Adolfas Daukantas — tragiško likimo Telšių literatas

Senasis Telšių gimnazijos pastatas Simono Daukanto g. 14, kuriame mokėsi A.Daukantas. Nuotr. P.Šverebo, 2019.

Straipsnyje publikuojama medžiaga apie talentingą Žemaičių žemės prozininką Adolfą Daukantą aktuali ne tik Telšiams, bet ir platesniam mūsų praeities tyrimui. (Redakcija)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)

Povilas Šverebas

Adolfo mokslai ir literatūriniai bandymai Telšiuose
Jaunosios kartos ugdyme svarbus vaidmuo tenka ir mokykloms, kuriose jaunosios atžalos ne tik įgauna žinių, bet ir ugdomos asmenybėmis. Suprantama, kad joms didelę įtaką daro ir jų mokytojai. Manau, kad tokiu autoritetu Adolfui buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Feliksas Kudirka.
Pradžios mokslus A.Daukantas krimto Telšiuose, bet ne itin stropiai. Tėvai jiems, su broliu Česlovu, nuomojo kambarį Žaliojoje gatvėje, pas seną, lenkų tipo šeimininkę, kuri kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Be brolių, dar gyveno Valerijonas Antušas ir Albinas Petkus. Nuomininkai nelabai sutarė su šeimininke. Jai viela užrišdavo duris, purvais ištepdavo langus, žiemą apmėtydavo sniegais, o ant tako pridėdavo pagalių. Vieną kartą, jai išėjus į pamaldas, susirado šeimininkės kambario raktą ir iš bufeto prisiragavo įvairių gėrimų. Grįžus šeimininkei, ne visi nusikaltėliai pajėgė pabėgti. Už paskalų skleidimą brolis Česlovas šeimininkei net grasino pistoletu. Nors mokiniams po miestą buvo galima vaikščioti tik iki 18 valandos, bet daugelis atvykusių vaikų taip visą tą laiką ir prasitrainiodavo gatvėse. Adolfui pasisekė, kad jo draugo Vaclovo Mikuckio tėvai turėjo kino teatrą „Džiugas“, todėl jis galėdavo savo dienotvarkę paįvairinti nemokamais kino seansais, o vakarais įnirtingai skaitydavo romanus. Jų įkvėptas, pats pradėjo rašyti. Dar būdamas pirmame skyriuje, sukūrė savo „Pinokio nuotykius“. Kitais metais jau parašė 200 sąsiuvinio puslapių romaną „Geležinis raitelis“.
Ir antraisiais metais tebegyveno pas tą pačią šeimininkę, bet vietoj V.Antušo, apsigyveno Aleksas Navickis, kilęs nuo Luokės. Trečiame skyriuje klasė, vadovaujama mokytojo Mikalausko, vyko į ekskursiją į Kauną. Kaip pažymi pats, jei ne brolis Česlovas, tai ketvirtame skyriuje būtų visai nusivažiavęs ir, kaip daugelis atvykusiųjų, būtų tapęs chuliganu. 1927 m. Adolfui šiaip ne taip pavyko išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Matyt, kad, prieš stodamas į mokyklą, buvo kiek pasimokinęs, nes tėvai galvojo, kad jis peršoks pirmąjį skyrių.
Įstojus į Telšių gimnaziją, žinių spragos greitai atsiliepė. Be to, kaip galima suprasti, šėliojimai sėkmingai buvo pratęsti. Pavasarį iš matematikos Adolfas gavo pataisą. Jai ruošėsi savarankiškai ir egzamino neišlaikė, todėl paliko antriems metams. Gerai, kad pateko į vieną klasę su Stase Daumantaite, į kurią tuoj įsižiūrėjo, bet niekaip jos neišdrįsdavo net šokti išvesti. Atrodo, kad Daumantų name Adolfas ir apsigyveno, nes jo kambarys buvo priešais Stasės ir jos sesers Lionės duris. Jaunuoliai laistėsi vandeniu, seserys turėjo dviračius, jais važinėjo. Adolfas taip įsisvajojo, kad pradėjo rašyti eilėraščius. Stasė Adolfui buvo padovanojusi savo nuotrauką, bet vėliau atsiėmė. Pakito ir kūryba — eiles pakeitė apsakymai.
Mokantis antrus metus, viskas buvo aišku, todėl šiam pomėgiui galėjo skirti daug laiko. Be to, jis įstojo į gimnazijos literatų būrelį, kurio globėjas buvo mokytojas Feliksas Kudirka. Būrelis rinkdavo tarybą, o jam vadovaudavo kuris nors iš vyresnių gimnazistų. Literatai leido laikraštėlį „Šešios žaros“ Iš gimnazijos 1935/1936 m.m. ataskaitos suprantame, kad A.Daukantas buvo jo pirmininkas. Narių buvo 70, todėl, kad darbas sėkmingiau vyktų, jie padalyti į dvi sekcijas. Per ataskaitinį laikotarpį surengta 13 susirinkimų, iš kurių 7 buvo bendro pobūdžio, o likusieji — kūrybiniai. Skaitytų referatų temos parodo, į ką gilinosi jaunieji literatai ir kas juos skaitė.
