Straipsnyje publikuojama medžiaga apie talentingą Žemaičių žemės prozininką Adolfą Daukantą aktuali ne tik Telšiams, bet ir platesniam mūsų praeities tyrimui.
Redakcija
(Pabaiga. Pradžia Nr. 19, 20)
Povilas Šverebas
Artėjant frontui, Daukantai pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjo gyvenimas pabėgėlių stovyklose. Iš pradžių šeima buvo apgyvendinta Uchtės stovykloje. Adolfas pradėjo dirbti mokytoju ten veikusioje lietuvių progimnazijoje ir aktyviai įsitraukė į Pabėgėlių lietuvių bendruomenės visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Iš pradžių pajėgos buvo gausios, todėl pabėgėliai leido savo mėnesinį kultūrinį žurnalą „Vagos“. Beveik visuose numeriuose galima rasti publikuotų A.Daukanto kūrinių ar jų fragmentų.
Tikėtina, kad Adolfas yra autorius straipsnio „Vytautas Mačernis (1920 + 1945)“, nes pasirašo monograma A.D. ir detaliai nušviečia jaunojo poeto Telšių laikotarpį. Jis rašo: „Dar penktoje klasėje būdamas Vytautas parašė eilėraščių, kurie išgarsino jo vardą mokinių ir mokytojų tarpe ir greit pateko į moksleivių spaudą. <…> Septintoje klasėje apsirgo plaučių džiova. Kiek vėliau žuvo tėvas, nutrūko namų globa“. Dar mini, kad po to vertėsi privačiomis pamokomis, tapo melancholišku. 1938-1939 m., dar besimokydamas gimnazijoje, pradėjo rašyti „Vizijas“, kurias baigė 1942 m. Adolfas pabrėžia, kaip „jis (V.Mačernis) atsidėjęs valė kiekvieną mintį ir vaizdą nuo nereikalingų žodžių. <…> Nekartą jis pats savo eilėraščius vadino matematiniais uždaviniais“.
Yra tekę tyrinėti poeto mokymosi Sedos vidurinėje ir Telšių gimnazijoje laikotarpius, todėl galiu pridurti, kad džiovą V.Mačerniui gydytojas Samuelis Sauchatas buvo diagnozavęs per vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus. Dėl ligos švietimo ministro įsakymu jis buvo atleistas nuo dviejų likusių egzaminų. Matyt, kad Telšiuose džiova vėl atsinaujino, o tėvą jautis Mulkis subadė 1938 m. Suprantama, kad Adolfas gerai žino tik kartu praleistus metus, o po to tik domisi talentingo jaunuolio kūryba. Dėsninga, kad klaidingai nurodytos gimimo ir mirimo datos, neminima poeto žūtis. Tai rodo, kad iš už geležinės sienos pabėgėlių žinios visai nepasiekdavo.
1948 m. pabėgėliams buvo leista iš Vokietijos emigruoti į kitas valstybes. Kiekvienais metais jų skaičius sparčiai mažėjo, užsidarinėjo lietuviškos mokyklos, silpo kultūrinė veikla. 1950 m. Į JAV emigravo ir Adolfo žmona su sūnumi, o kodėl neišvyko jis, neaišku. Vieni pasakoja, kad jis buvo susirgęs džiova. Kiti galvoja, kad gal buvo įstojęs į vokiečių kariuomenę. JAV nei vienų, nei kitų neįsileisdavo. Manau, kad daug ką atskleistų antrųjų S.B.Daukantienės (1920–2014) vedybų su dailininku Vytautu Ignatavičiumi-Ignu data ir aplinkybės. Aišku, kad jis į JAV taip pat išvyko 1950 m.
Iš P.L.B. Vokietijos krašto valdybos biuletenio „Informacijos“ suprantame, kad A.Daukantas 1955-1958 m. gyveno Wehneno pabėgėlių stovykloje, netoli Oldenburgo. Tai užsimenama, kad jis sekretoriauja šventiniame susirinkime, režisuodavo ar pagal jo pjesę buvo pastatytas spektaklis. Pavyzdžiui, 1956 m., minint Vasario 16-osios šventę, buvo suvaidinta jo dviejų veiksmų pjesė „Laisvės beieškant“. Joje vaizduojamas pirmasis bolševikmetis Lietuvoje. Kitais metais parašė „Girios paukščiai“ — tai valandos trukmės drama, perteikianti pokario metų partizanų kovų peripetijas.
