Niekur nespausdintą Povilo Šverebo publikaciją „Adolfas Daukantas — tragiško likimo Telšių literatas“ skelbėme „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 19, 20, 22. P.Šverebas pateikė ir keletą A.Daukanto apsakymų. Juos pradėjome spausdinti, kadangi šio talentingo kraštiečio kūryba mažai kam žinoma arba išvis nežinoma. Laikui bėgant, sugrįšime ir prie kitų A.Daukanto apsakymų, o šiandien spausdiname „Paskutinį laimikį“.
Redakcija
Adolfas Daukantas
Buvo jau po Švento Jono: plačiose lankose, išskustose kaip gimnazistų pakaušiai, kepinosi saulėkaitoje storos, lyg jaunų mergų kasos, sumuštinės pradalgės. Pievų pakraščiais, tartum aukšto mūro siena, griuvo pietų pusėn gelstančių ir baigiančių pribręsti rugių jūra, kiek toliau į pamiškę stiepėsi aukštyn vasarojaus varpų žaluma, leisdama žalius akuotus, skubiai vijosi kasdien sunkėjančias rugiavarpes. Visose lankose ir pamiškėse šnekėjo dalgiai, baltavo vienmarškiniai vyrai. Vasara buvo pačiame šienapjūtės įkarštyje.
Dumbrių šeima pavakarius pavalgė prie ežero. Sukirtę rauginto pieno kibirą ir ragaišio kepalą, jaunieji išsitiesė pradalgėje. Tik senasis Dumbrys, iš milinių kelnių pageltusią pypkę ištraukęs, pamažu bandė prikimšti tabako. Pakirsta smilga atsargiai išsikrapštęs pypkės galvelę, išdulkino iš odinio maišelio paskutines aštraus naminio tabako nuobiras ir įsibrėžė degtuką. Porą kartų stipriai truktelėjęs smarkią oro srovę į plaučius, paleido aukštyn didžiulį mėlynų dūmų kamuolį. Prisėdęs pagriovyje, dar kartą permetė akimis storomis pradalgėmis išpjautas pievas ir nusispjovė pakrūmėn.
— Ligi Šventam Petrui reikėtų su dobilais ir šienu nusikratyti,— tarė gulintiems,— o prieš Kalvariją ir ežeran įsibristi vertėtų…
— Šiandien, tėve, mes trauksim vieną valksną ežere,— po valandėlės atsiliepė vyresnysis sūnus. — Toks puikus ir patogus pietų vėjas…
— Ar tinklų ir žuvies užsinorėjai netekt? Juk ligi liepinio dar visa savaitė,— priešinosi senis per daug ankstyvam vaikų sumanymui.
— Mums liepinio belaukiant, kiti pačią geriausiąją žuvį traukia,— kirtosi sūnus.
— Nagi, bene matei ką?
— Ogi vakar Juška su Tautkų piemenukais visą naktį mirko ežere. O bene sučiupo kas?
— Vienas kartas nemeluos… — nenoriai atsiliepė Dumbrys.
Iš tikrųjų senis pats norėjo pirmas prieš liepinį ežeran įsibristi. Jau visa savaitė pakraščių nendrynai tinklų nušliaužioti, ežero žolės, krantan išvilktos, žuvim kvepiančios ir pelėkais nusėtos, džiūsta saulėje jo lankos pakraščiuose. Tai Steponaičių Vlado darbas. Senis Dumbrys niršta, nagai ir jam niežti, kad pačią gerąją žuvį iš po akių kiti vagia. Bet ką čia dabar vaikams sakyti: vienaip juos mokyti, o pačiam daryti kitaip? Ne, senis nedrįsta taip sukčiauti…
— Tėti, ir aš šįmet plauksiu žūkliauti,— pranešė jauniausias sūnus Gustis.
— Gerai, vaike, galėsi. Bet tik po liepinio.
