Telšiams pasisekė, kad 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje čia gyveno ir kūrė įdomi asmenybė — vengrų kilmės bajoras ir žemaičių poetas A.Klementas. Jo išlikęs didžiulis kūrybinis palikimas, sudarantis trijų tūkstančių rankraštinių puslapių, surištų į 3 tomų „Veikalėlį“, pasitarnauja kaip žinių šaltinis apie A.Klemento biografiją ir jo aplinką. Rašoma, kad savo išsilavinimu prilygo įžymiausiems to meto Europos šviesuoliams. Lietuvos archyvuose ir bibliotekose rasti nauji dokumentai atskleidžia kai kuriuos teisininko A.Klemento karjeros etapus, šio menininko asmenybės ir kūrybos bruožus.
Paruošė Julita Švėgždavičienė
Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skyriaus vedėja
(Tęsinys. Pradžia Nr. 31)
Karjera Telšių žemės teisme
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Antano Klemento kalbos, pasakytos, kai dirbo advokatu Raseinių žemės ir pilies teismuose. Adam Stankievič savo tyrime daro išvadą, kad Klementui trūko teisininkui būtino tikslumo ir precizikos, o darbą teisme jis traktavo kaip priemonę padaryti karjerą ir užtikrinti gerovę. Be to, jo veiksmuose galime įžvelgti šališkumo ir korupcijos pateisinimo, tačiau greičiausiai jie nebuvo išskirtiniai, bet atspindėjo to meto visuomenės nuostatas. Klementas neprilygo žymiausiems to meto Lietuvos teisininkams, kurie rengė įstatymų projektus, sprendė problemas, susijusias su konkrečių teisės normų galiojimu ir pan. Kita vertus, tarp jų, ko gero, nerastume nė vieno, prilygstančio Klementui meniškumu, kūrybiškumu, asmenybės įvairiapusiškumu…
Klemento karjera teisme buvo sėkminga. Devynerius metus vertėsi advokato praktika, dešimt metų ėjo raštininko ir tiek pat metų teisėjo pareigas. Telšiuose teisme išdirbo daugiau kaip dvidešimt metų. Karjeros piką pasiekė sulaukęs 45 metų, jis truko iki 60 metų amžiaus. Renkamos pareigos teisme jam tapo prieinamos dėl Pliaterių giminės protegavimo, tačiau neabejotina, kad buvo įgijęs ir joms būdingų kompetencijų bei pasižymėjo darbštumu. Darbas teisme užtikrino stabilias pajamas ir leido tikėtis tapti nemažos valdos savininku.
1797 m. buvo Lietuvos Vyriausiojo Teismo deputatas Vilniuje. 1800-1801 m. Klementas, kaip Telšių atstovas, buvo Vyriausiojo Lietuvos teismo teisėjas. Iki 1802 m. ėjo Telšių žemės teismo raštinės vadovo pareigas. 1802-1808 m. buvo Telšių teismo teisėjas. 1811 m. gegužės 1 d. išrinktas vienu iš ribų teismo teisėjų (įvykus pakamario teimo reformai), tais pačiais metais išrinktas Telšių žemės teismo teisėju 3 metų kadencijai. 1814-1817 m. Telšių apskrities vėliavininkas. Eidamas šias pareigas, kaip ir ne kartą anksčiau, yra pavadavęs Telšių maršalką. Ne kartą išrenkamas į pareigas vienbalsiai. 1817 m. lapkričio mėn. seimelyje renkant seimelio cenzoriatą, Klementas buvo pakviestas tapti jo nariu. Tuomet jis pasakė kalbą, įvardijo visas eitas gyvenime pareigas, padėkojo bajorams už pasitikėjimą, paprašė išduoti liudijimą apie jo nepriekaištingą tarnybą ir rekomenduoti valdžiai jį apdovanoti. Sutiko tapti rinkimų komisijos nariu ir vėliau pasirašinėjo seimelio veiklos protokolus. Manoma, kad daugiau Klementas jokių pareigų nėjo.
