Knyga apie slaptųjų tarnybų dvikovą Lietuvoje

Frazės „slaptoji tarnyba, žvalgai, pavojingos misijos“ ir panašios ne tik žadina smalsumą ar įkvepia fantaziją. Jos liudija sudėtingą, pavojų kupiną gyvenimą. Šįkart naujausioje istoriko Arvydo Anušausko knygoje „Užmirštas desantas“ veiksmo vieta — Lietuva, o daugelio joje minimų asmenų pavardės — lietuviškos.

Lina Dijokienė

Svarbios istorijos pamokos
Vos prieš kelis mėnesius Žemaičių muziejuje „Alka“ istorikas, politikas Arvydas Anušauskas pasakojo apie Lietuvos pokario metų pasipriešinimo vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą bei kraupią jo nukankinimo istoriją. Balandžio 4 dienos vakarą svečias vėl Telšiuose — šįkart pristatė dar vieną savo knygą „Užmirštas desantas: slaptos Šaltojo karo istorijos“ — šnipų istorijos Lietuvoje 1949-1956 m., intriguojančiai pasakojančią apie slaptųjų tarnybų agentų veiklą, žvalgybų operacijas, į dienos šviesą iškilusias rūpestingai saugotas paslaptis, susijusias su to meto politika.
„Daugelis slaptų Šaltojo karo operacijų jau užmirštos, tačiau tai, kas vyko 1949-1956 m. tarp britų slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 ir Sovietų Sąjungos KGB, verta atskiro dėmesio,— teigė svečias susirinkusiems muziejaus salėje. — Ši istorija yra apie tuos žmones, kurie pasirinko savo laiku nelengvą misiją ir tapo pirmaisiais NATO valstybės atsiųstais žmonėmis į okupuotą Lietuvą. Tai buvo 1950 m. Kas dėjosi Šaltojo karo įkarštyje Lietuvoje, išties yra gana mažai atskleista“.

Magėjo atskleisti lietuvių vaidmenį
Pasak A.Anušausko, nors apie tą Britų žvalgybos misiją anglų kalba yra parašyta ne viena knyga, tačiau ten apie lietuvius ir Lietuvą jis teaptikęs vos vieną puslapį, todėl ir nusprendęs giliau pasidomėti ir atskleisti tuos įvykius bei žmonių, save vadinusių ir žvalgybos agentais, ir laisvės kovotojais, likimus.
Taigi, kas tie žmonės, kurie buvo apmokomi MI6 žvalgybos mokykloje Čelsyje, Londone, treniravosi Portsmuto apylinkėse, Vaito saloje ar Velso Snoudono kalno papėdėje? Kas į šiaurę nuo Palangos ar Latvijoje, prie Užavos švyturio lipo iš naktimis atplaukusių guminių valčių — MI6 agentai ar laisvės kova tikėję žmonės? O gal tiesiog jaunuoliai, patekę į Lietuvą. Kaip ir kodėl jie tapo užmirštu desantu?
Į visus šiuos klausimus istorikas atsako savo knygoje.
Ši istorija plėtojosi ne tik okupuotos Lietuvos pajūryje, Vilniuje ir Kaune. Ji apėmė ir Latviją, Estiją. Jos keliai ėjo per Lenkiją, Švediją, Rytų ir Vakarų Vokietiją, Didžiąją Britaniją.

Informacija ir dezinformacija
A.Anušauskas pasakojo, kad Šaltojo karo metais sovietinė valdžia visais įmanomais būdais stengėsi, jog į Vakarus nepatektų jokia informacija apie Lietuvoje veikusį ginkluotą pasipriešinimo judėjimą bei apie sovietines represijas. Ypač stengtasi riboti galimybes į Vakarus perduoti žinias apie tai, kad čia, Lietuvoje, vyksta žūtbūtinė kova dėl laisvės nežaboto okupantų teroro sąlygomis. Tuo metu pasipriešinimo dalyviai neslėpė, jog tikėjosi politinės ir materialinės Vakarų valstybių paramos. Pasipriešinimą stengėsi paremti lietuvių išeivių organizacijos, kurių kiekviena savaip suprato laisvės kovos būdus ir savaip interpretavo tuometę tarptautinę situaciją.
Įsisiūbuojant Šaltajam karui, Vakarų valstybių žvalgybos nevengė bendradarbiauti ir su išeiviais, ir su rezistentais, nes per juos tikėjosi gauti reikalingos informacijos apie tai, kas dedasi už geležinės uždangos. Taip į Lietuvą bandė patekti britų Slaptosios žvalgybos tarnybos (MI6) parengti agentai ir apmokyti rezistencijos dalyviai. Kita vertus, sovietinis saugumas (MGB-KGB) siekė dezinformuoti Vakarų valstybes apie situaciją okupuotose Baltijos valstybėse, skleisti melagingą informaciją apie nacionalinius pasipriešinimo judėjimus, šmeižti pavienius, saugumo operacijoms trukdžiusius pasipriešinimo dalyvius, pavyzdžiui, A.Ramanauską-Vanagą, klaidinti ir skaldyti aktyviausių nepriklausomybės šalininkų organizacijas.
Šiuos agentus ištiko įvairus likimas: pirmieji du nubausti mirties bausme, kiti du perėjo dirbti sovietinės žvalgybos pusėn, buvo ir neišvengusių ilgų įkalinimo metų.

Klastingas žaidimas
„Mes save laikėme laisvės kovotojais“,— sakęs vienas iš paskutiniųjų operacijų dalyvių Anicetas Dukaitis, kurį Radviliškyje dar suspėjo pakalbinti Arvydas Anušauskas, papasakojęs apie jųdviejų susitikimą. A.Dukaitis buvo vienas iš penkių lietuvių, kuriuos britai apmokė agentais. Jį patį paskutinį permetė į Lietuvą — 1953 m. rugsėjo mėnesį. Čia jis iškart pateko į sovietinės žvalgybos nagus, patyrė ilgą kalinimą ir daugiau jau niekada nebesaistė savęs su britų žvalgyba.
Desantinių operacijų dalyviai savo misijas laikė naudingomis Lietuvai laisvinti, kovoti už laisvę, net jeigu tektų teikti Vakarų sąjungininkams žvalgybinę informaciją. Jie buvo mokomi atpažinti sekimą ir konspiruotis, šifruoti ir iššifruoti radiogramas, naudotis slaptaraščiais, šaudyti iš pistoletų ir automatų, orientuotis nepažįstamose vietovėse, maskuotis ir naudoti savigynos priemones. Tačiau jie nežinojo, kokį klastos, dezinformacijos ir melo metodų arsenalą turi sovietinė pusė. Visas knygos pasakojimas pagrįstas dokumentine medžiaga, stengiantis atskleisti slaptų operacijų užkulisius tiek iš britų, tiek ir iš sovietinės pusės. A.Anušauskas vaizdžiai pasakojo, kaip vyko sovietinės žvalgybos žaidimas su atsiųstais iš Britanijos agentais, kaip jie buvo sekami, kaip jais buvo naudojamasi, perduodant suklastotą informaciją į Vakarus. Beje, Britų žvalgyba, kai galop išsiaiškino klastą, irgi neliko skolinga.
Taigi visos intriguojančios istorijos — knygoje „Užmirštas desantas“.