Antanas Klementas — advokatas, rašytojas, XVIII a. pabaiga-XX a. pradžia

Čia 1804 m. Telšių miesto dalies planas. Gyvenamoji vieta — Alsėdžių skersgatvis, namo numeris 55 — apibrėžta.

Telšiams pasisekė, kad 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje čia gyveno ir kūrė įdomi asmenybė — vengrų kilmės bajoras ir žemaičių poetas A.Klementas. Jo išlikęs didžiulis kūrybinis palikimas, sudarantis trijų tūkstančių rankraštinių puslapių, surištų į 3 tomų „Veikalėlį“, pasitarnauja kaip žinių šaltinis apie A.Klemento biografiją ir jo aplinką. Rašoma, kad savo išsilavinimu prilygo įžymiausiems to meto Europos šviesuoliams. Lietuvos archyvuose ir bibliotekose rasti nauji dokumentai atskleidžia kai kuriuos teisininko A.Klemento karjeros etapus, šio menininko asmenybės ir kūrybos bruožus.

Paruošė Julita Švėgždavičienė
Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skyriaus vedėja

Nuo Laumių iki Telšių
Antanas Klementas iš Raseinių į Telšius atvyko 1792 metais, kai Telšių seimelis vasario 17 d. išrinko jį Telšių žemės teismo aktų raštininku. Čia iš miestelėnų Michnevičių įsigijo neseniai pastatytą namelį prie pat Masčio ežero. Telšiuose gyveno, dirbo teisme, kūrė iki savo mirties — 1823 m. birželio 16 dienos. Palaidotas Telšių parapijos kapinėse.
Antano Klemento tėvai Simonas Klementas ir Barbora Montvydaitė buvo smulkūs bajorai. Motinos šeima valdė Sedos parapijoje buvusį Laumių dvarą su penkiais valstiečiais ir vienu bajorų dūmu. Tėvo giminės turtai buvo menkesni. Simonas Klementas gimė Breslaujos paviete, o 1753 m. jau gyveno Garduose, Sedos parapijoje. Mykolas Biržiška yra spėjęs apie Klementų vengrišką kilmę: greičiausiai bus Ukrainon (Volynėn) atsikėlę vengrai. Išlikę dokumentai apie Klementų šeimos ryšius su Ukraina, pietvakarių Ukraina (Vinica), Simono Klemento senelį Teodorą, valdžiusį Krusovščiznos užusienį. Simonas Klementas nuolat ūkvedžiavo Pliaterių giminės dvaruose, didelės karjeros nepadarė ir turtų neužgyveno. Apie savo motiną Barborą Montvydaitę-Klementienę paliko žinutę pats A.Klementas eilėraštyje „Ydingų įpročių galima atsikratyti“. Minima aistra medžioklei, kurią bus paveldėjęs iš motinos, Telšių poručikaitės. Šis laipsnis kariuomenėje buvo pėstininkų ir kavalerijos antrasis jaunesnysis karininko laipsnis.
Antanas Jackus Feliksas Klementas (lenk. Antoni Jacynt Klement Feliks) gimė 1756 m. Laumių dvare, dabartiniame Skuodo rajone. Pakrikštytas tų pačių metų rugpjūčio 22 d. Sedos Romos katalikų bažnyčioje. Vaikystę praleido Rietave. Nuo 1769 m. su tėvais išsikėlė į dabartinę Baltarusiją, Pinsko sritį — Vorobiną, kur tėvas dirbo prievaizdu grafų Pliaterių dvare. 1769-1776 m. mokėsi netoli buvusio vienuolyno pijorų mokykloje Polesėje, Dombravicoje, prie Voluinės sienos. Į Žemaitiją grįžo 1777 m. ir iki 1792 m. buvo Raseinių teisme raštininku, paskui advokatu. Dirbdamas raštinėje, turėjo skaliką, su juo medžiojo. 1789 m. Antanas Klementas veda iš Raseinių kilusią bajoraitę Uršulę Steponavičiūtę. Šiam įvykiui papasakoti yra skirtas eilėraštis. Turėjo dvi dukteris ir du sūnus. Rūpinosi jų geru auklėjimu, rašė „pedagoginius“ tekstus vaikų nuostatoms ugdyti. Skiepijo darbštumą. Šia savybe Klementas ypatingai didžiavosi. Apie gerus santykius šeimoje liudija faktas, kad 1796 m. iš tėvo paveldėtą Laumių palivarką už 20 tūkst. lenkiškų auksinų pardavė savo seseriai Pranciškai ir jos vyrui Jurgiui Kryževičiui, o sau ieškojo, ir gan ilgai, kitos valdos. (Apie 10 metų taupė, kad susimokėtų skolas už Gatautiškę prie Varnių. 1811 m. čia gyveno 133 „valstiečių sielos“).
Telšiuose pradėjo dirbti jau nemažai pakeliavęs, turintis raštininko ir advokato praktikos, vis dar mėgstantis medžioti. Buvo išsilavinęs. Jaunystėje ir ypač vėliau daug skaitė. Domėjosi literatūra ir teatru, kultūros dalykais. A.Klementas buvo pakankamai išprusęs, sekė politinį savo krašto ir Europos gyvenimą. Lankėsi Prūsijoje, Lenkijoje, Galicijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Vilniuje. Gyvendamas nuolat kūrė. Netgi kasdieniai laiškeliai būdavo sueiliuoti. Kūrybos nespausdino, bet buvo visoje Žemaitijoje žinomas poetas. Antano Klemento iškilimas giminėje — smulkios bajorijos atstovas tapo pavieto (vėliau apskrities) pareigūnų elito nariu — buvo akstinas parengti rankraštinę knygą, įsiamžinti giminės istorijoje ir būti pavyzdys savo palikuonims.
Anot A.Vanago, atrodė, kad jų autorius prozinės kalbos iš viso nevartojo. Spėjama, kad pirmieji eilėraščiai parašyti XVIII a. 9 dešimtmetyje. Paskutinis eilėraštis turimais duomenimis įrištas 3 tome, datuojamas 1810 m. lapkričio mėn. Vienodo formato (21×15 cm) po 1000 numeruotų puslapių eiliuotos kūrybos su alfabetinėmis kūrinių antraščių rodyklėmis, suskaičiuotomis kūrinių eilutėmis. Klementas yra rašęs ir apie ketinimą įrišti ir 4 tomą, tačiau apie jį tyrinėtojai nutyli.