Telšių teisininkų bendruomenė buvo nemaža, išlikusiame Telšių reparticijos pareigūnų sąraše yra 68 pavardės. 1794 m. Telšių palestros narių sąraše paminėti 11 advokatų, jų padėjėjų ir mokinių. 1795 m. 23 d. įkurtas žiemionių teismas kaip institucija jau veikė kitais principais, buvo kitos struktūros, nes turėjo pakeisti iki tol pavietuose veikusius žemės ir pilies teismus. Teismuose dirbę asmenys buvo viena iš labiausiai išsilavinusių visuomenės grupių, aktyviai dalyvavo valstybės politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Provincijoje jie tiesiog tapdavo įžymybėmis.
Klementas nemažai kolegų apibūdino eiliuotuose tekstuose. Štai jo atsiliepimas apie velionį Mykolą Bileckį, Telšiuose ėjusį Vaznio pareigas. „Šis buvęs linksmas, nuoširdus, grojo klarnetu, tačiau labiausiai garsėjo skardžiu balsu, kuriuo kviesdavo visus išeiti iš posėdžių salės, kai teismui reikėdavę pasitarti. Jo balso pasiklausyti ateidavo net rusų karininkai, kurie susižavėję šūkčiodavo: „Jej Boch, bravo!“.
„Žmogų puošia protas ir linksmumas“
Klemento būta linksmo būdo žmogaus. Mėgo draugiją. Juokas suprantamas kaip savotiška pamokymo ir paauklėjimo priemonė, kai šaiposi iš žmonių nedorysčių ir klaidų, taip pat ir iš kvailumo, kartais piktokas ir sarkastiškas.
Stanislovas Moravskis savo krašto istorijai skirto kūrinio „Iš visur po truputį“ antrame tome „Broliai bajorai“ apie palestrą, taip vadintą tuometę teisininkų bendruomenę, ypač advokatus, pastebi: „… Sąmojo ten taip pat visada būta per akis! Žinoma, sąmojo apskrities lygio, grynai pavietinio, grynai palestrantiško, kurio jūs, sostinės gyventojai, iš karto ir nesuvoktumėte, bet kai jau suprastumėte, nors ir labai save tramdytumėte, bet juoko jau nesutūrėtumėte. Ten viskas tiesiog kibirkščiavo — liepsnojo kaip kokie mūsų lietuviški dervagaliai šaukt. Koks nors straipsnis, pavyzdžiui, Statuto, o kartais puse lūpų — net ir koks įsakas būdavo taip metaforiškai įmurkdomas į kokius nors svarstymus ar nuomones apie kasdienio gyvenimo įvykius, taip taikliai pavartojama teisinė terminija, kad aliuzijos atrodydavo dar taiklesnės…“. Kiek tokių taiklių metaforų ar kibirkščiuojančio taikliom įžvalgom sąmojo rastume Klemento kūryboje?
Galima sakyti, kad šmaikštumas buvo būdingas visam to meto teisininkų luomui. Klementas ne viename eilėraštyje yra pasakojęs, kaip baigdavosi jam bičiulystės ir gėrimo istorijos. Aplankytas svetingasis Rupeika, kuris tada, 1791 m. sausį, Varšuvoje dirbęs Ketverių metų seime kaip Žemaitijos Kunigaikštystės pasiuntinys, taip dosniai vaišino Klementą anglišku alumi, kad karčemoje jo nebelikę. Svečiui vaišės atsirūgo — pradėjo kankinti gerklės skausmai. Kai grįždamas iš Lvovo Klementas trumpam užsuko į Varšuvą, Rupeika vėl bandė jį vaišinti. Į atsikalbinėjimus atsakęs, atseit anąsyk alus bus pakenkęs, nes buvo šaltas, o dabar jiedu gersią šiltą… Kitas siužetas toks: į teismą skubantis advokatas nesugebėjo susijuosti diržu, o tarnas buvo jau išėjęs. Pagelbėti jam sutiko svečias ir apjuosė šeimininką. Tada šis netikėtai tarė: atsileiskit savo diržą. Svečiui nusistebėjus, kodėl turėtų tai daryti, atsakė: „Neatsidėkoti tuo pačiu būtų ne kažin kas“.