Šeštokai Šukys skaitė pranešimą „1935 m. lietuvių literatūros apžvalga“, o Gurvičius apžvelgė žydų literatūrą. Septintokas Žadeika gilinosi į literatūros kritiką, o aštuntokas Radavičius — į literatūros sroves. Po to visi skaitė savo kūrybą ir ją nagrinėjo. Jančauskaitė pateikė du feljetonus — „Lakiruotų batelių istorija“ ir „Tortas“; Daukantas (VII kl.) noveles „Gerosios akys“ ir „Šienapjūtė“; Jurkus (VIII kl.) skaitė eilėraščius „Laimės žiedelis“, „Laimės beieškant“, „Liu-Liu“, „Gegužis“; Radavičius — „Ūkojoje“, „Drauguži“, „Rožės“, Mačernis (V kl.) — „Plazdėk širdie!“ ir „Pavasaris“, D.Erminaitė (IV kl.) — „Ko verki, rūteli?“; Narbutaitė (IV kl.) — „Lietuvos žirgas“. Vardai nenurodomi, nes vieni kitus puikiai pažinojo.
Gerai tų susirinkimų dvasią atspindi 1936 m. lapkričio 18 d. V.Mačernio rašytas laiškas jau gimnaziją baigusiam P.Jurkui: „Šio mėnesio 28 rengiame viešą su-mą (susirinkimą — aut.pastaba), kuris nuo eilinių susirinkimų skirsis tuom, kad po jo galės kas norės pasišokti ir bus daromas šeštadienį. Į jį atsilankys gimnazijos vadovybė ir eiliniai mokiniai. Norime parodyti ką galime. Svarbiausia programos dalį atlieku aš pats, referatas „Mūsų jaunoji lyrika“, nu paskui išsakymas savo griekų kuriuom nors eilėraštuku. Skaitys ir kiti, pav. Daukantas, Jaučauskaitė tik ne lyriką“.
Ištrauka iš A.Daukanto dienoraščio puikiai atspindi mokytojo Felikso Kudirkos vestos lietuvių kalbos pamokos dvasią.
„Antradienį juokais praslinko rimtoji p. Kudirkos pamoka. Buvo skaitymas ir skaitėme kirčiuotai, o daugelis nemokame, todėl ta tarmė mums kėlė daug juoko ir p. K. (Kudirka) juokėsi. Be to, paklausė Gryno Kudirka, kodėl jis neturi knygos? „Aš įdaviau aprėdyti“,— atsakė. Radvilis ir sako: „Be kelnių buvo!“. Visa klasė baisiausiai juokiasi, ir kartu juokiasi K. (Kudirka)“.
„Trečiadienį gi baigėsi ne juokais, o ašaromis. Atidavinėjo lietuvių raš. darbus, kuriuos rašėme treč. Pusę klasės gavo dvejetus ir nors IV klasė, bet pora mergaičių verkė. Gavau taipogi ir aš dvejetą su pliusu. Sako rašinys turiningas tik visa nelaimė tai tos 6 gram. klaidos“.
Vyrukai nenusimena, jau tą pačią dieną keli susirenka pas Adolfą ir parašo porą diktantų. Nors klaidų padaugėjo iki dešimties, bet nusprendžia toliau savarankiškai dar pasilavinti. Pasirodo, kad pro pirštus negalima žiūrėti ir į muziką, nes tuoj Adolfas paliekamas po pamokų. Būsimo literato brendimą rodo, kaip jis sako, rekolekcijos pačiam sau. Po jų dienoraštyje įrašomi įvairūs įžadai. Pavyzdžiui, kartą apsispendžia, kad laikas yra taisytis, todėl suformuluoja tris punktus, kurių reikia laikytis: be svarbaus reikalo neiti vaikščioti ir šėlti, tris kartus per dieną nueiti į bažnyčią ir pasimelsti, skaityti tik religinio turinio knygas. Mokydamasis Telšiuose, jis įstoja į skautų organizaciją ir dalyvauja jos veikloje.
Nuo trečios klasės Adolfas gyveno Birutės gatvėje kartu su Povilu Lalu, Vytautu Gedvilu, Aleksu Žadeikiu ir Juozu Antanavičiumi. Atrodo, kad jo pravardė buvo Džiulis, bet paskutinėje klasėje ją galutinai išstūmė Lokys. Ketvirtoje klasėje auklėtoju buvo Gedminas. Matosi, kad Adolfui nelabai norisi trumpai kirptis plaukus, bet žino, kad be to negaus mokinio ženklo. Gimnaziją A.Daukantas baigia turėdamas 3,76 pažymių vidurkį (Penkių balų vertinimo sistemoje.). Visiems mokiniams baisiausias pjūklas buvo lietuvių kalba. Retai kas turėdavo ketvertą. Adolfas buvo tarp tų laimingųjų.
Telšiuose A.Daukantas baigė ir pradinę, ir gimnaziją. Rašyti pradėjo gan anksti. Iš pradžių postūmį davė perskaitytos knygos, vėliau meilė, o kūrybiniams gabumams atsiskleisti padėjo mokytojas F.Kudirka ir veikla gimnazijos literatų būrelyje. Vienu metu jis buvo net jo pirmininkas. Įdomu, kad būrelyje iniciatyva priklausė mokiniams, o ne mokytojams. Telšių jaunieji literatai palaikė glaudžius ryšius ir su kitų gimnazijų bendraminčiais.