Gustis pašoko iš džiaugsmo pradalgėje. Didžiausia jo svajonė buvo naktinis žūkliavimas. Kiek daug legendų ir pasakojimų jis girdėjo ilgais žiemos vakarais tėvą ar kaimynus porinant apie žvejus jūrose, apie žuvis namų didumo ir pušies ilgumo, apie turtus ir baidykles, pasislėpusias ežerų ir jūrų dugne. Kiek daug prisapnuota apie vienišas valtis, audros metu išmestas svetimose pakrantėse, apie gyvius pusiau mergas pusiau žuvis, gyvenančius stikliniuose ir gintaro rūmuose Baltijos jūroje. Bet ligi šios vasaros senasis Dumbrys niekada neleisdavo jauniausiajam leistis ežeran drauge su broliais. Tik šįmet, prasikalus pirmiesiems gyvplaukiams apvalioje ir plačioje Gusčio krūtinėje ir ne kartą pajutęs karštų ir geležinių sūnaus raumenų jėgą, senis suprato vaiką pajėgiant valtį ir tinklą valdyti. Žvejys nelepino savo vaikų ir nebučiavo: ne ištižėlius, bet milžinus užsiaugint geidė, todėl daugiau darbu ir diržu valdė bei mokė.
***
Sodybomis, laukais ir miškais klojosi šiltos vasaros dienos vakaro pilkuma. Pietų danguje, ten, kur ežero tamsūs vandenys liejosi su siaura pakrantės juosta, nepastebimai kilo aukštyn juodų debesų siena. Ji tik dabar pasijudino iš anos ežero pusės ir iš pradžių negalėjai suprasti, ar ežero krantas iš vandens pasikėlė, ar dangus nakčiai audrą ruošė. Silpnas vėjas sušnabždėjo dešinėje ežero pakrantėje, staiga pasikėlė arčiau, pažadino bemirgančias nendres ir ramų įlankos paviršių nuklojo smulkiomis raukšlėmis.
Susiūbavo ežero pakraštyje bangų pagauta vieniša valtis. Sugirgždėjo irklai, sušnarėjo pakrantės smėlis ir vėl viskas nurimo. Netoli valties, plačią milinę ant pečių užsimetęs, gulėjo ilgoje smilgų žolėje jauniausias Dumbrio sūnus Gustis. Šalia jo pakrūmėje, alksnių šakomis apmestas, slėpėsi tinklas. Netrukus kažkas nakties tamsoje sušvilpė. Gustis pašoko ir skubiai pakartojo sutartą ženklą. Dešiniau iš krūmų išsmuko vyresnysis brolis Petras.
— Ar jau tinklas čia? — tyliai pasiteiravo atėjusis.
— Seniai. Maišai, virvės ir atsarginiai irklai valtyje, tinklas pakrūmėje,— paaiškino Gustis.
Kurį laiką abu tylėjo. Broliai vėl sugulė aukštoje žolėje, kažko laukdami.
— Ar tu nebijai audros? — paklausė Petras, pirštu rodydamas pietinio dangaus pusėn.
— Ne,— atsiliepė griežtas jauniausiojo balsas,— apie tai nė kalbėt nenoriu… Tik kur taip ilgai Antanas užtruko?
Broliai vėl nutilo. Virš galvų sužibo pirmosios vakarinės žvaigždės, kiek toliau į šiaurės pusę, kur toli nuo žemės dar klaidžiojo prošvaisčiai, suspindo Grigo ratai. Čia pat pagriovyje, vos už kelių žingsnių nuo pakrantės, sutartinai kvarkė varlės ir beveik prie pat ausies čirškė griežlė.
Netrukus nendrynuose pasigirdo tylus irklų šnekėjimas. Broliai, atsargiai pakėlę nuo žemės galvas, pamatė įlankon išneriant ilgą valtį, vieno vyro valdomą. Kai valtis čiuožtelėjo smėlėton pakrantėn šalia pirmosios, broliai pakilo žolėje ir prisiartino prie naujai pasirodžiusio.
— Viskas tvarkoje? — paklausė pirmasis.
— Taip, galime plaukti,— atsiliepė storas lyg būbnas vyriausiojo brolio balsas. — Ligi pat upės nieko nematyti, ir valtį radau senoje vietoje…
Dabar broliai skubiai sumetė tinklą valtin, parinkę pakrantėje, įritino keletą didesnių akmenų Gusčio valties užpakalinėn dalin, kad ši, audrai kilus, nesiblaškytų bangose, ir, smagiai pasistūmėję nuo kranto, leidosi ežeran pirmam šią vasarą laimikiui.