Teisė neišvengiamai atsispindėjo Klemento kūryboje. Savo eilėse ragina, duoda patarimus, giria arba peikia, išjuokia, dalijasi įspūdžiais, perpasakoja anekdotines situacijas, dažnai pasitelkdamas žodžių žaismą. Eiliuoti tekstai kandūs, šmaikštūs, moralizuojantys. Noriai dalijosi savo įžvalgomis, pvz., nepirkti valdos, kuri ribojasi su dvasininko žeme, nes neišvengiamai teks bylinėtis.
Savo eilėmis duoda patarimus ir visiems žemaičiams. Eilėraštyje „Užrašas šaukimų registravimo žurnale, posėdžiaujant teisme Žemaitijos seniūnui“ Klementas ragina: „Džiaukitės visi Žemaičiai/ Sulaukę pilies teismo, kurio reikalavote/ Tik, piliečiai, prašykite stropiai/ Kad Aukščiausias Dievas suteiktų Žemaitijos seniūnui/ Iki vėlyvos senatvės geriausios sveikatos/ tuomet ko gero, galėsite džiaugtis didele ramybe“. Tai aliuzija į 1781-1783 metus, kai mirus Žemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui, niekas neužėmė šių pareigų ir neveikė abu Žemaitijos pilies teismai. Išrinkus Antaną Gelgudą naujuoju seniūnu, jam paskyrus dirbti teisėjus, kitas eilėraštis skiriamas „Pilies teismo pareigūnams“: „Įprasta sentencija, kad geras valdytojas — geras valdymas/ Tačiau ši taisyklė niekur taip nepasitvirtina/ Kaip šioje Žemaičių Kunigaikštystėje, kur seniūno pavaduotojai/ Elgiasi taip paprastai/ Kad baudžia nusižengusius, kaip tą nurodo teisės reikalavimai/ Nepaisydamas, ar tas gauruotas, ar plikas“.
Žvilgsnis į Telšių miestiečio bajoro kasdienį gyvenimą
Klementas priklausė bajorų luomui su jam būdingomis tradicijomis, įpročiais, aistromis. Eilėraštyje „Ydingų įpročių galima atsisakyti“, rašytame 1806-1808 m., teigia, jog medžioklės įpročio atsisakyti padėjęs po revoliucijos (1794 m. sukilimo) išleistas raštas dėl medžioklės uždraudimo. Tame pačiame eilėraštyje aprašo, kaip pavyksta atsisakyti svaigalų, kad ir neiškart: „Nelaukiu gyrų, pavyzdžiu nerodau/ Savęs už tai, kad nugalėjo protas…“/ (Vertė R.Koženiauskienė).
Žinoma, svarbiausią vietą A.Klemento gyvenime užėmė kūryba, eilės, nors viename rankraščių rašo, jog dienos metu užsiima kitais darbais, o vakarais rašo iki vėlumos. Eilėraštyje „Išpažintis“ A.Klementas prisipažino kartais susimąstantis, kas jam teikia didžiausią malonumą. Priėjo prie tokios išvados: „mąstau apie eilėraščius/ tuo mėgstu užsiimti/ juos noriai krapštau“. Per savo rankas perleido viską, ką geresnio turėjo Telšių bernardinų biblioteka, dažnai gaudavo Vilniaus ir Varšuvos periodinę spaudą.
Jo namai Masčio ežero pakrantėje turėjo kiemą, kuris buvęs vadinamas Rymu. Savo namus kartais pavadindavo sala. 1799 m. spalio 2 d. buvo nusipirkęs dar du šalia buvusius namus. Kiemas turėjo sodą, gėlyną ir daržą. Eilėraštyje „Mano gyvenamoji vieta Telšiuose“ šią aprašė taip: „Iš vienos pusės sklypas atsiremia į ežerą, iš kitos — į pelkę, vienas kampas išeina į gatvę, o kitas ribojasi su vokiečių tautybės kalvių gyvenamu sklypu. Pavasarį sklypas iš trijų pusių patvindavo, tarp ežero ir pelkės būdavo patiesiamos lentos, kuriomis vaikai eidavo į mokyklą“. 1806 m. eilėraštyje teigia gyvenąs miestietiškai, savo patogumui telaikė kelias karves, kurios šeimą aprūpindavo pienu, iš jo gaminamas sviestas, žemdirbiškas sūris.
(Bus daugiau)