Žemaičių bajoras tampa miestiečiu
Iki 1791 metų Telšiai pergyvena nuosmukį, kol vėl įkuriamos bajorus aptarnaujančios institucijos ir Telšiai tampa didelės teritorijos administracijos centru. Šio statuso neprarado. Tai laidavo Telšių miesto augimą.
Nors konservatyvieji bajorai siekė išlaikyti savo luomo valdžios monopolį ir nepripažinti miestiečiams jokių politinių teisių, bet Gegužės 3-iosios konstitucija ir kiti įstatymai, nutarimai buvo palankūs miestų savivaldos kūrimuisi. To laikotarpio Telšių miesto vidaus gyvenimas mažai žinomas. Nerasta miesto raštinės aktų knygų, žinoma tik apie kai kurių svarbiausių įvykių padarinius. Telšiškiai ne be reikalo didžiuojasi mieste išsaugotu 1791 m. gruodžio 6 d. savivaldos privilegijos akto originalu. Miesto herbo simbolika atitiko Telšių miesto prisikėlimo ir augimo nuotaikas.
1791-08-04 – 1792-04-12 žemės teismo aktų knygose užfiksuoti 24 namų ar sklypų Telšiuose pardavimo atvejai. Čia turėtų būti užfiksuotas ir A.Klemento atvejis, nors kitas šaltinis nurodo šios turtinės operacijos datą — 1791 m. rugpjūčio 3 d. Atrodo, A.Klementas buvo užtikrintas, kad 1792 m. vasario 17 d. Telšių vietos bajorijos seimelio posėdyje bus išrinktas. Tokią eigą bus nulėmusi Pliaterių įtaka. Pliaterių iškeltą Klemento kandidatūrą į aktų raštininko postą palaikė visi balsavusieji. Kita vertus Klementas turėjo būti žinomas dėl savo, kaip advokato, veiklos Raseiniuose.
Svarbu buvo turėti kitų veiklų ir pareigų Telšių miesto savivaldoje. Buvo įsirašęs į Telšių miestiečius, tapęs pirmuoju Telšių vaitu. Klementas garsėjo ir kaip žemaičių bei Lietuvos kunigaikštystės patriotas. Tikėtina, kad buvo vienas iš 1791 m. Gegužės 3 d. minėjimo Telšių mieste organizatorių. Ta proga parašė ir trumpą eilėraštuką, kuriame, kreipdamasis į Dievą, prašė, kad konstitucija sėkmingai visų labui gyvuotų.
1792 m. birželio 22 d. rusų kariuomenei įžengus į Žemaitijos kunigaikštystės teritoriją, Telšių žiemionių teismas savo darbą nutraukė. Po dviejų mėnesių visi teismo pareigūnai jau prisiekė konfederacijai, tarp jų ir A.Klementas. Jie galėjo eiti pareigas, bet privalėjo atsižadėti įsirašymo į miestiečius ir nebeiti miestietiškų pareigų. A.Klementas dar turėjo atsižadėti ir vaito „titulo“. Bet 1794 m. jau ėjo tautinės kariuomenės pareigas ir buvo renkamas baudžiamųjų bylų teisėju. Ši veikla buvo nukreipta prieš Rusijos kariuomenę. Nors nėra rasta daugiau faktų apie A.Klemento dalyvavimo sukilime aplinkybes, tačiau savo garsiausiame eilėraštyje „Žemaitiška giesmelė“ žemaičiai kviečiami prisidėti prie 1794 m. sukilimo, ginti tikėjimą, smerkė seimelių pakrikimą.
Klementas, laikydamasis miestelių, pasidarė tikru miestelėnu ir kaime sakėsi nemėgstąs gyventi. Nors 1797 m. turėjo dvarą Gatautiškėje, prie Varnių, bet nelabai mėgo dvaro reikalų, kuriuos patikėdavo savo žmonai.

(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.