo metai, sukakęs jo šimtmetis. Rašytojas apgailestavo, kad Lietuvoje ši svarbi sukaktis praėjo lyg ir nepastebėta.
A.Juozaitis pasidalijo savo prisiminimais apie tėvą Stanislovą, parodė keletą ištraukų iš prieš kelis dešimtmečius sukurto dokumentinio filmo „Stotis tyloje“, pabrėžė šios asmenybės unikalumą.

Nacionalinė krizė
„Tėvynės tuštėjimo metas“ — knyga takoskyra, kurią Arvydas Juozaitis rašė septyniolika metų. Joje sudėtos esė, rašytos išgyvenant nūdienos Lietuvos valstybingumo zenitą ir valstybingumo nuosmukį. Karčioji mūsų gyvenimo tiesa — iki šiol neregėtai gausus jaunosios lietuvių kartos emigravimas iš Tėvynės suprantamas kaip nacionalinės idėjos krizė. Ar Lietuva išliks išgyvendama ir Europos tapatumo nuosmukį? Kur tie šaltiniai, iš kurių galime semtis jėgų spartėjančiam Tėvynės nykimui sustabdyti? Vėl pradėti gimdyti, dauginti gyvenimą nepaisant nieko — ar ne to prašo iš mūsų ir „Tautiška giesmė“, mūsų himnas?
Autorius įsitikinęs, kad 2018 metais, skaičiuodama savo naujojo valstybingumo šimtmetį, Lietuva patiria ir savo paskutiniąją lemtį — gyvena be rezervų. Visa tai, ką smagiai ir noriai demonstruojame socialiniuose tinkluose,— ir viskas. Užnugario nebėra.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.