Antanas Klementas — advokatas, rašytojas, XVIII a. pabaiga-XX a. pradžia

M.Judickytės knygelė. „Kito tokio atsiminimų knygelėse neteko matyti. Nors medžiodavo ir dailioji lytis“. Iš kn. „Atminimų sodai: Albumistikos etiudai“, 2016 m., kurioje minima Klemento motinos aistra medžioklei.

Telšiams pasisekė, kad 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje čia gyveno ir kūrė įdomi asmenybė — vengrų kilmės bajoras ir žemaičių poetas A.Klementas. Jo išlikęs didžiulis kūrybinis palikimas, sudarantis trijų tūkstančių rankraštinių puslapių, surištų į 3 tomų „Veikalėlį“, pasitarnauja kaip žinių šaltinis apie A.Klemento biografiją ir jo aplinką. Rašoma, kad savo išsilavinimu prilygo įžymiausiems to meto Europos šviesuoliams. Lietuvos archyvuose ir bibliotekose rasti nauji dokumentai atskleidžia kai kuriuos teisininko A.Klemento karjeros etapus, šio menininko asmenybės ir kūrybos bruožus.

Paruošė Julita Švėgždavičienė
Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skyriaus vedėja

(Pabaiga. Pradžia Nr. 31, 33)
Pasak A.Vanago, į jo namus rinkdavosi Telšių „geradėjai“ pasėdėti prie alaus ąsočio, pasišnekučiuoti ir pasiginčyti, o draugai nebuvo aukštų rangų ir padėčių žmonės. Tai — vietos bernardinų mokyklos profesoriai (A.Vanagas rašo „profesoriai“), parapijos kunigai, pažįstami apylinkių bajorai, nors jis didžiuojasi, kad svečiais yra turėjęs ir grafų, senatorių, baronų, pavietų viršininkų, infulotų, kanauninkų, provincijolų, net kunigaikštį Gasparą Giedraitį. Iš tiesų tokia galimybė buvo. Juk Telšiuose vykdavo bajorų seimeliai, kurių metu renkami įvairūs pareigūnai. Išsilavinusi, meniškos prigimties asmenybė galėjo traukti intelektualus. Mėgo skambinti gitara, griežti smuiku, komponuoti dainas ir rašyti pjeses, kurias vaikai dainavo ir vaidino svečiams. Ryškėja literatūrinio salono užuomazgos, draugystės ilgesys.
Be abejo, daugiausia bendravo su savo kolegomis teisininkais ir su dvasininkais, bernardinais vienuoliais. Švenčių proga jiems siųsdavo eiliuotus laiškus: pakvietimus, sveikinimus. Pavyzdžiui, Telšių pakamariui Jonui Jeronimui Gadonui, Telšių žemės teismo pirmininkui Anuprui Važinskiui, Telšių advokatui Sikstui Grodeckiui ir kitiems. Vienam jų skirtas Klemento paskvilis, kurio „herojus“ — įžūlus Telšiuose valdantis karčemą advokatas Grodeckis, papirkęs žemės ir pilies teismų pirmininkus (Pilsudskį ir Jazdovskį), kad šie posėdžiautų netoli jo užeigos, tada savininkas gerai pasipelnysiąs. Nuoširdūs santykiai siejo su Telšių žemės teismo regentu Jonu Daubaru, kuris buvo ne tik bendradarbis, bet ir kaimynas. Eiliuotuose laiškeliuose prašo paskolinti arklį, dėkoja už atsiųstas žuvis, kviečia išgerti alaus ir bičiuliškai pasikalbėti „apie tai, kas kur ir kiek blogo girdėti“. Įgimtas bajoro, kad ir neturtingo, išdidumas neleido rašytojui labiau pritapti prie Vilniaus didikų ir įsilieti į jų kultūrinį gyvenimą.