Karas ir jo nublokštieji
1938 m. tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos buvo pasirašyta Miuncheno sutartis. Hitleriui atrišamos rankos prisijungti Sudetų kraštą. 1939 m. vokiečiai okupavo Klaipėdos kraštą, buvo pasirašytas Ribentropo-Molotovo paktas, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuvai grąžinamas Vilniaus kraštas. 1940 m. Sovietų sąjunga užima Lietuvą. 1941 m. prasidėjo Vokietijos ir Sovietų sąjungos karas. Įsisiūbavęs karas sudrumsčia nusistovėjusį žmonių gyvenimą, pradeda laužyti jų likimus.
Po gimnazijos baigimo A.Daukantas tarnauja kariuomenėje, kur baigia Karo mokyklos XIII aspirantų artileristų laidą. Tarnybą baigia 1938 m. rugsėjo 29 d. Jam suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Po to įstoja į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyrių. Taip pat dar įsidarbino Valstybiniame suaugusių departamente, priklausė VDU Šaulių sąjungos skyriui. Gerai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. jau buvo aplankęs Švediją, Daniją, Vokietiją ir Angliją. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas viską sujaukė. Adolfas apsigyveno Mažeikiuose. Iš pradžių dirbo banke, o nuo 1942 m. kovo 15 d. gimnazijoje sekretoriumi, mokė kūno kultūrą ir karinį parengimą, o amatų mokykloje — vokiečių ir lietuvių kalbos.
1941 m. liepos 12 d. susituokė su Stanislava Birute Dargyte, kilusia iš Slibinų kaimo, Kybartų valsčiaus. Liudininkais buvo vikaras Znuotinas ir Birutės šeimininkė Kudirkienė. Adolfas su vienu Znuotinu kartu Telšiuose lankė mokyklą. Tai gal ir buvo jo buvęs bendramokslis? Taip pat neaišku, ar yra koks ryšys tarp mokytojo F.Kudirkos ir B.Daukantienės šeimininkės? 1942 m. liepos 15 d. sutuoktiniai susilaukė sūnaus Teodoro Algimanto. Krikšto tėvais buvo generolas Teodoras Marijonas Daukantas su Adolfo brolio Alfonso žmona Stefanija, kilusia iš Kenstavičių. Sūnui suteikti krikštatėvio ir pirmo lietuviško istorinio romano pagrindinio veikėjo vardai.
1943 m. vasario 7 d. Mažeikiuose buvo įkurtas Lietuvių mokslo ir meno centras, kuris turėjo net savo simfoninį orkestrą, važinėjo į gastroles. Adolfas renginių metu skaitydavo savo kūrybą. Gyvendamas Lietuvoje, ją skelbė leidiniuose „Į laisvę“, „Ateitis“, „Naujoji Lietuva“.

(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.