Tuo pačiu jis, suprasdamas, kad iš Vokietijos išvykus daugumai lietuvių ir užsidarius jų kultūriniams leidiniams, neliko galimybių ir publikuoti savo kūrybos, todėl pradeda ją siuntinėti į emigrantų laikraščius „Lietuvių dienos“, „Europos lietuvis“. 1958 m. spalio mėnesio „Lietuvių dienos“ publikuoja jo apysakos „Tarp dangaus ir žemės“ prologą „Tai bent piršlybos“. Prieš jį keliais sakiniais apibūdinama ir autoriaus proza. Pažymima, kad A.Daukantas jau Lietuvoje pasireiškė „kaip tvirtas tradicinio stiliaus valdytojas, gebąs rasti naujų temų ir originalių aspektų“. Jis yra lyginamas su Vincu Krėve. Tik A.Daukantas vietoj V.Krėvei būdingo lyrizmo „duoda gerą saiką satyros“.
Iš nepilnų kūrinių sunku spręsti apie visumą, bet atspausdintos jų dalys rodo, kad visų pagrindinių herojų likimai baigiasi tragiškai. Iš kūrinių galima nesunkiai atpažinti kūrėjo gimtąsias vietas, įvykius, o senesnieji vietiniai žmonės gal nustatytų ir prototipus. Iš publikacijų matyti, kad autoriui puikiai pažįstama tarpukario metų kaimo buitis, žmonių tarpusavio santykiai ir tradicijos.
A.Daukantas bendradarbiavo ir „Lietuvių enciklopedijoje“. Jis 1965 m. išleistam tomui parašė straipsnį apie Uchte. Atrodo, kad tai yra paskutinis jo veiklos liudijimas, todėl mums labai svarbus. Žinome, kad „Lietuvių enciklopedija“ buvo leidžiama nežmoniškais tempais, nes kitaip nebūtų atsipirkusi. Vis dėlto bendra tvarka išlieka. Pateikti straipsniai yra redaguojami, tikrinamos korektūros. Po to jos derinamos su autoriais. Šie darbai 32 tomui galėjo būti atliekami 1964 m. Tai liudytų, kad jis tais metais buvo dar gyvas.
Adolfas palaikė ryšius su į JAV emigravusiu sūnumi. Jo nedatuotas laiškas yra svarbus, nes jame pateikti faktai leidžia daryti prielaidą, kad literatas 1963 m. dar buvo gyvas. Laiške jis rašo apie savo tėvus ir seserį Aleksandrą Želvienę, kurie yra palaidoti Gadūnave. Ir priduria, kad šis miestelis yra į šiaurės vakarus, už šešių mylių nuo Telšių. Jis ne tik nurodo tikslią kapavietės vietą, bet ir prideda jos nuotrauką. Tikriausiai tėvas tikisi, kad jo atžala kada nors gal aplankytų savo senelių ir tetos amžino poilsio vietą. Adolfas primena sūnui, kad jam grąžintų nuotrauką. Išeitų, kad ji jam dar reikalinga, todėl jokių blogų nuojautų tais metais dar nejaučia.
A.Želvienė mirė 1961 m. spalio 23 d. Neaišku, kada buvo pastatytas paminklas. Tradiciškai mirusiesiems juos stengiamasi pastatyti iki pirmųjų metinių. Dar neaišku, kaip sparčiai laiškai keliavo iš Sovietų sąjungos į Vakarų Vokietiją, o iš jos — į JAV. Užsimezgęs susirašinėjimas tarp giminių rodo politinį atšilimą, bet nereikia užmiršti, kad į užsienį siunčiami laiškai buvo cenzūruojami. Įvertinus visas aplinkybes, galima manyti, kad laiškas tikriausiai buvo rašytas 1963 m.