Ilgą laiką abi valtys plaukė drauge. Tik kai pakrančių nendrynai susiliejo su pilka laukų ir miškų juosta, Gusčio valtis atsiskyrė nuo pirmosios ir pamažu nuplaukė vakarų kryptimi.
Tuo tarpu juodas dangaus lopas kas minutę kėlėsi vis aukščiau, o su juo drauge vis stipresnis vėjas pradėjo dūkti ežere. Tamsiuose debesyse užgeso pirmosios žvaigždės, tolumoje švystelėjo ilgas žaibas, ir po keliolikos sekundžių lėtai nusikosėjo griaustinis. Nustebo broliai taip staiga prisiartinusia audra, atidžiai pasižiūrėjo ton pusėn ir skubiai pradėjo leisti tinklą. Tik Gusčio valtis ramiai slinko į vakarus, už keliasdešimt metrų plaukė išsirikiavusios viena paskui kitą plačios medinės plūdės. Kai visas tinklas nuskendo ežere, vyresnieji pradėjo irtis pietų kryptimi, darydami lanką į vakarus. Tinklas buvo sunkus, broliai yrėsi iš visų jėgų uždusę ir sušilę, stengdamiesi, kiek galima greičiau varytis priekin. Staiga Petras šūktelėjo sutartą ženklą ir abi valtys pradėjo plaukti viena prie antros. Suplaukę, skubiai įsmeigė kartį ežero dugnan ir pradėjo traukti tinklą.
Vos judėjo vandenyje nuskendęs tinklas, įsmeigta kartis linko, valtys skyrėsi viena nuo antros. Štai pagaliau ir kumeliai. Skubiai broliai pagriebė tinklą už plūdžių ir švininių pasvarų, rinkdami jį valtin. Juo arčiau slinko pažaba, juo neramiau plakė žvejų širdys ir skubiai dirbo jų rankos.
— Sunkus kaip akmuo,— sumurmėjo vyresnysis, persisvėręs per valties kraštą.
— Pilnas žuvies! — nebeiškęsdamas riktelėjo Gustis.
Jau čia pat ir kūlys. Pagriebė visi trys broliai už apačios ir kilstelėjo jį iš vandens, bet staiga vėl paleido gilumon.
— Neiškeliamas! — riktelėjo vyriausias.
— Bandykim dar kartą! — arčiau prisislinkdamas siūlė Gustis.
Sukaupę visas jėgas, broliai dar kartą kilstelėjo kūlį, persvėrė per valties kraštą ir įvertė vidun. Kultuvinės karšys, aštriažvyniai ešeriai, didžiulės lydekos ir nesuvaldomi lynai užplūdo valties dugną. Žiopčiodamos plačiomis žiaunomis, daužydamosios uodegomis viena į kitą, ir spurdėdamos į visas šalis, didžiulės žuvys bandė išsilaisvinti iš medinių kalėjimo sienų.
— Tai laimikis! — stebėjosi Petras, išvertęs akis. — Niekada dar nebuvau traukęs tokio valksno. Laiminga tavo ranka, Gusti!
— Dar kartą! — riktelėjo jauniausias brolis.
Pakilęs stiprus pietų vėjas daužė valtis į visas puses. Pietuose aptemusią padangę vis dažniau raižė žaibai, ir vis arčiau ir arčiau dundėjo griaustinis. Kai kada iš anos ežero pusės atlėkęs įšėlęs vėjas pagaudavo abi valtis varyti į šiaurę, ir tada broliai nei irklais, nei kartimis negalėdavo pasipriešinti kilstančiai audrai.
— Ar tu ir dabar nebijai to pasiutusio vėjo, kuris kaip plunksnas mėto mūsų valtis? — paklausė broliai.
— Aš varysiuos pavėjui namų link, ir suksimės dešinėn, tada audra mums nebus pavojinga,— rėkė per vėją ir lietų Gustis, ragindamas brolius antram valksnui.
Broliams patiko nauja mintis ir, linktelėję galvomis, paleido Gusčio valtį pavėjui į tamsią ir audringą naktį. Valtis greitai pati varėsi pirmyn, pulte puolė nuo vienos bangos viršūnės į kitos gilų slėnį, visa apsisemdama vandeniu, ir, vėl išsinėrusi kaip žuvėdra, kopė į naują keterą verždamasi pirmyn.