Vertingiausias palikimas — grožinė literatūra
Antanas Klementas istoriografijoje geriausiai žinomas dėl literatūrinės veiklos. Jo rankraštinės knygos žinomos kaip vienas paskutiniųjų Lenkijoje ir Lietuvoje silva rerum (lot. „daiktų miškas“) pavyzdžių. Tokia dvaro namų knyga, rankraščių rinkinys, pasižymintis žanrine įvairove ir atvira kompozicija. Rankraštinės, nes kaip senosios bajoriškos rankraštinės kultūros žmogus, rašė ne spaudai, o artimųjų, pažįstamų bendruomenei. Be to, Klemento rankraštinės knygos išsiskiria tuo, kad jos yra, visų pirma, literatūriniai silva rerum.
Vienas svarbiausių Klemento literatūriniam žanrui priskiriamų kūrinių yra idilės. Tačiau kūrė ir daug populiarių epigramų ir anekdotų, visuomeninės, religinės tematikos kūrinių.
Stebinanti žanrų įvairovė: kurtos odės, elegijos, himnai, epigramos, alegorijos, dainos, maldos, raudos, laiškai, eiliavo Bibliją. Parašė satyrų iš caro valdininkų, kunigų, valstiečių gyvenimo. Lietuvių kalbą mokėjęs gana vidutiniškai, o lenkiškai rašė gražia lenkų kalba.
Nors Klementas laikėsi Baroko epochos literatūrinių tradicijų, tačiau, kaip išsilavinęs žmogus, suprato vykstančias permainas.
Lietuvos kultūroje XVIII-XIX a. sandūroje formavosi Klasicizmo stilius. Jo ideologinis pagrindas — valstybės stiprinimo, visuomenės pertvarkymo programa — lėmė kultūros centralizacijos tendencijas. Vienu ir gan ryškiu tokiu centru tapo Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio organizuotas žemaičių kultūrinis sąjūdis.

Idilės — grožinis kūrinys ir vertingiausias darbas
Klementas reportažiniu stiliumi populiarias bajorų gyvensenos kaime galimybes ir polinkius aprašė eiliavime „Bandymas iš miesto keltis gyventi į kaimą“. Iš teksto akivaizdu, kad senbuviui miestiečiui gyventi kaime anaiptol nėra maloni išeitis, nes nuo jaunumės negyvenęs ūkyje. Tekstuose savotiškai įtikinėja save, svarsto ir jaukinasi „kaimiškos išeities“ galimybę. Klementas vis tik mėgaujasi ne agrarine darbo, o žemdirbystės teatro terapija: bajoras pavasarį eina pasižiūrėti dirbančio valstiečio, nes tai teikia optimizmo — „Eisiu pavasarį prie dirbančiųjų —/ Juk ten džiaugsmas persmelkia žmogų/ (Matant), kaip žemdirbys žemę arklu raiko, aria“. Pats bajoras kaime užsiima kitokiais žemės darbais — užveisia parką — „Užveisiu sodelį, nors nediduką“. Parke susipina darbas ir poilsis, grožis ir nauda, atsiskleidžia ir praktiniai, ir pramoginiai šeimininko polinkiai, čia bendraujama su svečiais. Parko prie savo sodybos Telšiuose, ežero pakrantėje, tema yra parašęs nemažos apimties eiliavimą — „Troškimas paskubinti pavasarį iš meilės sodeliui“, kuriame atsiskleidžia tokios gyvensenos stilius. Pavasarį parkas „tampa maloniai puošnus, šeimininkas rūpinasi augalais, eksperimentuoja kaip sodininkas — šalia obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, jo sode „itališkas riešutmedis pasodintas bandymui,/ …itališkas Topolis auga dėl grožio,/ …atsivežtinis kaštonas įkurdintas,/ …ir persikas auga čia pat netoliese“. Daržui neskiriamas toks dėmesys: — „Čia neauga šparagai, artišokai,/ Jų būna dideliuose soduose“. Sodo gėlės džiugina akį spalvomis, malonina uoslę kvapais. Vakarais šeimininkas su šeima, svečiais išeina į parką, dukra dainuoja, skambindama gitara, kita dukra jai padeda; pats šeimininkas pritaria smuiku: „…taip maloniai prabėgs/ Pavasario dienos ir vakaro minutės“ (Vertė B.Speičytė).
Pagrindinė idilės emocija dažniausiai yra meilė. Sigitas Geda skiria dėmesį Antano Klemento kūrybai ir pateikia keletą paties kiek paredaguotų poezijos posmų su rubrika „Lietuvių erotinė poezija“ (Šiaurės Atėnų“ internetinio puslapio, 2011-01-13) bei komentaruose pats rašo, kad, „nepaisant tų „griekų“, kuriais apkaltinom Klementą…, svarbiausia gal net ne pati forma, o lengvai, elegantiškai, beveik „angeliškai“ sklandanti erotinė dvasia, nuotaika, geismas. Stebina, žinoma, ir užbaigtumas. Lyg Tyzenhauzo dirbtuvėse gerai išaustas gobelenas!“
Reikals mylėtis, saldi Rožele,
Kol nepraėjo jauni meteliai.
Tau duota širdis — gražybė svieto,
Kad mylėtumi, būtum mylėta.

