Ne vienas telšiškis, eidamas Respublikos gatve pro buvusį Policijos komisariatą, pažymėtą 28-uoju numeriu, žvilgteri į ant sienos pritvirtintą atminimo lentą, kurioje rašoma, jog čia buvo KGB būstinė, kur sovietiniai okupantai kalino, tardė ir kankino Tėvynės laisvės gynėjus.
Algirdas Dačkevičius
Pastatas atgims naujam gyvenimui
Į Redakciją užsukęs kraštotyrininkas ir Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas pamena tuos laikus, kai Telšių kalėjimas, kuriame kalėjo Rainių kankiniai, buvo kitoje Respublikos gatvės pusėje. „Pamenu, eidavome pro jį su mama, o atmintin įstrigo aukšta tvora su viršuj ištemptomis spygliuotomis vielomis. Ši tvora buvo beveik užgriozdinusi visą šaligatvį. 1946 metais, kai man buvo šešeri, senąjį kalėjimą panaikino ir perkėlė į KGB pastato rūsius“,— pradėjo pasakojimą muziejininkas.
Pasak A.Jonušo, ant pastato pritvirtintoje atminimo lentoje įrašas nėra tikslus. Jame parašyta, jog čia „1947-1991 metais sovietiniai okupantai kalino, tardė ir kankino Tėvynės laisvės gynėjus“. Kaip jie galėjo taip elgtis 1991-aisiais, kai Lietuvoje atkurta nepriklausomybė 1990 metais? Tai, pasak A.Jonušo, yra pastebėję ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai.
Ilgus metus šiame pastate darbavosi milicijos, saugumo, o vėliau — policijos pareigūnai. Buvusio kalėjimo kameros pravertė laikinai sulaikant įvairiausio plauko nusikaltėlius. Išsikėlus Policijos komisariatui į kitas patalpas, buvo nutarta pastatą modernizuoti, jį pritaikant Telšių menų mokyklos reikmėms. Darbai dėl negautų lėšų užsitęsė, nors tuometė rajono vadovybė buvo žadėjusi, jog Menų centras duris atvers 2014-ųjų metų rugsėjo 1-ąją. Šiuo metu čia pluša UAB „Techsis“ statybininkai. Ant pastato sienos pritvirtinta informacinė lenta skelbia, jog darbai bus baigti 2021-10-23. Palinkėkime sėkmės, kad kuo greičiau Menų centre skambėtų muzika ir dainos, o jaunieji kūrėjai savo sumanymus įprasmintų dailėje.
Archyvinai dokumentai atskleidė šiurpią tiesą
A.Jonušas pateikė svarbią medžiagą iš Lietuvos ypatingojo archyvo, liudijančią apie tuometį kalėjimą, buvusį Telšių rajono KGB skyriaus administracinio pastato pusrūsiuose. Tai pažyma, rašyta 1950 metų rugsėjo 1-ąją apie Telšių rajono KGB skyriaus vidaus kalėjimo būklę ir apsaugą. Raportuota į Vilnių MGB Kalėjimų skyriaus viršininkui majorui Petruškovui.
Pažymoje rašoma, jog vidaus kalėjimo Telšių KGB limitas patvirtintas 50-čiai žmonių, tačiau faktiškai, skaičiuojant vienam kaliniui 2 kv. m ploto, telpa 45 žmonės. Kalėjime — 9 bendros kameros. Viena krosnis šildė po dvi kameras, o buvo kūrenama iš koridoriaus. Pastatas ir kiemas aptvertas 3 metrų aukščio medine tvora.
Vandentiekio ir kanalizacijos nebuvo, todėl vandenį reikėjo semti iš KBG pastato kieme esančio šulinio — už 20 metrų nuo kalėjimo. Ant penkių langų buvo sumontuota „plytinė apsauga“, o grotos įtaisytos iš kamerų vidaus. Jų galai įmūryti tvirtai — 15 centimetrų į cemento skiedinį, surištą su plytomis. Bevaikštinėjant aplink pastatą, ir dabar matosi galingos grotos išorėje.
Kiekvienoje kameroje — įtaisyti mediniai gultai ir po maistui laikyti skirtą spintelę, pritvirtintą geležinėmis juostomis prie grindų. Su artimaisiais buvo galima susitikti tik kalėjimo viršininko ar tardytojų kabinetuose, pareigūnams stebint. Maisto produktus ir kitus būtiniausius daiktus perduoti buvo galima irgi ne tiesiogiai, o prižiūrėtojams — už 20 metrų nuo kalėjimo Mažojo Kalno gatvėje.
Apie skurdžią aprangą ir patalynę nėra ko ir kalbėti, kai devyniose kamerose tebuvo 7 čiužiniai ir 23 antklodės (vadinamieji adijalai). Kaliniai naudojosi mediniais šaukštais.