Po pusvalandžio žaibų šviesoje jis pamatė nutolusią brolių valtį ir netvarkingai išsiblaškiusias plūdes. Tinklas jau skendėjo abiejų valčių nuotolio viduryje. Dabar Gustis pasisuko dešinėn ir keliais irklų smūgiais pabandė varytis nauja kryptimi. Valtis nejudėjo. Atsispyręs kojomis į prikaltą valties dugno balnelį, jauniausias Dumbrys visomis jėgomis varydamasis irklais, dar kartą bandė pajudinti tinklą. Nesidavė. Virvė, prie kurios buvo pririštas tinklo kumelis, įsitempė kaip lynas. Dabar Gustis atsistojo valtyje ir, žaibui švystelėjus, riktelėjo broliams:
— Palaukit! Tinklas įkliuvo!..
Tačiau išėlęs vėjas pagavo skardų Gusčio balsą ir nunešė jį kažkur tolyn, paskandindamas jį bangų triukšme. Dabar Gustis, užgulęs valties galą ir rankomis kabindamasis virvėn, slinko pirmyn prie įkliuvusio tinklo. Visas permirkęs, kiekvienos bangos perliejamas, pametęs kepurę ir pavargęs kaip šuo, negreit pasiekė kumelį, pagavo pirmą plūdę ir pradėjo ieškot įkliuvusios tinklo vietos. Čia ežeras negalėjo būti gilus, nes toje vietoje renkasi žiemą ir vasarą visi pakrančių žvejai, tikėdamiesi geriausio laimikio. Tad ir tinklas turėjo būti užkliuvęs už išsikišusios kelmo šaknies ar nulaužtos žvejojamos karties.
Prie šeštos plūdės Gustis sustojo. Dar kartą patraukė tinklą aukštyn. Tikrai. Smarkiau patempus, pradėjo irti drikas, kažkas dugne pasijudino. Gustis persisvėrė per valties kraštą, surinkęs driką, pagriebė tinklą už apatinės dalies ir…
Bet staiga, atpuolusi iš kairės pusės didžiulė banga, užtelėjo valties šonan ir nulėkė tolyn. Gustis, nespėjęs nė riktelti, dingo ūžiančiame vandenyje.
Švito rytai. Artinosi nauja diena. Šiaurėje retkarčiais dūsavo griaustinis, silpnas pietų vėjas varė dangum išsidraikiusius debesis. Viduryje ežero, mažų bangų varomos, suposi dvi valtys.
— Tuščias mūsų darbas, brolau,— tarė Dumbrio vyriausiasis sūnus Antanas. — Nebesužvejosim jo…
Broliai priplaukė arčiau vienas antro, paleido irklus ir pradėjo pamažu traukti tinklą iš vandens. Tinklas be plūdžių kilo iš ežero gelmių purvinas ir pilnas dugno žolių. Jie metė jį valtin nežiūrėdami, kur ir kaip jis puolė, laužė lauk įsipainiojusias supuvusių medžių šaknis, kratė ir plovė dumblą iš suirusio driko.
Prie pažabos tinklas užkliuvo. Broliai stipriai timptelėjo kūlį ir pamažu kažką sunkaus pradėjo kelti iš vandens. Iš pradžių išplūdo durpių dumblas, į driką įsikabinęs laikėsi senas pušies kelmas, ir toliau…
— Gustis! Vargšas Gustis! — suriko sutartinai Dumbrio sūnūs, pamatę žolėse ir purve naktį nuskendusįjį.
Jie pažino paskutinį laimikį. Sužvejojo savo jauniausiąjį brolį. Pamažu įkėlė jį valtin. Pilnomis išgąsčio akimis žiūrėjo skenduolis kažkur aukštyn į dangų ir kietai suspaustuose kumščiuose tebelaikė atsirišusią nuo tinklo plūdę.
Pasuko broliai valtis namo. Pakrantėje, iš kur vakar vakare jie slapta išplaukė žvejoti, pamatė aukšto sulinkusio žmogaus siluetą.
— Tėvas laukia mūsų… — tarė Petras, įspėdamas brolį.
Valtys nuslinko bangomis, veždamos senam žvejui audringos nakties laimikį.
Bad Rehburg’as, 1945.XII.1