Reikals mylėtis vis tave maldo,
Kas tiktai gyvas, kas savim valdo.
Toks yra būdas ir bus amžinai,
Reikals mylėtis, tu pati žinai.
(Redagavo S.Geda)

Iš lenkų kalbos išvertė savo 10 idilių (Laba rytas; Gojelis; Miškelis; Kalnelis; Klonis; Upalis; Išsikalbėjimas per vaikelį Agnikei; Pasikalbėjimas Antės; Lakštingala, arba nekalta giesmelė; Šienelis, arba giesmelė sodžių, sudarančių ciklą „Sodžių darbai“. Rinkinio idilei „Gojelis“ suteikia pasaulio kūrimo prasmę. Idilėje „Miškelis“ — aprašomi piemenų žaidimai miške. Idilė „Upalis“ — tai svajonė apie ramybę ir gyvenimą prie jaukios nedidelės upės (prisiminimas iš vaikystės) su mylima moterimi. Visgi, kaip rašo V.Gaigalaitė, iš pirmo žvilgsnio paprastokos ir kiek salsvos Klemento idilės turi gilias tradicijos šaknis, jos išsilavinusiam ir tas tradicijas pažįstančiam žmogui išsyk primena apie jau žinomus mitus bei siužetus, kūrinius bei autorius.

Žemaitiškoji kūrybos dalis
Klemento kūryba priskiriama prie žemaičių kultūrinio sąjūdžio literatūros. Dalis kūrybos parašyta žemaičių dounininkų telšiškių tarme, kad ir pasitaiko ir kitų tarmių ypatybių (Laiške vysk. J.Giedraičiui „Donis priedero“ pats rašo savo kalboje maišąs „nelygius žodžius“). Ta dalis nedidelė — „nepilno pustrečio procento“ (A.Vanagas), bet svarbi ypač XIX a. pabaigos inteligentams, kurie puoselėjo skirtingus socialinius sluoksnius jungiančios modernios lietuvių kultūros viziją. Žemaitiškoji Klemento kūrybos dalis tapo svarbiu argumentu, jog lietuvių kalba vartota ir bajorijos aplinkoje.
Antano Vanago paruoštame Klemento kūrybos rinkinyje „Žemaitiška giesmelė“ (1972 m.) sudėta dauguma žinomų Klemento lietuviškų eilių. Tekstai redaguoti, sudabartinant rašybą, skyrybą, tarminiai garsai transkribuoti į dabartinius garsus. Rankraštis „Donis priedero“ neįeina į tritomį „Mano veikalėkis“ („Dzielko moie“). Jo išlikimo istorija kita ir kaip atskiras rankraščių rinkinėlis saugomas Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje. Prieš tai buvo vysk. M.Valančiaus nuosavybė, perduota Varnių seminarijos bibliotekai.
Lietuviškai sueiliavo daugiau nei pusantro šimto (tiek jų išliko) ir to meto Lietuvos bajorijos rašytinio palikimo kontekste tai yra ryškus atvejis. „Žemaitiška dainelė“ buvo ankstyviausias lietuviškai parašytas eilėraštis. Formaliai tai taip pat proginis reikalų raštelis, tačiau jau peržengiantis bajoro kasdienybės rutiną: rašytas pro publico bono, iš bendrojo gėrio motyvų. D.Kuolio žodžiais — tai modernios pilietinės tautos, jungiančios nebe tik bajorų, tačiau ir miestiečių bei valstiečių luomus, idėjos išraiška. Rašyti žemaitiškai ne tik nesiliovė, bet netgi tapo savo paties eilių vertėju, pasitelkęs K.Sirvydo trijų kalbų žodyną. Klementas buvo vienas iš tų, kurie perėmė Žemaičio vyskupo J.A.Giedraičio (rezidavo Alsėdžiuose) diktuojamą naują viešą laikyseną ir bendravimo toną.
Tuo metu kilo pirmosios lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos kūrimo idėjos. Jas ėmė svarstyti ir A.Klementas, proginiu eilėraščiu „Donis priedera“ (t.y. prideranti dovana) ir ta proga sueiliavo vieną pirmųjų lietuvių bendrinės kalbos poreikį išsakančių poetinių traktatų (B.Speičytė). Sveikindamas vyskupą su varduvėmis ir dovanodamas rankraštinį savo lietuviškų (paties išverstų) idilių rinkinį, kreipėsi kaip į neabejotiną lituanistinių reikalų globėją ir autoritetą.
Taigi, Klemento nuomone, bendrinė lietuvių kalba turėtų remtis žemaičių (aukštaičiai nusileisią) telšiškių tarme, nes Telšiai yra žemaičių viduryje.
Šiame straipsnyje remtasi įvairiais leidiniais, tačiau labiausiai — Adam Stankievič moksliniais straipsniais, publikuotais 2014, 2016, 2017 m. Jiems atsirasti padėjo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas „LDK teisininkų intelektinės aspiracijos: Antano Jackaus Klemento

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.