Kalėjimą aptarnavo 13 pareigūnų: 11 apsaugininkų, kalėjimą aptarnaujantis asmuo ir kalėjimo viršininkas. Kalėjime buvo įrengti du vidaus ir vienas, veikiantis visą parą, postai. Vienam prižiūrėtojui per savo pamainą skirta prižiūrėti po 4-5 kameras. Tardymo skyrius buvo įkurtas pastato pirmame aukšte, kalinius tardė po du darbuotojus.
Patyrę kankinimų pragarą
A.Jonušas, bičiuliavęs su buvusiu Žarėnų būrio partizanu Stasiu Mockumi-Kiaune, papasakojo apie šio partizano kankinimą Telšių KGB kalėjime. Pasak A.Jonušo, tardant S.Mockų, buvo gudriai įkišta jo plaštaka tarp geležinių durų staktos ir durų taip, kad jas užveriant tiesiog sutrupinti du pirštai.
Kiek pavėluotai pavyko su A.Jonušu įžengti į tvarkomą statybininkų buvusį KGB pastatą ir žvilgterėti į gerokai išgriautas buvusio kalėjimo kameras. Vienoje pastebėjome iškalbią „liniuotę“ ant sienos, sužymėtą žmogaus ūgiui matuoti. Pasak A.Jonušo, o gal bematuojant S.Mockų ir buvo tarp durų kyštelėta jo plaštaka? Atkreipė dėmesį ir kamera su grotuotomis durimis ir originalia spyna. A.Jonušas vaizdžiai pademonstravo, kaip galėjo atsitikti su durų priverta ir visam gyvenimui sužalota S.Mockaus ranka.
Pats S.Mockus savo atsiminimuose rašo: „1949 metų gegužės 21 dieną, šeštadienio rytą, Dievo Krėslo miškas buvo apsuptas. Kautynėse žuvo septyni, tik sutemus, vadui pavyko prasiveržti. Keturi sužeisti patekome į nelaisvę. Sąmonę atgavau tik Telšiuose, KGB kameroje, ant plikų lentų gulto. Keturi ir pusę mėnesio Telšiuose basom kojom, nes Žarėnų stribai batus numovė. Nuo kankinimų ir „gero“ maisto sutinau“.
A.Jonušas pateikė ir politinės kalinės Aldonos Griciūtės-Saulės prisiminimus. Partizanė buvo suimta 1947 metais spalio 5 dieną, nukovus Žemaičių apygardos „Šatrijos“ rinktinės bendražygius. Iš pradžių ji kankinta Plungės saugumo komitete, o vėliau atvežta į Telšių KGB rūsius. Štai ką užrašė plungiškis metraštininkas Alfonsas Beresnevičius savo knygoje „Kovojusiems ir žuvusiems atminti“: „Sunku papasakoti apie tą košmarą, kuris čia prasidėjo ir tęsėsi tris mėnesius. Tardė tik naktimis. Ar teisybę sakysi, ar ne — vis tiek šauks „bledj banditskaja“. Prisimenu, pasikvietė tardyti. Tardytojai kalbasi apie žvejybą, o tu, žmogau, stovi kampelyje ir klausaisi „galiūnų“ kalbos. Jei ko neatsakai — smūgis gumine lazda. Po smūgių, tuoj užsirašo, ką pasakei. Kitą dieną vėl tardo ir žiūri į tą lapelį, kas užrašyta. Jei pasakojimai nesutampa, vėl pasipila smūgiai.
Čia tik dalis vargo. Ne tik savo, bet ir kitų kančias mačiau ir girdėjau. Suūžė mašina. Iš mūsų kameros išvarė dvi merginas pašluostyti grindų — visur kraujas. Išvežė mirusiąją — neatlaikė kančių. Laukiau, kad kuo greičiau baigtųsi tos nepakeliamos kančios. Dėl sumušimų negalėjau sėdėti, todėl ilsėjausi atsiklaupusi ant kelių ir pasirėmusi alkūnėmis.
Kameroje buvome devynios moterys, o joje — nešvara ir skurdas. Ant gulto negalima apsisukti, jo galas aukštėjančiai užkaltas lentomis — tai „pagalvė“. Penkios čia turėjome gulėti, o likusios — ant žemės. Greta pastatytas kibiras — išvietė. Nepraėjus nė savaitei, rankos apteko niežais. Vėliau jais užsikrėtė visos minkštosios kūno vietos. Žiurkės ėjo per galvas. Iš minkytos duonos pasidarėme rožinį. Iš laisvės laikų dar turėjome pasislėpusios medalikėlį, kurį pririšome prie rožinio. Naktį girdime, kad mūsų rožinį žiurkė velka urvan.“
Tai tik dviejų partizanų skaudūs prisiminimai apie KGB kalėjimą Telšiuose, o jeigu visi nukentėję šio pastato rūsiuose būtų prabilę, storiausia kančių knyga būtų suguldyta.
Tikėkime, kad blogą šio pastato aurą po kelerių metų išsklaidys jaunieji telšiškiai, kai tik čia pradės veikti Menų mokykla.