2007 m. teko kalbėtis su A.Daukanto žmona Birute. Visi pokalbiai buvo gan sunkūs. Beveik į kiekvieną mano klausimą atsakydavo klausimu. Jai keista buvo, kodėl mane domina Adolfas ir jo likimas. Po ilgų svarstymų, Birutė pasakė, kad Adolfas mirė 1968 m. Vokietijoje ir paaiškino, kad ji į Lietuvą yra parvežusi jo dienoraščius. Daugiatomyje leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“ taip pat nurodyta ši jaunesniojo leitenanto mirimo data.
Tokie reiškiniai, kaip pasauliniai karai, išjudina ne tik valstybių sienas, bet ir nušluoja jas pačias. Dar sunkiau yra žmonėms. Pasauliniai karai ne tik pareikalauja milijoninių aukų, išardo šeimas, bet ir gyviesiems širdyje palieka neužgyjančias žaizdas ar daug neatsakytų klausimų. Nežiūrint visų karo kataklizmų, žmonės gimdė, augino vaikus, visom išgalėm kabinosi į gyvenimą ir net kūrė.
„Miško žmogus“
2007 m. lapkričio 16 d. Oldenburgo (Vokietija) laikraštyje „Nordwest-Zeitung“ buvo atspausdintas Otto Heinerio straipsnis „Mirtina auka identifikuota po 40 metų“. Skaitytojams primenama, kad 2004 m. rugsėjo 8 d. grybautojas Blo (Bloh) miške, Ammerlando apskrityje, po šakomis ir lapais aptiko žmogaus palaikus. Apie tai jis informavo policiją. Daugiau kaip po trejų metų prokuratūros, policijos ir teismo medikų darbo, ši byla buvo ištirta. Vesterštedtės (Westerstedte) du vyriausieji kriminalinės policijos komisarai Meinholdas Hildebrandtas ir Carstenas Mydla prisiminė, kad tyrimo raktu tapo po skeletu rastas senas „Coca-Cola“ butelis. Tada buvo kreiptasi į gamintojus, kurie paaiškino, kad ši pakuotė buvo naudota tarp 1963-1965 m. Tai susiaurino paieškos chronologines ribas. Apklausus daugybę žmonių ir Oldenburgo policijos archyve išnagrinėjus senąsias bylas, nustatyta, kad tai buvo pabėgėlis iš Lietuvos A.Daukantas, kuris buvo vedęs ir turėjo sūnų. Nustatyta, kad jis gyvena JAV. Iš jo Hannoverio teismo medikai paėmė seilių mėginį. Po sudėtingos ir modernios DNR analizės buvo nustatyta, kad jis tikrai yra A.Daukanto sūnus. M.Hildebrandtas dar akcentavo vieną įdomią detalę: „Be teismo medicinos ir jos techninių DNR tyrimo galimybių, mes nebūtume šito ištyrę. Šis atvejis laikomas unikaliu Vokietijos teismo medicinoje“. Neaišku, kodėl prieš 39 metus nusižudžiusį Adolfą vietiniai gyventojai vadino miško žmogumi. Iš straipsnio negalima tiesiogiai suprasti, nuo kurios datos reikia atskaičiuoti tuos 39-erius metus. Pagal palaikų suradimo datą, tai būtų 1965 m., o pagal tyrimo užbaigimą —1968 m. „Coca-Cola“ butelis ir straipsnis „Lietuvių enciklopedijoje“ leidžia manyti, kad A.Daukantas nusižudė 1965 m.
Abiejų tarpukario metais Telšių gimnaziją garsinusių literatų likimas tragiškas. V.Mačernis žuvo 1944 m., o A.Daukantas pats nutraukė savo gyvybės siūlą 1965 m. Paminklo pastatymas V.Mačerniui rodo, kad telšiškiai jį ne tik žino, suvokia, bet ir didžiuojasi, turėdami šį poetą. A.Daukantui pažinti dar reikia detalesnių biografinių tyrimų, kūrybos publikavimo ir jos vertinimo.